Petras Bražėnas įvadiniame knygos „Tolimas Balčios kraštas“ straipsnyje svarsto, kokiam skaitytojui ši apsakymų ir novelių knyga galėtų būti skirta. „Aštuoniasdešimtmečiams Apučio bendraamžiams iš smarkiai praretėjusios jo kartos? Jie kartu su rašytoju nuėjo visą jo kūrybinį kelią, beveik vieningai išpažino jam savo meilę, nors, aišku, turėjo ir tebeturi labai skirtingus mėgstamiausius kūrinius. Vidutinio amžiaus skaitytojams, su rašytojo kūryba susipažinusiems mokyk¬loje, paskui įdėmiai sekusiems literatūrines diskusijas ir patiems į jas įsijungdavusiems, kai pasirodydavo nauja, rezonansą ar ažiotažą sukeldavusi knyga? Ar trisdešimtmečiams ir jaunesniems, jau nepriklausomos Lietuvos augintiniams, kuriems ne tik Apučio, bet ir daugelio žymiausių lietuvių rašytojų kūryba pasimetė visuomeninių pervartų, socialinių rūpesčių, šou meno ekspansijos šurmulyje?“
Aputis vis dėlto yra dvidešimtojo amžiaus rašytojas, kuriam skirtas istorinis laikas reikalavo iš menininko mokėti susikalbėti be atviro teksto.
„Aputis vis dėlto yra dvidešimtojo amžiaus rašytojas, kuriam skirtas istorinis laikas reikalavo iš menininko mokėti susikalbėti be atviro teksto – užuominom, nutylėjimais, kad ir skausmingu draudžiamų temų atsisakymu. Užtat kokios nepakartojamos meninės įtaigos persmelkta tai, kas ir tada galėjo pasiekti skaitytoją. Autoritetingiausi literatūros tyrinėtojai yra įtikinamai parodę Apučio apysakų ir novelių tematikos bei problematikos aktualumą, jo personažų, charakterių įvairovę ir gyvybingumą, jo prozos psichologinę gelmę ir intelektualinės minties orbitą, vaizdų plastiką, lyrinių intonacijų jėgą, saikingai, bet prasmingai inkrustuotus humoro, ironijos, net sarkazmo elementus. Visa tai skaitytojas ir pats aptiks šioje knygoje.“
Poetas Antanas Šimkus, sudarinėdamas Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Jono Strielkūno (1939-2011) geriausių eilėraščių rinktinę,rėmėsi paties autoriaus parengtu dvitomiu „Lyrika“, taip pat knyga „Žemė buvo šviesi“ papildytavėlyvaisiais poeto eilėraščiais, spausdintais periodikoje.
Tikslus laikas liudija, kad ir eilėraščiai buvo renkami ne mažiau kruopščiai, todėl šios knygos iniciatoriams ir sudarytojui teisingiausia pasirodė sekti paskui pasiūlytus paties poeto atrankos kelius. Juolab kad pats J. Strielkūnas laikėsi chronologinio sudarymo principo ir dauguma skyrių pavadinimų sugulė iš eilės pagal jo išleistų poetinių rinkinių antraštes. Ta pavadinimų struktūra perimta ir šioje knygoje, išskyrus paskutinįjį skyrių – „Iš vėlyvųjų eilėraščių“. Čia atrinkti J. Strielkūno eilėraščiai iš publikacijų kultūrinėje spaudoje 2004–2007 m. Pats poetas paskutinius penketą gyvenimo metų (mirė 2011-aisiais Vilniuje) spausdinosi nedažnai, tad pačią vėlyviausią jo kūrybos dalį skaitytojas pažins tada, kai bus išleista daugiau poeto paskutinių metų kūrybos rankraštinio palikimo.
Jono Strielkūno kūrybos skiriamasis bruožas – keturių eilučių posmas. It koks raktažodis jis įvardijamas tyrėjų rašiniuose, kuriuose atidžiau, giliau, jautriau, plačiau ar specifiškiau bandoma pažvelgti į poeto kūrybą.
Žinoma, kalbant apie J. Strielkūno kūrybą, apsiriboti vien kūrėjo ketureiliu ir jo sąsajomis su lietuvių poezijos klasika atrodytų pernelyg tiesmuka ir formalu. Rinktinės sudarytojas ryškino tradicijos, istorijos, žemės motyvus.
Šiuo metu yra išleistos 38 knygos, pažymėtos serijos „Lietuvių literatūros lobynas XX amžius“ ženklu.
