Autoriai šiame tekste išvardinti abėcėlės tvarka pagal pirmą vardo raidę. Tai yra pirma teksto dalis.
Aidas Puklevičius: „Grožinė – Anthony Doerrio „Cloud Cockoo Land“. Mums iš „Neregimosios šviesos“ pažįstamas autorius šįkart pina nebe geografiškai, o chronologiškai skirtingus pasakojimus, šokinėdamas nuo istorinio žanro iki fantastikos ir visur išlikdamas be galo subtilus pasakodamas apie tą keistą, visų patirtą perėjimą iš vaikystės į suaugusiųjų gyvenimą. Konkurentai: Shalom Auslander su „Mother for Breakfast“ ir Sanjena Sathian su „Gold Diggers“. Abi knygos labai skirtingos: pirmoji kupina absurdo, antroji – magiško realizmo, tačiau abi itin juokingos ir taiklios.
Negrožinė – Christopherio Clarko „Prisoners of Time: Prussians, Germans and Other Humans“. Australų istoriko esė rinkinys įvairiomis temomis, labai taikliai fiksuojantis nuolatinius žmonijos bandymus pervertinti trivialius dalykus ir neįvertinti fundamentalių. Konkurentai: Katie Mack su „The End of Everything (Astrophysically Speaking)“ ir Rush Doshi su „The Long Game: China's Grand Strategy to Displace American Order“. Viena apie tai, kaip pasaulis užsibaigs pats, kita apie tai, kaip jam užsibaigti galime padėti mes.
Aurimas Švedas: „Mane domina, kaip kuriami pasakojimai apie itin sudėtingus reiškinius ir ilgatrukmius procesus. Akivaizdu, jog visuomenė pastaruoju metu aštriai jaučia įtaigių bendrųjų vaizdinių arba pasakojimų apie žmogaus vietą ir likimą giliojoje bei didžiojoje istorijoje stygių. Todėl su dideliu malonumu perskaičiau paleontologo Henry Gee knygą „A (Very) Short History of Life on Earth“, kurioje su išmanymu ir aistringai pasakojama penkis milijardus metų trunkanti gyvybės atsiradimo bei raidos žemėje istorija.
Kokia žmogaus egzistencijos, trunkančios viso labo mirksnį, prasmė šiame giliosios istorijos vandenyne? Ar jau esame negyva, bet vis dar vaikščiojanti rūšis? Ką po savęs paliksime? Tokių mokslininkų kaip Henry Gee rašomos knygos skatina leistis į sudėtingų klausimų svarstybas.“
Aušra Kaziliūnaitė: „Savo 2021 m. knyga neabejotinai pavadinčiau dar metų pradžioje perskaitytą 880 puslapių knygą – Roberto Bolano „2666“! Manau, kad tai visiškas literatūros šedevras, bet skaityti literatūros šedevrus ne visada būna smagu ar įdomu. Ypatingai užklimpusi buvau ketvirtojoje knygoje (Roberto Bolano „2666“ susideda iš penkių knygų), kurioje nuolat detaliai vardijami moterų nužudymai. Iš pradžių aprašymai šokiruoja, o vėliau tiesiog kelią nuobodulį. Veikiausiai šio efekto rašytojas ir siekė. Ir tai meniškai puikiai pasiteisina kaip būdas atskleisti tragedijos virtimą statistika ir tarp jų tvyrančią nuolatinę įtampą.
Tačiau ar tai skaityti įdomu ar malonu? Nelabai. Visgi, paskutinė, penktoji knyga, man su kaupu atpirko tą ketvirtąją, tad džiaugiuosi, kad sukaupusi valią pabaigiau iki galo. Jei manęs kas paklaustų – „Ar patiko?“, tai veikiausiai sakyčiau, kad man ją skaityti nepatiko, tačiau tai neabejotinai viena iš geriausių mano kada skaitytų knygų. Ir tikrai skaityčiau dar kartą. P.S. Ploju vertėjai iš ispanų kalbos Almai Naujokaitienei už atliktą milžinišką darbą.“
Dovydas Pancerovas: „Šie metai man buvo neskaitymo metai. Jaučiuosi skaitęs mažiau ne tiek dėl perskaitytų knygų skaičiaus, kiek dėl skaitymui skirtos energijos ir įsijautimo. Asmeninio gyvenimo peripetijos ir kasdienis darbas nuo literatūros šiek tiek atitolino. Šie metai buvo ir „Don Kichoto“ metai. Kadangi to reikėjo mano asmeniniam literatūriniam sumanymui, šiemet skaičiau Miguelio de Cervanteso romaną ir kelias literatūrologines knygas, kuriose nagrinėjamas kūrinys ir kontekstai.
Apie „Don Kichotą“ turbūt labai sunku pasakyti ką nors naujo, bet didžiausią įspūdį paliko keli dalykai. Pirma, autoriaus maištingumas ir literatūrinis humoro jausmas, nepasenęs ligi šiol. Antra, romanas parašytas daugiau nei prieš 400 metų, bet savo struktūra ir kitais elementais primena šiuolaikinius romanus. Tai tikrai stebina net ir žinant, kad „Išmoningasis idalgas Don Kichotas iš La Mančos“ paklojo pamatus šiuolaikiniam romanui.
Kaip Mažosios Lietuvos patriotas būtinai noriu pasisakyti perskaitęs vokiečių istoriko Andreaso Kosserto knygą „Rytprūsiai: istorija ir mitai“. Rimta ir objektyvi studija apie mums artimą Rytprūsių kraštą, ir istoriją kurios, panašu, jau netekome.“
Jurga Tumasonytė: „Įsiminė šių metų pradžioje skaitytas estų rašytojo Andruso Kivirahko romanas „Žmogus, mokėjęs gyvačių kalbą“.
Pirmiausia, maloniai nustebino visiškas vaizduotės šėlsmas, nes knygoje esama tokių personažų kaip moterų meilužiai lokiai, draugiškos gyvatės, milžiniškos utėlės, žmogbeždžionės, skraidantys seneliai, burtininkai ir t.t. Be to, autorius meistriškai dėlioja įtraukiantį siužetą ir, net skaitant keisčiausias scenas, tekstas nepraranda įtaigumo. Pirmoje dalyje labai daug juokiausi, o į pabaigą užplūdo toks skaidrus liūdesys. Pavydžiu tiems, kurie skaitys pirmą kartą.“
Justinas Žilinskas: „Kadangi nesu tas, kuris skaito tik naujienas, tai šių metų mano knyga yra Danielo Keyeso romanas „Gėlės Aldžernonui“, pasirodęs dar 1966 metais. Nors tai vadinama mokslinės fantastikos klasika, bet iš tiesų fantastinė šios knygos idėja yra labai žmogiška, net kasdieniška, ir ji skirta ne kosmosui ar ateiviams, o temai, kurios supratimas, bent jau mūsų visuomenėje, labai mažai keitėsi – proto negalią turintiems žmonėms.
Kas būtų, jeigu mokslas pasiūlytų galimybę jiems tapti protingiems, gal net genijais? Štai šią sudėtingą proto ir žmoniškumo dilemą nagrinėja ši knyga – labai įžvalgiai, labai jautriai, labai taikliai.“
Kotryna Zylė: „Mano 2021 m. atradimas – leidyklos „Dvi tylos“ išleista knyga „Kai pažvelgsi į viršų“ (autorius Decur). Didysis šios knygos stebuklas – puslapiuose telpantys du pasauliai: vienas – siurrealus, sprogdinantis suvokimą išprotėjusiomis karpinių iliustracijomis ir pasakojimo būdu, kitas – aiškiai išpieštas, senu namu kvepiantis berniuko gyvenimas.
Būtent dėl to knygą galima (tiksliau – būtina) skaityti ir dideliems, ir mažiems žmonėmis. Toks istorijos dėstymas puikiai suprantamas visoms amžiaus grupėms, o siurrealūs intarpai skraidina į visomis prasmėmis auginantį estetinį patyrimą.“
Kristina Sabaliauskaitė: „Michelio Houelebecq'o „Serotoninas“ (angliškasis ir prancūziškasis leidimai). Ji priminė tikrąjį literatūros malonumą: būties įtampų apnuoginimą, nepaprastą įžvalgų gelmę, didžiulę ironiją. Iš po elegantiško, bet, regis, paprastučio kasdienybės pasakojimo praveriami kultūriniai ir civilizaciniai pjūviai aštraus ir skvarbaus proto skalpeliu. Iš tiesų šioje knygoje autorius man primena septynioliktojo amžiaus anatomus, skrodusius kūną, materiją su bergždžia viltimi aptikti, kur slepiasi siela. Tame yra kažkas beviltiškai bejėgiško, o kartu ir žmogiškai didingo. Houellebecq'as man yra vienas tų autorių, su kuriais iškart užsimezga kažkoks mentalinis dialogas. Net kai mintyse polemizuoji ar nekenti, niekas neerzina, nes išlieka pagarba jo didžiam intelektui. Man truputį apmaudu, kad Lietuvoje, sprendžiant iš labai paviršutiniškų atsiliepimų, dažniausiai nuslystama šio romano paviršiumi.
Negrožinės literatūros knyga, palikusi didžiulį įspūdį ir suteikusi malonumą – Orlando Figeso „Europiečiai: Trys gyvenimai ir kosmopolitinės Europos kūrimasis“. Susitelkęs į meilės trikampį, kurį sudarė prancūzas rašytojas, meno istorikas ir kritikas Louis Viardot, jo žmona, viena garsiausių epochos sopranų Pauline Viardot ir jos meilužis Ivanas Turgenevas, autorius per jų likimus nagrinėja meno, muziejų ir kelionių, operos ir muzikos, literatūros ir leidybos pasaulių esminius lūžius XIX a. viduryje ir antroje pusėje. Įdomu, kad ją skaitydama supratau labai daug dalykų apie mūsų vargšę Lietuvą. Pavyzdžiui, tai, kad literatūroje XIX a. dėl okupacijos, spaudos draudimo ir priverstinio provincialinimo nenuėjome kultūrinių etapų kelio, kuriuos įveikė net ir kaimyninių šalių literatūros, kad ir veikusios cenzūros sąlygomis, tačiau vienokiu ar kitokiu mastu sugebėjusios įsilieti į bendruosius Europos reiškinius. Neturėjome, be Adomo Mickevičiaus, europinio kūrybinio elito atstovų, nesukūrėme didžiųjų romanų ir klasikinių bestselerių, galiausiai, nesikristalizavo meno kritikos etiketas, meno rinkos ir autorių teisių sampratos. Daugelį šių kultūrinio brendimo žingsnių atliekame tik dabar ir gana skausmingai.“
Laurynas Katkus: „Iš šiemet skaitytų knygų labiausiai įsiminė dvi, abi nenaujos: mėgstu atsiversti knygas tada, kai jos nebeturi naujumo „hype'o“.
Pirmoji – „Laisvė ir tikėjimas. Krikščioniški trileriai sovietmečiu“. Apie tarybinių laikų disidentinį judėjimą mes vis dar žinome tik keletą paviršinių dalykų, o ši knyga išsamiai pasakoja apie nelengvą, bet nenuobodų katalikių disidenčių gyvenimą. Antra – Juliano Barneso „Flobero papūga“, kurią kažkaip įsigudrinau praleisti. Tai romanas apie Flaubert'ą ir jį garbinantį gydytoją, kuriame susilieja fikcija ir literatūros istorija. Vienas iš literatūrinio postmoderno pranašų, nė kiek nepasenęs.
Paimti į rankas abi knygas mane pastūmėjo pranašiška intuicija – šiemet švenčiame Flaubert'o 200-ąjį jubiliejų, o kitos knygos herojėms paskirta Laisvės premija.“
Lina Buividavičiūtė: „Šiais metais darbui ir malonumui skaičiau daug skirtingo pobūdžio knygų. Gaila, kad ne viską dar įveikiau – savo eilės laukia K.Leine „Raudonas žmogus. Juodas žmogus“ ir kitos. Bet dabar apie mėgstamiausias. Viena mylimiausių vienareikšmiškai – H.Yanagihara „Mažas gyvenimas“. Kaip savotiškas intelektualinis iššūkis labai patiko W.G.Sebaldo „Austerlicas“ ir C.Malaparte „Oda. Mažoji Neapolio apokalipsė“. Taip pat įvertinau K.E.Russell knygą „Tamsi Vanesa“. Iš naujausių atradimų – A.Doshi romanas „Pridegęs cukrus“ ir T.Shaho „Mago mokinys“. Ką tik perskaičiau labai mane sukrėtusią ir rezonavusią knygą – „C.Cho „Pragaras. Atsiminimai apie motinystę ir pamišimą“.
Dabar skaitau W.Lambo romaną „Bent tiek aš žinau“, kol kas išties įtraukia ir T. Holto „Visi mūsų tviskantys dangūs“ – pirmas įspūdis, kad stipresnė vis tik ankstesnė lietuvių kalba išleista autoriaus knyga. Šiais metais kabino santykių, šeimos tema. Su pasimėgavimu skaičiau C.Lombardo „Mūsų smagiausios dienos“ ir A.Tyler knygas.“
Lina Ever: „Pirmoji knyga, išnirusi iš atminties, buvo H.Murakami dvitomis „Komandoro nužudymas“. Mano santykis su H.Murakami labai senas: pradžioje dievinau jį, paskui žavėjausi, vėliau visai nusibodo ir tik šiemet, po gerų penkerių metų pertraukos, vėl paėmiau jo naujausią romaną. Ir patyriau didžiulį skaitymo malonumą. Romanas ilgas, veiksmas lėtas, sakiniai gražūs, gamta nuostabi, personažai išskirtiniai, daug įdomių minčių apie meną, kūrybiškumą, menininko pasaulėžiūrą. Yra ir magijos, ir mitų, ir visokių keistumų, bet jie šįkart neužgožia pagrindinės linijos, neatitraukia akių nuo piešinio.
Kalbant apie keisčiausias ir labiausiai įsiminusias knygas, norėčiau paminėti šveicarų autoriaus Christiano Krachto „Imperium“. Tai knyga apie realiai egzistavusį keistuolį, kuris daugiau nei prieš šimtą metų propagavo nudizmo, veganizmo idėjas ir buvo toks kiek per ankstyvas hipis, bėgantis nuo civilizacijos į nuošalią Afrikos salą. Knygoje daug humoro, istorinių personažų, vietovių, yra ten net ir lietuviškosios kopos paminėtos. Manau, kad skaityti apie ekstremalius keistuolius sveika, nes tai leidžia nenormaliais laikais pačiam pasijusti normaliu.“
Marius Burokas: „Kaip visad negaliu įvardinti vienos knygos, bet man šie metai buvo italų literatūros metai – Curzio Malaparte „Oda“ (puikiai išversta Tomos Gudelytės), Antonio Scurati „Šimtmečio sūnus“ ir turbūt šių metų knyga (nes taupiau puslapius) angliškai skaityta XX a. italų literatūros klasika – Giuseppe Tomasi di Lampedusa, „The Leopard“.
