Autoriai šiame tekste išvardinti abėcėlės tvarka pagal pirmą vardo raidę. Pirmą teksto dalį skaitykite čia.
Marius Ivaškevičius: „Mano šių metų atradimas – Curzio Malaparte romanas „Oda“. Taip susiklostė, kad prireikė šios knygos teatro reikalams, kai ji dar nebuvo pasirodžiusi lietuviškai. Pradėjau ieškoti jos internete anglų arba rusų kalbomis ir staiga pamačiau, kad netrukus bus išleista lietuviškai. Ir dar vertėja – puikiai man pažįstama Toma Gudelytė, vertusi ne vieną mano pjesę į italų kalbą. Pagaliau įsigijau knygą, puoliau skaityti ir nenusivyliau.
Negaliu pasakyti, kad knyga patiko. Ji ne iš tų knygų. Bet kad sukrėtė – tai faktas. Kai kurios Antrojo pasaulinio karo scenos, man nežinomi epizodai taip ir liko įsirėžę į smegenis. Manau, visam gyvenimui.“
Mažvydas Jastramskis: „Ruth Ozeki – „Knyga laiko būčiai“. Knyga labai įsiminė sukrečiančiu, dienoraščių forma pateiktu japonės paauglės pasakojimu apie savižudybių kultūrą ir prie to vedantį „ijime“ reiškinį – sistemines patyčias, tamsiąją į konformizmą linkusios visuomenės pusę.
Šį dienoraštį, išplauto į Kanados salos krantus, atradusios rašytojos paralelinis pasakojimas savaip stebina naujoviškais, postmodernistiniais sprendimais, kur kvantinė fizika ir būties klausimai susipina į vieną galingą „mindfuck“.
Mindaugas Nastaravičius: „Michelio Houellebecq'o „Serotoninas“ šiemet turbūt buvo ta knyga, kurią skaičiau vis nusišypsodamas, nors iš esmės tai romanas apie pabaigą ir liūdesį. Apie daug norėjusio žmogaus nebegalėjimą ir neviltį.
Tokia literatūra man patinka ir visada nustebina – ji įtraukia tarsi „smagiu siužetu“, bet iš tiesų panardina klampioje temoje, iš kurios kapstaisi ilgai.“
Miglė Anušauskaitė: „Mano šių metų atradimas – autorė Can Xue, ypač jos knyga „Frontier“ – kažkas visai kitokio negu kiti sapnų pasaulį siekiantys reprezentuoti literatūros kūriniai.
Skirtingų personažų pasakojimai sukasi aplink kažkokią neapčiuopiamą temą, lengvai nukrypdami nuo realybės, taip ir neišsisprendžiantys, bet pilni sapnui būdingo svarbos pojūčio.“
Renata Šerelytė: „Neabejotinas atradimas – Fernando Pessoa „Nerimo knyga“.
Joje radau tai, ko dažnai pasigendu šiuolaikinių autorių knygose – daug vidinio, metafizinio žmogaus. O koks puikus F.Pessoa stilius, jo sakinys – kaip muzika!“
Rimantas Kmita: „Noros Krug knyga „Heimat“ – tai piešta autorės istorija apie savo šaknų ir giminės istoriją. Klausimas, kaip ir kiek senelis galėjo bendradarbiauti su naciais, puslapis po puslapio atskleidžia jos asmenybės bei sudėtingo laiko sluoksnius, užuominomis tampa ne tik kitų giminaičių liudijimai, bet net ir atsitiktiniai radiniai blusturgyje.
Grafinis knygos vaizdas leidžia ne tik iš arčiau patirti istoriją, bet ir stebėti, iš kokių liudijimų, dokumentų, praeities nuolaužų ji kuriama, ir kokių alternatyvų galėtų turėti, jeigu ne fatališki atsitiktinumai tyrinėtojos darbe.“
Tomas Dirgėla: „Kotrynos Zylės „Siela sumuštinių dėžutėje“.
Kotryna eilinį sykį sujungė mūsų mitologiją su šių dienų gyvenimu. Ir eilinį sykį viskas pavyko žiauriai originaliai – pradedant istorijų siužetais bei Kotrynos tėčio intarpais ir baigiant mano mylimom šiurpiom bei su niekuo nesupainiojamom iliustracijom! Dvylika balų iš dešimt.“
Tomas Vaiseta: „Tadeuszo Konwickio knyga „Raistai“. Literatūriškai tai nėra nei labai rafinuotas, nei, tiesą sakant, išdirbtas kūrinys, bet pagalvojus, kiek reikėjo drąsos ir ryžto parašyti tokį tekstą pirmaisiais pokario metais – apie pogrindžio lenkų kovotojus, kurie neparodomi nei labai drąsūs, nei labai ryžtingi ir net ne visai aišku, ko po Vilniaus apylinkes klaidžiojantys – supranti, kad literatūrai tai ne mažiau svarbu už estetiką ir gylį.
Kita vertus, Konwickis labai įtaigiai ir vizualiai kuria vaizdinius, atskiras scenas, ir jeigu reiktų apibūdinti skaitymo patirtį, tai šio kūrinio veikėjus, erdvę, laiką ir bergždumą labiau pamačiau nei perskaičiau. Gerą darbą daro „Odilės“ leidykla, mus toliau pažindindama su Vilnijos autoriais ar pažintį su jais pratęsdama.“
Vaiva Grainytė: „Išskirčiau kelias labiausiai įsiminusias knygas – tai paauglystėje dievintos dailininkės siurrealistės Leonoros Carrington „Klausymo ragelis“ ir Angolos autoriaus Jose Eduardo Agualuso „Bendroji užmaršties teorija“. Žanrine, kalbine, siužetine, poetine prasmėmis – tai buvo patys gurmaniškiausi kąsneliai šiemet. Ir abu juos į lietuvių kalbą atvedė nuostabioji „Rara“ leidykla.
Iš galvos dar neišeina gabaliukais skaitoma Maggie Nelson esė knyga „On Freedom“ – kaip socialiai angažuotas, aštrus, vienas karščiausių šiuolaikinio pasaulio balsų. Kai pavargstu nuo jo hiperintelektualumo, metuosi pas tokio balso oponentą – Lafcadio Hearn‘ą. Tai atsitiktinai šiemet atrastas XIX a. autorius: pusiau graikas, pusiau airis, gyvenęs JAV, o paskui persikėlęs į Japoniją, kur atsidėjo šios šalies mitologinėms studijoms ir ėmė kurti literatūrines, tiesa, kiek naivokas, a la siaubo pasakas.“
Vaiva Rykštaitė: „Vieną sunku išrinkti.
Kelios labai įsimintinos ir svarbios šiemet skaitytos knygos: J.Campbell „Herojus su tūkstančiu veidų“, D.Gailienės „Ką jie mums padarė“, M.Pollan „Botany of Desire“ ir M.Stone „When God was a Woman“ – visos šios knygos šiemet stipriai pakoregavo mano pasaulėjautą.“
