„Baltų lankų“ leidyklos lietuviškai išleistoje knygoje pasakojama asmeninė Nadios Murad istorija. 2014 metais „Islamo valstybė“ užpuolė kaimelį šiaurės Irake ir 21 metų moksleivės gyvenimas sudužo į šipulius. ISIS kareiviai žudė vyrus, kurie nesutiko atsiversti į islamą, ir moteris, kurios buvo per senos tapti sekso vergėmis. Nadios motiną ir brolius taip pat nužudė, o ją pačią pardavė į „Islamo valstybės“ sekso vergiją. Mergina buvo laikoma nelaisvėje, mušama ir prievartaujama, tačiau galiausiai jai pavyko pabėgti ir išsigelbėti.
Nadia ne tik išgyveno. Šiandien ji – garsi moterų užtarėja, Nobelio taikos premijos nominantė, Jungtinių Tautų geros valios ambasadorė.
„Krikščionių Irake tradicijos tos pačios kaip ir Lietuvoje, tačiau gyvenant Irake reikia paklusti daugumos sukurtoms taisyklėms. Krikščionys Irake – priešai, kurie žudomi tiesiog gatvėse. Kiekvieną dieną Bagdade jie žudomi vien dėl to, kad jie – krikščionys, vien dėl to, kad dirba bare, vien dėl to, kad eina į bažnyčią ar gyvena savo gyvenimą“, – pasakojo Lietuvoje gyvenanti irakietė R.Tamur.
Islamo valstybei užpuolus gimtąjį Ritos miestą, ji buvo priversta bėgti. Iš pradžių glaudėsi kitame Irako mieste, nedideliame bute, su dar 30 giminaičių. Vėliau turėjo priimti sprendimą iš gimtosios šalies vykti į Libaną. Čia R.Tamur ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo organizuoti pagalbą irakiečių pabėgėliams, gyvenantiems šioje šalyje. Vėliau, grįžus į Iraką, „Islamo valstybė“ vėl užpuolė jau kitą miestą, kuriame R.Tamur gyveno ir studijavo. Tokiomis sąlygomis mergina neturėjo galimybių ne tik tęsti mokslų, bet ir saugiai gyventi, tad ir vėl susikrovė lagaminus, šį kartą – į Klaipėdą.
Vilniaus universiteto lektorė, Artimųjų Rytų studijų kuratorė ir islamo kultūros ekspertė Maritana Larbi atkreipė dėmesį, kad, jei norime suprasti situaciją Irake, turime ją vertinti ne tik iš asmeninės perspektyvos, bet iš to regiono žmonių pasaulėžiūros. Vertindama knygoje aprašytą N.Murad gyvenimo istoriją bei klausydama R.Tamur pasakojimo, ji kalbėjo apie istorinį ir kultūrinį kontekstą.
„Artimieji Rytai labai spalvingi. Net nėra tik arabai ir islamas. Yra daugybė etninių grupių, kurios ten buvo dar iki islamo: krikščionys, aramėjai, jazidai, kurdai ir panašios. Šios valstybės neturi tautiškumo jausmo – tai buvusios kolonijos, kurios atsirado kaip savotiškas konstruktas“, – pabrėžė M.Larbi.
NATO pajėgų integravimo vieneto Lietuvoje medicinos karininkė majorė Rasa Kavaliauskaitė savo akimis matė konfliktų niokojamą Iraką. Ji galėjo pasidžiaugti bent tuo, kad jos misijoje niekas nebuvo sužeistas, tačiau neslėpė, kad reikėjo gyventi nuolatinės grėsmės sąlygomis. Majorė įsitikinusi, kad šios šalies žmonėms labiausiai reikia taikos, tačiau optimizmo nėra daug: „Aš norėčiau, kad šalis būtų vieninga, tačiau to tikėtis sunkoka. Kai buvome, nuolat teko girdėti sprogimus. Kai važiuodavo po kaimus, miestus, Bagdadą, nuolatos teko jausti įtampą, nežinai, kas gali atsitikti.“
Kalbėdama apie moterų teises šiandieniniame Irake, R.Tamur buvo nuoširdi: „Moterys čia priimamos kaip mašinos: jos turi tvarkyti namus, gimdyti vaikus ir pasirūpinti vyru. Tikiuosi, kad ši situacija pasikeis. Aš ir kitos naujos kartos moterys kovojame, kad taip įvyktų. Mes turime tokias pačias galimybes, kaip ir moterys visame pasaulyje: galime būti mokytojomis, gydytojomis, inžinierėmis – bet kuo. Tik visuomenė bando primesti mums kitokį vaidmenį.“
R.Kavaliauskaitė papasakojo, ką keliaudama po Iraką matė savo akimis: „Laukuose dirba moterys, namuose tvarko moterys, kai kartu eina vyras ir moteris, moteris turi nešti daiktus, o vyras tiesiog eina priekyje. Susidarė įspūdis, kad moterims čia labai sunku gyventi.“
Vertindama Lietuvoje prieš kelis metus vykusias diskusijas apie pabėgėlių priėmimą, R.Tamur prašė supratimo ir sąmoningumo. „Ne visi pabėgėliai – teroristai, ne visi – musulmonai, o net jei didelė dalis ir yra musulmonai – ne visi jie blogi. Žiūrėkite plačiau, suteikite žmonėms galimybę gyventi taip, kaip galite gyventi jūs“, – emocingai į lietuvius kreipėsi R.Tamur.
Diskusiją moderavusi Daiva Žeimytė neslėpė, kad knyga ją sukrėtė. Įvertinusi knygos herojės N.Murad išgyvenimus, žurnalistė juos vertina kaip didelę tragediją, prieš kurią pasaulis negali užsimerkti, taip pat žavisi N.Murad dvasine stiprybe.
„Keisčiausia – kad ji nesiskundžia. Ji patyrė tiek daug skausmo, buvo sekso vergė, prievartaujama, pardavinėjama – ir ji gali visa tai pakankamai ramiai pasakoti. Kai skaitai ir matai, kaip be jokių skrupulų vykdomas genocidas prieš žmones, kurie tiesiog tiki kitą dievą, šiurpu. Šiurpiausia – kad tai tarsi kažkur toli nuo mūsų, tarsi mes saugūs, tai lyg ne mūsų karas, bet visi esame žmonės ir nereaguoti į tokius dalykus yra tiesiog absurdiška“, – kalbėjo D.Žeimytė.
