Su kokiomis sienomis teko susidurti užsieniečiui Lietuvoje prieš beveik tris dešimtmečius? Su kokiomis šiandien vis dar susiduriame Europoje? Apie tai kalbamės su Markusu Roduneriu.
– Lietuvoje gyvenate ilgai, nuo 1992-ųjų. Su kokiomis sienomis ar barjerais jums teko susidurti čia atvykus? Galbūt dalies jų ilgainiui neliko?
– Tuo metu į Lietuvą atvykusiam užsieniečiui buvo iš tiesų sudėtinga, sunkiau buvo įsidarbinti. Dabar nusprendęs, kad nori pagyventi kurioje nors Europos šalyje, gali nesunkiai tai padaryti. Kita vertus, tai buvo gana chaotiškas laikotarpis, kai Lietuvoje dar galėjai kažką imti ir pakeisti, įnešti savo indėlį. Atvykęs, pusmetį dirbau Užsienio reikalų ministerijoje. Ne paslaptis, kad daugelio dabar egzistuojančių valstybinių organizacijų tada dar nebuvo, reikėjo pradėti nuo nulio, viską iš naujo pastatyti ant kojų. Tai irgi buvo įdomus procesas.
Daug ką tuo metu lėmė ir keliavimo kainos – su visa šeima keliauti lėktuvu buvo neįsivaizduojamas dalykas. Taip pat pajutau gana didelį skirtumą technologijų srityje – Šveicarijoje jau naudojomės kompiuteriais su „Windows“ operacinėmis sistemomis, o atvažiavęs į Lietuvą pamačiau, kad čia to dar nėra. Dabar viskas apsivertė aukštyn kojomis – Lietuva turi greitesnį internetą nei Šveicarija ar kitos šalys.
– Nuo to laiko, kai atvykote čia, daug kas pasikeitė ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje – fiziškai sienos beveik išnyko, beveik po visą žemyną galime keliauti laisvai. Kaip manote, kokios nematomos, kultūrinės sienos vis dar išlikusios Europoje?
– Manau, tai galėtų būti tarpusavio supratimo problema Europoje – jis vis dar nėra toks, kokio norėtųsi. Tam reikia, kad žmonės mokytųsi daugiau kalbų, ne tik anglų. Taip, anglų kalba yra tam tikra priemonė susikalbėjimui, kokia prieš tūkstantį metų buvo lotynų kalba. Tačiau tarpusavio supratimui, įsigilinimui į kitą kultūrą, svarbu mokytis jos kalbą. Šiandien anglų kalbą moka beveik visi, tai nebėra išskirtinis privalumas. Kai kurie jauni žmonės Lietuvoje net tarpusavyje bendrauja angliškai. Čia irgi reikėtų savęs paklausti – kodėl žmonėms vis sunkiau ar nebe taip miela bendrauti savo gimtąja kalba?
Sienos nyksta, bet atsiranda naujų. Pavyzdžiui, dabar keliavimas į Europos rytų pusę tapo sudėtingas. Taip pat aktualus ir Europos ribų klausimas – kur ji baigiasi? Ar tai tik Europos Sąjunga, ar tik vakarinė žemyno dalis? Žmonėse taip pat vis dar yra istorinių sienų. Pavyzdžiui – žmonės, gyvenantys prie Vokietijos-Olandijos sienos, abiejose jos pusėse kalba ta pačia vokiečių kalbos tarme, bet turi jai skirtingus pavadinimus. Tai ta pati kalba, tačiau vadinama skirtingai, nes olandai dar prieš kokius tris dešimtmečius turėjo nemažai neigiamų jausmų vokiečių atžvilgiu ir vieni pas kitus nekeliavo. Tokių atvejų galima rasti ne vieną, bet padėtis, kiek matau, per pastaruosius dešimtmečius gerokai pasikeitė į gerą pusę.
– Minėjote jaunimą, vis dažniau bendraujantį ne savo gimtąja kalba. Visos kultūros vertinamos už savo individualumą, kalbinį unikalumą. Kaip išlaikyti balansą ir išskirtinumą? Išsaugoti, bet ir visiškai neizoliuoti kalbos nuo aplinkos įtakų?
– Viskas priklauso nuo to, kaip į situaciją pasižiūrėsi. Bijantiems kalbų susimaišymo siūlau pažiūrėti į anglų kalbą – tai juk irgi yra germanų ir romanų kalbų mišinys, išsivystęs per šimtmečius po 1066 metų. Visos kalbos korekcijos turi turėti savo vietą. Pavyzdžiui, šnekamosios kalbos net ir norėdamas nesureguliuosi – žmonės vis tiek kalbės taip, kaip norės. O bendrinė, raštu ar informacinėse laidose vartojama kalba, žinoma, turi būti tam tikru lygiu reguliuojama. Nemažai problemų, manau, gali kilti dėl tekstų publikavimo skubotumo interneto laikais – tekstai nepakankamai brandinti ir neretai galima rasti ganėtinai daug korektūros klaidų.
– Kalbate ir domitės ne viena Europos kalba, turbūt teko susipažinti su nemažai skirtingų tautų literatūros. Pasikartojančios temos išryškėjo ir renkant citatas instaliacijai. Kaip manote, ar egzistuoja bendra europietiška mąstysena, bendras mentalitetas?
– Manau, tai priklauso nuo kartos. Bendrą mentalitetą labiausiai galima atpažinti tarp jaunų žmonių, nes jie turėjo galimybę po visą Europą keliauti nuo vaikystės. Mums jaunystėje Rytų Europa buvo sunkiai pasiekiama, sudėtinga būdavo gauti vizą.
O Europos literatūroje pasikartojančios temos nemaža dalimi yra universalios, aktualios visame pasaulyje. Kita vertus, pusė pasaulio yra paveikta Europos įtakos, į kolonizuotas valstybes buvo perduota daug europinės kultūros. Galų gale, tos temos yra bendražmogiškos ir pagrindiniai žmonėms kylantys klausimai, turbūt, Kinijoje yra tokie pat, kaip Europoje. Į vieną bendra kultūrą Europos suvesti nenorėčiau, nes daugiaspalviškumas ir yra tai, kas ją padaro įdomią.
– Kaip manote, kokią vietą tame daugiaspalviame žemėlapyje užima Lietuva ir jos autoriai? Kokios temos čia išsiskiria?
– Lietuvoje autoriai ilgą laiką siekė atspindėti visą pokarį, nes sovietmečiu apie tai nebuvo galima normaliai rašyti. Kai, pavyzdžiui, Vokietijoje tai jau praeitas etapas ir šios temos nebėra tokios populiarios.
Manau, temų aktualumas priklauso ir nuo vietos, kurioje gyvename – lietuvių diskusinėje erdvėje ne tokia aktuali arba kitaip traktuojama pabėgėlių tema, o Pietų Europoje – mums svarbių įvykių, politinių grėsmių temos. Todėl tikiu, kad reikia kuo daugiau bendravimo tarp skirtingų šalių, apsilankymo vieni pas kitus, įsiklausymo. Taip pat svarbu, kad atsirastų daugiau literatūros vertimų.
– Europoje turime gana daug skirtingo mentaliteto, gyvenimo būdo tautų. Kaip manote, ar žmonių būdas ir charakteris daro įtaką kalbai ir jos pokyčiams, ar atvirkščiai?
– Manau, kad labiau žmonių būdas daro įtaką kalbai, nei atvirkščiai. Pažiūrėjus į istoriją, kaip judėjo kalbos, galima matyti, kad jos kito tada, kai atsirasdavo kitoje geografinėje vietoje. Kai germanai prieš pusantro tūkstančio metų judėjo per Šiaurės Italiją, jų kalba labiau prisitaikė prie vietos, įtakos turėjo ir klimatas. Atvirkštinį variantą galima pastebėti bendraujant su dvikalbiais žmonėmis – dažnai jų elgesys, kalbėjimo būdas pasikeičia, pradėjus kalbėti kita kalba.
Rugsėjo 25 d. 18 val. „Kultūros nakties“ metu, Rotušės aikštėje Goethe‘s institutas pristatys interaktyvią instaliaciją „Išnykstanti siena“, Joje – daugiau nei šimtas citatų, lietuvių, vokiečių bei kitomis Europos kalbomis išgraviruotų ant 6000 medinių kaladėlių, sudarančių dviejų metrų aukščio sieną. Nesvarbu, ar tai Imanuelio Kanto mintys, „Bitlų“ dainos eilutė, frazė iš filmo „Amelija iš Monmartro“ ar Jono Meko citatos – čia bus galima atrasti europietiškos mąstysenos koncentratą, o mėgstamiausią citatą pasiimti namo. Lankytojai kviečiami nepraleisti pristatymo renginio – aktorės Aldonos Vilutytės ir LMTA vaidybos studentų garso ir judesio performanso.
