Dabar bene labiausiai šokiruoja tai, kad G. Matzneffo, knygoje įvardijamo inicialu G.., polinkis į pedofiliją buvo vieša paslaptis, jo aplinkai nekėlusi didesnių klausimų ar abejonių, bei tai, kad seksualiniai santykiai su nepilnamečiais buvo atvirai aprašomi jo kūriniuose, kuriuos žmonės godžiai skaitė, palankiai vertino, o pats autorius sulaukė iškilių nacionalinio lygmens premijų ir prizų. Tai, ką dabar be užuolankų vadintume pedofilija, vos prieš tris dešimtmečius Prancūzijos intelektualų rateliuose buvo laikoma jei ne skatintina, tai bent jau toleruojama asmeninio gyvenimo norma.
Knyga, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Baltos lankos“, o iš prancūzų kalbos išvertė Greta Štikelytė, Prancūzijoje akimirksniu tapo bestseleriu, sukėlė aibę diskusijų visuomenėje bei tarp kultūrinio elito atstovų ir... sulaukė teisėsaugos dėmesio: į Italiją gyventi persikėlusiam G. Matzneffui inicijuojamas teismo procesas.
Kas vis dėlto įvyko?
Nedidelės apimties knygoje pateikiamas labai atviras ir asmeniškas V. Springoros pasakojimas pirmuoju asmeniu. Detaliai rašoma apie tai, kaip XX a. devintojo dešimtmečio vidurio Paryžiuje trylikametė V., auginama išsiskyrusios mamos, per vieną vakarienę susipažįsta su G. – garsiu rašytoju, apie kurio skandalingą reputaciją nė nenutuokia.
Penkiasdešimtmečio vyro charizma, panašumas į budistų vienuolį ir rodomas dėmesys iškart patraukia negražia save laikančią merginą. Ji greitai sulaukia laiško, kuriame G. pareiškia „privalantis“ pasimatyti. Netrukus nenuilstančiam, meilingam G. pavyksta įtikinti V. ir ši, vos sulaukusi keturiolikos, jam atsiduoda.
Ir kaip siaubingai nusivilia supratusi, kad G. nuo senų laikų kolekcionuoja paaugles meilužes ir meilužius, o šalyse, kur į nepilnamečių apsaugą žiūrima pro pirštus, mėgaujasi sekso turizmu. Už meilikaujančio menininko kaukės slypi grobuonis, užtariamas dalies literatūros pasaulio atstovų. Kol G. rašo jų meilės istorija paremtą romaną, V. stengiasi išsivaduoti iš jo įtakos gniaužtų.
Išsiskyrus kančių keliai nesibaigia: rašytojas ir toliau kankina V., rašydamas knygas apie jųdviejų santykius ir persekiodamas ją laiškais.
Toks daugybę randų palikęs santykis, kaip sako pati autorė, galėjo baigtis vieninteliu būdu – parašant knygą: „Daugelį metų sukau ratus savo narve, dažnai sapnuodavau žmogžudystes ir kerštą. Galiausiai vieną dieną radau išeitį, tiesiai sau prieš nosį, ir ji visiškai akivaizdi: turiu įvilioti medžiotoją į jo paties spąstus – uždaryti jį į knygą.“ (p. 10)
Knyga tapo veidrodžiu
Nors knygoje „Abipusiu sutikimu“ istorija pasakojama iš autorės perspektyvos, atskleidžiami būtent V. Springoros išgyvenimai, visuomenei, o ypač Prancūzijos elitui, knyga tapo veidrodžiu, į kurį žvegiant vaizdas, švelniai tariant, nedžiugino. Nuo garsiausių politikų ir dizainerių iki intelektualų ir menininkų – spaudoje šalia žodžio „pedofilija“ staiga ėmė šmėžuoti daugybė žinomų pavardžių, kurie kadaise didžiavosi bičiulyste su G. Matzneffu.
Pasirodžius knygai, prisiminta daugybė dalykų: kelių dešimtmečių senumo televizijos laidų įrašai su gerbiamu rašytoju, kuriuose atvirai kalbama, kad seksualiniai santykiai su nepilnamečiais tėra išlaisvinantis seksualinis švietimas, atvirai pedofiliją propaguojantys manifestai spaudoje, po kuriais puikuojasi elitinių to meto intelektualų ir rašytojų vardai.
Visame šiame chore – vos keli tylūs balsai, dar tada išdrįsę suabejoti situacijos „normalumu“ ir pasisakyti prieš. Ir vos viena visiškai atvirai papasakota istorija – V. Springoros, nors jų, kaip žinoma, būta gerokai daugiau.
Pasikeitusių standartų ir moterų balso atspindys
V. Springora atvira: knygoje ji aprašo nepaliaujamas manipuliacijas ir gąsdinantį situacijos dvilypumą, kurį patiria nesipriešinanti, įsimylėjusi nepilnametė auka. Ji taip pat kritikuoja tuomet Prancūzijoje vyravusį konformizmą ir kai kurių visuomenės sluoksnių nuolaidžiavimą įžymioms intelektualinio elito asmenybėms.
Dėl to knyga „Abipusiu sutikimu“ tapo proga aiškiai ir nedviprasmiškai pamatyti, kaip vos per kelis dešimtmečius pasikeitė elgesio bei moralės ir net teisės normos bei jų supratimas ir vertinimas. Kadaise seksualinius ryšius su paaugliais ne tik eskalavęs, bet ir juos kone įkvėpimo šaltiniu kūrybai ir jaunuolių seksualiniu švietimu vadines rašytojas, buvo palaikomas ir šlovinamas – bet dabar beveik neatsirado tokių, kurie jį gintų ar užstotų.
Priešingai: dalis anksčiau jo idėjas palaikiusiųjų atsiprašė ir apgailestavo.
Šie atsiminimai – ne tik ano laiko, bet ir šių dienų atspindys, universalus pasakojimas apie seksualinę galią ir manipuliaciją, traumą, išsilaisvinimą ir nuosavos istorijos susigrąžinimą.
