Ką reiškia leisti knygas vaikams ir jaunimui Lietuvoje, o ką – Lenkijoje? Kaip atrodo leidyklos „Aukso žuvys“ ir „Dwie siostry“ („Dvi sesės“) leidybinė virtuvė? Kokiais džiaugsmais ir vargais gyvena šios dvi išskirtines knygas leidžiančios leidyklos? Kalbamės su Sigita Pūkiene ir Maciej Byliniak. Beje, abu pašnekovai dalysis savo idėjomis ir patirtimis lapkričio 15–17 dienomis vaikų literatūros lauko dalyviams skirtose vaikų literatūros industrijos dienose – „Kūrėjų sala“.
– Kaip keitėsi jūsų leidykla nuo įkūrimo iki dabar?
Sigita: Leidykla „Aukso žuvys“ augo ir stiprėjo: nuo įkūrimo 2010-aisiais net septynerius metus leidyklą valdė vienas žmogus – Sigita, nuo 2017 m. ir vėliau prisijungė dar trys kolegės, kurios dirba iki šios dienos. Dabar jau neįsivaizduojame, kad būtų kitaip, nes ir knygų per metus daugiau išleidžiame, ir kitokių darbų prisidėjo, pavyzdžiui, organizuojame knygų pristatymus, dalyvaujame tarptautinėse knygų mugėse ir parduodame savo sukurtų knygų autorines teises, ieškome naujų autorių ir juos „auginame“. Vienam žmogui tai būtų neįveikiamas krūvis!
Maciej: Leidykla „Dwie Siostry“ buvo įkurta 2006 m., tačiau savo kelią pradėjome nuo 2005-ųjų. Buvome vieni pirmųjų, dar nedrąsūs, todėl per metus išleisdavome tik keletą knygų. Kolektyvą sudarė keturios moterys, iš kurių dvi – Jadwiga Jędryas ir Ewa Stiasny – jai vadovauja iki šiol, ir grafikos dizaineris. Tokių mažų, nepriklausomų, dar tik pradedančių leidyklų mūsų šalyje buvo vos viena kita. Rinkoje dominavo komercinės, masiniam vartojimui skirtos knygos iš anglakalbių šalių, todėl mums norėjosi Lenkijos vaikams pasiūlyti visiškai kitokios kokybės literatūrą. Griuvus komunistinei santvarkai, tiek šalies leidėjai, tiek skaitytojai šias knygas pasitiko su didžiausiu džiaugsmu – lyg kokią dešimtmečius draustą, spalvotą, be galo trokštamą brangenybę. Mažosios leidyklos stipriai pakėlė kokybės kartelę skaitytojams pristatydamos kiek neįprastas, bet išskirtinio grožio ir plačių meninių užmojų knygas, kurių Lenkijoje anuomet taip trūko. Ir jų pastangos atsipirko su kaupu. Kai paaiškėjo, kad rinktinės knygos vaikams turi didelę paklausą, smulkiųjų leidyklų pavyzdžiu pradėjo sekti ir didžiosios.
Palyginti su kitomis mažomis, nepriklausomomis leidyklomis, „Dwie Siostry“ per pastaruosius dvidešimt metų išaugo ir patobulėjo labiausiai. Šiandien čia dirba apie dvidešimt žmonių (įskaitant mūsų nedidelio knygynėlio darbuotojus), per metus išleidžiame maždaug penkiasdešimt knygų. Per šį laiką buvo visko. Atradome įdomių autorių, įgyvendinome ne vieną idėją ir leidybos koncepciją, turėjome sėkmingų ir nepavykusių eksperimentų, išleidome knygų serijų.
Bet esminiai dalykai išliko nepakitę. Mus labiausiai domina vizualia ir literatūrine prasme ribas plečiančios knygos. Norime ugdyti jaunosios kartos jautrumą pristatydami jai aukščiausios literatūrinės ir meninės vertės kūrinius. Tai yra mūsų veiklos pagrindas ir ašis, apie kurią sukasi visa kita. Turime savitą estetinį identitetą, o tiksliau pasakius, estetinę erdvę, kurioje funkcionuojame. Tai yra meninio stiliaus ir mums svarbių tradicijų sankirta. Šią erdvę sunku apibrėžti, bet jeigu joje kas nors nedera, iš karto tai pajuntame.
Labai vertiname originalumą, todėl knygos su niekuo neišsiskiriančiomis iliustracijomis ar pabodusiu pasakojimo būdu mūsų nedomina. Daugiausia dirbame su jaunais, talentingais menininkais, bet retkarčiais iš praeities prikeliame ir didžiųjų Lenkijos iliustravimo meistrų šedevrus.
Mėgstame sąmojį, tačiau taip pat labai vertiname rimtas, širdį paliečiančias, empatiją ugdančias knygas. Mums taip pat be galo patinka išradingos edukacinės knygos. Jos sužadina vaiko smalsumą ir įdomiai, įkvepiamai perteikia žinias apie pasaulį. Mūsų įsitikinimu, išskirtinės iliustracijos vienas svarbiausių tokio paveikumo elementų.
– Kuo jūsų leidykla išsiskiria bendrame šalies leidyklų kontekste?
S.: Iš šalies geriau matyti, bet manome, kad esame nedidelė leidykla, leidžianti aktualias ir vertingas knygas. Nuo pat įkūrimo dienos „Aukso žuvis“ pristatydavome kaip istorinių knygų leidyklą: istorinės – tai ir mokslinės, ir pažintinės, ir grožinės, ir negrožinės, ir suaugusiesiems, ir vaikams bei paaugliams skirtos, bet visoms joms būdingas vienoks ar kitoks istorinis pobūdis, fonas ar kontekstas – šį leidyklos profilį stengiamės išlaikyti. Išleidžiame nedaug naujų knygų per metus, ilgai renkamės, kol atsirenkame, mėgstame dirbti su lietuvių autoriais. Dalį knygų idėjų inicijuojame pačios, kitą dalį pasiūlo autoriai. Smagu, kai mūsų sukurtas knygas pastebi ir skaitytojai, ir literatūros kritikai, ir kartais – vertimo ar meno ekspertai.
Kuo toliau, tuo sunkiau tampa išsiskirti bendrame kontekste, nes visi leidėjai turi maždaug tokias pačias sąlygas ir galimybes atrasti autorius, dirbti su jų knygų sklaida ar vertimais į užsienio kalbas. Skiriasi tik leidybos apimtys ir finansinė situacija. Mūsų kokybės kartelė užkelta ganai aukštai, norisi dirbti su pačiais geriausiais profesionalais, tačiau ne visada galime sau tai leisti.
M.: Mūsų vystymasis yra glaudžiai susijęs su visos Lenkijos leidybos raida. Šiandien šis laukas atrodo visai kitaip nei tada, kai pradėjome savo veiklą. Tuomet aplankyti tarptautinę Bolonijos knygų mugę buvo lyg nukeliauti į kitą, geresnį pasaulį, kupiną nuostabių, gražiai atspausdintų, drąsių knygų, kurių pas mus niekas neleido. Šiandien situacija yra visiškai kitokia. Lenkija pilnavertė Europos rinkos dalis, mūsų iliustracijos menas pripažįstamas tarptautiniu mastu, lenkų kūrėjai laimi pasaulinius apdovanojimus. Bolonijoje pristatytos knygos netrukus pasirodo ir Lenkijoje, o mūsų literatūra leidžiama kitose šalyse. Tiesa, įsikūrus naujoms leidykloms, Lenkijos rinka dabar perpildyta. Leidžiama vis daugiau knygų, gal net per daug, todėl didėja konkurencija.
Savo kataloge turime labai stiprių, visiems žinomų ir populiarių kūrinių (pavyzdžiui, visame pasaulyje išgarsėjusią Aleksandros ir Danielio Mizielinskių knygą „Žemėlapiai“ ar Susannos Rotraut Berner bežodžių knygų seriją „Ką žmonės veikia“). Taigi esame sukūrę rimtą, atpažįstamą prekės ženklą, gerbiamą tiek skaitytojų, tiek kritikų ir leidybos profesionalų. Esame gerbiami ir pripažinti tarptautinėje arenoje. Lenkijoje pirmaujame pagal užsienio teisių pardavimą ir šalyje esame vienintelė leidykla, 2018 m. laimėjusi „Geriausios Europoje knygų vaikams leidyklos“ apdovanojimą.
– Ką reiškia būti (sąlygiškai) nedidele leidykla, leidžiančia nišines knygas? Kokie įprasti jūsų leidžiamų knygų tiražai?
S.: Tai reiškia labai sudėtingą kelionę! Bet kartu ir įdomią, nenuspėjamą, pilną ne tik pavojingų posūkių, bet ir malonių atradimų. Kai kam tokios patinka, kai kam – nelabai, todėl, manau, kad tokių leidyklų kaip mūsų ilgainiui liks vis mažiau. Kol kas laikomės stipriai įsikibę ir mėgaujamės šiuo brangiai kainuojančiu nuotykiu.
Tikrai negalime sakyti, kad visos mūsų knygos nišinės, kai kurios pasiekia išties labai plačią auditoriją. Bet tikrai gana didelė dalis specializuotos, orientuotos į nedidelę auditoriją, kai kurioms sukuriamas specialus dizainas ar pasitelkiamas labai retas poligrafinis sprendimas. Tad suprantama, kad išleisti nišinę knygą – ne tik brangiau, bet ir sudėtingiau rasti jai auditoriją. Mūsų leidžiamų knygų tiražai svyruoja nuo 800 iki 1500 egzempliorių, kartais pasiekia ir 2000, bet taip būna retokai. Atrodytų, ką čia reiškia surasti knygai 1500 skaitytojų ar pirkėjų? Bet realybėje tenka labai pasistengti, kad mūsų manymu, svarbios, aktualios, naujos Lietuvoje temos kūrinys pasiektų savo skaitytojus. Mūsų mažoje šalyje yra nemažai leidėjų, kurie visi kartu išleidžia apytiksliai 3650 naujų knygų per metus. Visų nesusipirksi ir neperskaitysi! Tad reikia pasitelkti visą išmanymą ir išradingumą, kad būtent į mūsų išleistas knygas būtų atkreiptas visuomenės dėmesys.
M.: Esame jau nebe tokie ir maži... Tačiau vidutinis mūsų leidžiamų knygų tiražas išliko nepakitęs (3 tūkst. egzempliorių). Lenkijoje tai gana įprastas skaičius. Išleisti mažiau egzempliorių būtų finansiškai nenaudinga dėl per didelių kaštų. Mažesniais tiražais spausdiname tik tas knygas, kurias tikrai sudėtinga išleisti. Atrodytų, 38 milijonus gyventojų turinčioje šalyje tikrai vertingai knygai rasti 3 tūkst. skaitytojų lyg ir neturėtų būti sunku. Net jei toji knyga kiek neįprasta, verčianti susimąstyti. Bet iš tikrųjų kartais būna visaip kitaip. Palyginus Lenkijos gyventojų skaičiaus ir knygos tiražo santykį su kitų, net mažesnių už mus šalių duomenimis, darosi apmaudu. Kartais net su pavydu stebime skaitymo kultūrą užsienyje. Tačiau yra buvę ir taip, kad įprastu tiražu išleistos mūsų knygos susilaukė didžiulės komercinės sėkmės tiek vietinėje rinkoje, tiek užsienyje. Puikus pavyzdys yra neseniai lietuviškai išleista Tinos Oziewicz ir Aleksandros Zając knyga „Ką veikia jausmai“ (leidykla „Aukso žuvys“).
Per leidyklos gyvavimo metus supratome, kad labai svarbu išlaikyti pusiausvyrą tarp pačių drąsiausių, siauresnei auditorijai skirtų knygų ir tų, kurios gali pasiekti didesnį skaitytojų skaičių (žinoma, jos privalo atitikti tokius pačius aukštus estetinius kriterijus) ir duoti leidyklai pelno. Būtent todėl leidžiame įvairias knygas – nišines ir ne visai.
– Papasakokite, kaip atrodo valstybės rėmimo politika knygų leidybai?
S.: Apie valstybės rėmimo politiką pastaruoju metu, mes leidėjai, kalbame vis garsiau, nes rėmimas bibliotekoms vis mažėja, taigi jos nuperka vis mažiau knygų, o privačios leidyklos dėl paramos literatūrai rimtai konkuruoja su biudžetinėmis įstaigomis. Sukurti originalią lietuvišką knygą kainuoja gerokai daugiau ir užtrunka žymiai ilgiau nei tiesiog išversti ir išleisti kad ir labai gerą užsienio autoriaus kūrinį, tad negavus dalinės paramos – tai tampa beveik misija neįmanoma, nes galutinis rezultatas labai brangus. Užsisuka ratas: knygos brangios, skaitytojams sunku jas įpirkti, leidėjai negaudami pajamų negali leisti toliau. Kartais rankos nusvyra ir visai nesinori net pradėti leisti lietuvių autorių, kai žinai, kokias išlaidas patirsi. Nuolat sunkiai įrodinėjame Lietuvos kultūros tarybai, didžiausiai šiuo metu visų kultūros sričių rėmėjai, kad kainos auga ir leidybos sąmatų didinimas nėra laužtas iš piršto.
M.: Be mažesnio PVM tarifo knygoms (5 proc.; kitoms prekėms taikomas 23 proc. tarifas), pagrindinis valstybės paramos leidėjams šaltinis Lenkijoje yra Kultūros ministerijos subsidijų programa. Ji suteikia galimybę gauti finansavimą vertingų, nekomercinių knygų leidybai, tačiau jų pardavimas negali kurti pelno. Anksčiau šia parama naudodavomės ir mes, tačiau pastaruoju metu dėl sudėtingų apskaitos procedūrų to nebedarome.
Lenkijos knygų institutas remia lenkiškų knygų leidybą užsienyje. Instituto vykdoma Lenkijos vertimų programa (The ©POLAND Translation Program) subsidijuoja vertimus į kitas kalbas.
– Kaip gerai jaučiatės pažįstantys savo auditoriją? Ar per tuos metus ši auditorija keitėsi?
S.: Mūsų knygos skiriasi – leidžiame ir suaugusiesiems, ir paaugliams, ir vaikams, todėl ir auditorijos labai skirtingos. Laikui bėgant, atrodo, kad tos auditorijos keičiasi, transformuojasi, migruoja į kitus pomėgius. Ypač tai pasakytina apie vaikus, o dar labiau apie paauglius – jie šiuo metu bibliotekininkų bei leidėjų apibūdinami kaip mažiausiai skaitanti auditorija. Mažiems vaikams skaito tėvai, dar visai noriai patys skaito aštuonmečiai-dvylikamečiai, bet vyresni vis abejingesni knygoms ir renkasi dinamiškesnes medijas. Taigi auditorijos po truputį keičiasi – mes pulsą stipriau pajaučiame knygų mugėse, kur galime gyvai pabendrauti su žmonėmis, paklausti, kas jiems patinka, kas nervina, ko laukia, kodėl perka vieną ar kitą knygą.
M.: Su leidykla augo ir mūsų skaitytojų skaičius. Šiandien tiesiogiai su jais bendrauti labiausiai padeda socialiniai tinklai. Čia matome itin žymų augimą – Facebook platformoje šiuo metu turime apie 70 tūkst. sekėjų. Nuo pat pradžių mūsų knygas daugiausia (bet, žinoma, ne visada) skaito žmonės, gyvenantys miestuose, ir šeimos, sukaupusios daugiausia kultūrinio kapitalo. Jos vaikų literatūros srityje yra išrankiausios. Taip pat pastebime ir kartų pasikeitimą: gyvuojame jau taip ilgai, kad pirmųjų mūsų knygų skaitytojai dabar jau patys yra suaugę ir augina mažus vaikus. Mūsų skaitytojai bręsta, todėl planuojame leisti daugiau knygų paaugliams. Pastaraisiais metais knygų paaugliams ir jaunimui paklausa Lenkijoje tiesiog neįtikėtinai išaugo. Pirmaisiais gyvavimo metais leidome ir prozos kūrinių suaugusiesiems. Buvome pirmieji, Lenkijos skaitytojams pristatę Nobelio premijos laureatės, kanadiečių rašytojos Alice‘os Munro kūrybą. Vėliau grožinės literatūros suaugusiesiems atsisakėme, o dabar po truputį vėl pradedame ją leisti. Tiesa, šiandien tai darome visai kitaip: skaitytojams pristatome unikalius, gausiai iliustruotus klasikinės prozos leidimus. Tokiu būtu išlaikome ryšį su jau užaugusiais savo skaitytojais.
– Kuri jūsų leidyklos išleista knyga buvo sėkmingiausia? Kaip ta sėkmė atrodė? Kaip manote, kas lėmė pasisekimą?
S.: Per 13 metų, kai gyvuoja leidykla, vis dar tėra viena ir ta pati ryškią šviesą skleidžianti knyga – tai rašytojos Jurgos Vilės ir iliustruotojos Linos Itagaki grafinis romanas „Sibiro haiku“. Tuo metu, 2017 metais, numanėme, kad kuriame visiškai originalią, į nieką – nei tema, nei žanru – nepanašią knygą. Grafinis pasakojimas apie tremtį ir Sibirą vaikams. Kas galėjo pagalvoti, kad knyga sulauks 10 tiražų, 13 vertimų į užsienio kalbas, virs spektakliais ir animacija, bus mylima ir skaitoma ne tik vaikų, bet taps visos šeimos knyga? Tai tikrasis išsipildymas ir autorėms, ir leidyklai. Matyt, suveikė ne vienas, o keli, vadinkim, sėkmės faktoriai – ji buvo ir originali, ir aktuali, ir paveiki – joje sukibo rašytojos ir dailininkės talentas, ji ir skaudi, ir šviesi, kalba ir apie praeitį, ir apie dabartį. Daug dalykų aprėpia toji knyga – gal tai ir lėmė jos sėkmę? O dabar jau toji sėkmė palaikoma skaičiusiųjų rekomendacijų. Ne mažiau ryški ir istoriko Norberto Černiausko knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Jos sėkmės istorija ir panaši, ir kitokia.
M.: Be jokių abejonių, Aleksandros ir Danielio Mizielinskių knyga „Žemėlapiai“. Tai didelio formato iliustruotas atlasas, vaikams pristatantis šalis iš visų žemynų. Pirmasis leidimas pasirodė 2012 m. Knyga jau išversta į 40 kalbų, visame pasaulyje parduota daugiau nei 3 milijonai jos egzempliorių. Tokiai didelei ir brangiai knygai tai labai daug. „Žemėlapiai“ sėkmingiausia mūsų leidyklos knyga ir galbūt net tarptautinėje rinkoje populiariausia lenkų rašytojų knyga vaikams per pastaruosius keletą dešimtmečių. Ją sukūrė jauni autoriai, su kuriais glaudžiai bendradarbiaujame nuo pat jų debiuto. Knyga tiesiog pasirodė tinkamu laiku ir skaitytojus sužavėjo patrauklia forma, universalia paveikslėlių kalba pristatoma geografijos tema. Ši įspūdinga knyga atgaivino iliustruoto žemėlapių rinkinio žanrą ir jo estetiką. Suprantamas ir labai skoningai išreikštas stilius žadina vaizduotę. Knyga išsiskiria ir iki tol nematytu dideliu formatu, o ją atvertus skaitytoją pasitinka iki smulkmenų apgalvoto, išgryninto grafinio ir tipografinio dizaino kūrinys.
– Kuo skiriasi vaikiškų knygų leidyba, platinimas ir reklama nuo knygų suaugusiesiems?
S.: Vaikiškų iliustruotų knygų, ypač originalių, t. y. lietuvių autorių, leidyba brangesnė. Platinimas praktiškai nesiskiria, o knygas vaikams dažniausiai parenka tėvai, tad norėdami pristatyti knygą, orientuojamės į juos, , todėl bendradarbiaujame su tėvams skirtais sklaidos kanalais, švietimo įstaigomis, pristatome knygas vaikų literatūros festivaliuose ar knygų mugėse. Rašytinio turinio vaikai neskaito, jiems labiau tinka garso ištraukos, specialios radijo ar internetinės laidos. Pasiteisinęs vaikiškų knygų komunikacijos dalykas – tinkamai organizuoti lietuvių autorių susitikimai su vaikais bibliotekose ar mokyklose, į juos noriai susirenka pilnos salės.
M.: Pagrindiniai skirtumai yra susiję su tuo, kad knygos vaikams dažniausiai būna iliustruotos. Jos gimsta bendradarbiaujant rašytojui ir iliustruotojui, todėl piešinių vaidmuo čia labai svarbus, kartais net svarbiausias. O iš čia atsiranda ir kiti skirtumai, pavyzdžiui, spaustuvės kaštai bei pajamų pasidalijimas. Knygų platinimo prasme, situacija darosi labai panaši, nes fizinių knygynų mažėja, vis svarbesnė tampa internetinė prekyba.
Kalbant apie sklaidą, didžiausias skirtumas tas, kad visa komunikacija ir reklama skirta ne tiek patiems skaitytojams, kiek jiems knygas perkantiems tėvams. Leidžiame daug įdomių negrožinių knygų, todėl jas kaip papildomą medžiagą ar užklasinės veiklos vadovėlius dažnai naudoja mokytojai ir namuose vaikus edukuojantys tėvai. Tačiau surengti didelį skaičių suaugusiųjų (tėvų) galintį pritraukti susitikimą, skirtą vertingos knygos vaikams pristatymui, sudėtinga. Žinoma, galima organizuoti įvairius nedidelius reklaminius renginius vaikams, pavyzdžiui, kūrybines dirbtuvėles. Tačiau jos neturi tokio sklaidos potencialo kaip gerai išreklamuotas susitikimas su suaugusiųjų rašytoju.
Kitas svarbus skirtumas tas, kad didžiausiose Lenkijos žiniasklaidos priemonėse nėra vietos vaikams skirtų knygų recenzijoms ar apžvalgoms. Į šią literatūrą nėra žiūrima rimtai, knygos vaikams nelaikomos svarbiomis ar pakankamai pelningomis.
– Ką manote apie literatūros kritikos situaciją šalyje – ar per tuo metus, kol gyvuoja jūsų leidykla, pastebėjote pokyčių?
S.: Svarbu, ką vadiname literatūros kritika. Viena vertus, tai specifinė literatūrologijos sritis, kuria užsiima saujelė literatūrologų, ir jei kalbame apie rimtas recenzijas – tai jos skirtos daugiau pačiam cechui ir jo tikslams, o poveikio knygos sklaidai – jos žinomumui ar perkamumui – neturi arba turi, deja, minimalų. Beje, autoriai labai laukia nepriklausomų recenzijų, kritikų paminėjimų, kad ir kur jos atsirastų – specializuotoje ar masinėje žiniasklaidoje – matome, kaip jiems tai svarbu. Deja, ne visi sulaukia. Dar egzistuoja knygų apžvalgos, atsiliepimai, knygų klubai, diskusijos apie knygas – gerokai įvairesnis baras, kurio nepavadinsi literatūros kritika, tačiau knygų sklaidą jis veikia plačiau ir tikslingiau. Tiesa, ir čia, atrodo, yra tam tikras apibrėžtas skaičius žmonių, kurie tuo užsiima, turi noro ir mato prasmę tai daryti. Ačiū jiems, nes tai tikrai labai svarbu. Dar neseniai šitame, pavadinkim, literatūros kritikos, o gal tiesiog – kalbėjimo apie knygas ir literatūrą – lauke kilo daugybė įtampų dėl to, kas turi teisę tai daryti ir ar apkritai turi. Norisi tikėti, kad pagaliau truputį atsipalaiduosime, ne tik leisime vieni kitiems kalbėti ir rašyti apie knygas taip, kaip mokame ir sugebame, bet ir daryti tai žaismingiau, lengviau.
M.: Turiu pripažinti, kad Lenkijos literatūros kritiką yra ištikusi krizė ir ši situacija vis blogėja. Objektyvios, išsamios kritikos pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse beveik nebėra, nes tai tiesiog nepelninga. O jeigu literatūros kritikos ir atsiranda, tai ji dažniausiai publikuojama siaurai auditorijai skirtuose leidiniuose. Taigi kritika yra praradusi savo svarbą. Dabar knygos retai skatina rimtas diskusijas socialinėmis temomis – daugių daugiausia, jos įplieskia ginčus literatūriniuose socialinių tinklų „burbuluose“. Kokybės rodiklio vaidmenį iš kritikos perėmė įvairūs literatūros apdovanojimai, kurių per pastarąjį dešimtmetį labai padaugėjo. Išsamius kritikos tekstus pakeitė trumpos apžvalgos ar tiesiog glausta informacija apie knygą (dažnai tai būna šiek tiek pakoreguoti pačių leidėjų paruošti reklaminiai tekstai), o kritikus į šoną nustūmė įvairūs knygų reklamuotojai, tinklaraštininkai, „instagrameriai“ ir „booktokeriai“.
Vaikų literatūros situacija dar prastesnė. Knygos vaikams pagrindinėse žiniasklaidos priemonėse aptariamos tik dukart per metus – prieš Vaikų dieną ir Kalėdas, kai tėvai perka dovanas savo atžaloms. Žmonių, Lenkijos spaudoje rašančių rimtus tekstus apie vaikų literatūrą, galima suskaičiuoti ant vienos patyrusio lentpjūvininko rankos pirštų. Apie reguliarias knygų vaikams apžvalgas galime tik pasvajoti.
– Apie kokią literatūros kritiką ir požiūrį žiniasklaidoje svajotų leidėjai?
S.: Svajotume, kad žiniasklaidoje būtų daugiau rašoma apie kultūrą, kad tai būtų svarbu ir kad daugiau kultūros žmonių kalbėtų apie knygas ne paraštėse ir ne n-tosiose rubrikose, kad kistų to kalbėjimo formos, atsirastų daugiau žaismės ir išmonės, kad būtų paveiku.
M.: Esame vaikų literatūros leidykla, todėl norėtume, kad į šias knygas būtų žiūrima rimtai, kad jos būtų nuolat ir išsamiai apžvelgiamos, aptariamos – kaip tai daroma, pavyzdžiui, Vokietijoje. Toks požiūris būtų visiems labai naudingas. Jeigu norime, kad mūsų vaikai augtų su vertinga literatūra, turėtume rūpintis jos kokybe. Šiam tikslui pasiekti būtina patikima ir visiems prieinama kritika, padedanti atskirti vertingiausius kūrinius. Lenkijos vaikų literatūros kūrėjams teikiami apdovanojimai neturi tokios įtakos kaip kritikai. Apie šiuos laimėjimus nėra kalbama viešai, konkursų rezultatai nėra aptariami žiniasklaidoje, todėl ši informacija pasiekia labai mažai tuo besidominčių skaitytojų. Tam, kad situacija pasikeistų, turėtų būti gerinama visos Lenkijos literatūros kritikos būklė.
– Ar pasibaigus pandemijai pajutote skaitymo kultūros, knygų pirkimo pokyčius?
S.: Taip, tikrai pajutome. Netrukus po pandemijos, kuri leidėjams leido išgyventi dėl staigiai pakitusių skaitymo įpročių, prasidėjo karas Ukrainoje – viskas apsivertė į priešingą pusę. Jau ne vienas yra prisipažinęs, kad prasidėjus karui, knygos buvo atidėtos į šalį, buvo sunku susikaupti – sekėme ir skaitėme žinias apie karą, vienaip ar kitaip įsitraukėme į jį. Knygų pardavimas ėmė mažėti ir dabar tas metus vykęs mažėjimas atrodo stabilizavęsis. Atsirado ir keletas naujų platformų, kurios vienaip ar kitaip veikia knygų pardavimą – pvz., mainų knygomis platforma, galbūt reikėtų pasitikrinti, bet tikrai jau per kelias nuo karo pradžios įvykusias muges matome, kad sunkiai apsisprendžiama įsigyti knygą – „dėl to, kad nėra jau vietos namuose“, „nėra kada skaityti“, „daugybė neperskaitytų knygų guli šalia lovos“ ir „pasiskolinsiu iš draugės, nes kartu perkam knygas“, tų pagrindinių knygų skaitytojų jau išties perkrautos lentynos, randasi noras pristabdyti, atidėti, palaukti, o jaunesnioji karta skaito juntamai mažiau, sąmoningiau ir atsargiai perka knygas, labiau nori mainytis ir dalytis. Be to, vis labiau aktyvuojasi bibliotekos, kurios nors ir pamažu pildosi lentynas, bet siūlo jau daugiau ir knygų pristatymų, susitikimų su autoriais ir kitų veiklų – tad randasi kitokių formų patenkinti smalsumą knygoms ir autoriams.
M.: Per pandemiją išaugo knygų pardavimas internetu, tačiau fiziniams knygynams, ypač nepriklausomiems, tai buvo itin sunkus išbandymas. Ir ši tendencija tęsiasi. Tačiau turime pripažinti, kad auga elektroninių ir garsinių knygų populiarumas.
Pandemija taip pat prisidėjo prie knygų kainų šuolio, kurį tiesiogiai nulėmė popieriaus trūkumas. Savo padarė ir infliacijos kilimas. Visi šie veiksniai lėmė pardavimo sumažėjimą. Kita vertus, vienas ryškiausių pastarųjų metų reiškinių Lenkijoje yra literatūros paaugliams ir jaunimui suklestėjimas. Paaugliams kuriantys rašytojai neįtikėtinai populiarūs, knygų mugėse prie susitikimų su jais nusidriekia kilometrinės eilės, o užsienio knygų „mados“ tarp jaunų žmonių sparčiai plinta TikTok ir Instagram platformose. Būtent šis fenomenas paskatino beveik visas didžiąsias Lenkijos leidyklas įsteigti atšakas paauglių ir jaunimo knygų leidybai. Jos leidžia panašaus pobūdžio literatūrą, o autorius dažnai atranda per „Wattpad“ platformą. Nors yra parašytos lenkiškai (arba išverstos į lenkų kalbą), šios knygos vis dažniau pasirodo angliškais pavadinimais. Tai yra tikrai neįtikėtinas reiškinys ir mums smagu matyti, kaip paaugliai „ryja“ knygas. Tačiau tuo pat metu yra ir kiek liūdna, nes tokie kūriniai turi mažą literatūrinę vertę, leidžiami vien komerciniais tikslais. Todėl literatūros kokybę norinčioms užtikrinti leidykloms atsilaikyti prieš šį fenomeną darosi vis sunkiau.
– O kaip dėl karo Ukrainoje?
S:. Karas tęsiasi, deja. Iš savo leidėjų pusės darome kad ir mažus žingsnelius – tarkime, nusprendėme išleisti daugiau ukrainiečių knygų, perkame iš jų teises publikuoti ir taip prisidedame finansiškai, kartkartėmis paremiame vieną ar kitą kultūrinį projektą – įsitraukiame, nesame nuošalyje, visa širdim ir mintimis linkime Ukrainos pergalės, esame atviromis akimis ir širdimi.
M.: Sunku ką ir pasakyti... Tai šokiruojanti, siaubinga katastrofa, kuri vienaip ar kitaip paveikė visus. Tačiau kartais atrodo, kad komentuoti visa tai iš šalies, kurioje kasdienis gyvenimas teka įprasta vaga, nelabai turime teisės. Kaip galime lyginti savo patirtis su tuo, ką tenka iškentėti Ukrainai? Kai susimąstai apie šią tragediją, visa kita atrodo nesvarbu. Viliamės, kad ukrainiečiams pavyks šį karą laimėti ir kad tarptautinė parama tęsis tol, kol kovotojams jos reikės.
Komentuodamas karo poveikį Lenkijos knygų leidybai, pasakysiu tik vieną dalyką. Prasidėjus karui, į Lenkiją atvyko labai daug pabėgėlių iš Ukrainos, todėl čia gyvenančių ukrainiečių skaičius smarkiai išaugo. Prie masinio visuomenės judėjimo padėti pabėgėliams prisidėjo ir Lenkijos leidėjai, šeimoms dovanodami ukrainietiškas (ar bežodes) knygas. Netrukus pasirodė ir keletas specialiai tam tikslui išleistų, į ukrainiečių kalbą išverstų ar dvikalbių knygų vaikams. Jos dalijamos nemokamai arba parduodamos su tikslu, kad visas pelnas bus paaukotas pabėgėliams ir Ukrainai. Mūsų leidykla taip pat dalyvavo šioje iniciatyvoje, parengėme nemokamas užduočių knygeles ikimokyklinukams ukrainiečių kalba. Net ir iki 2022 m. ukrainiečiai buvo gausiausia tautinė mažuma Lenkijoje (daugiau nei milijonas žmonių), tačiau leidiniai lenkų-ukrainiečių kalbomis knygynuose atsirado tik į šalį pradėjus plūsti pabėgėliams. Gali būti, kad tai turės ilgalaikių pasekmių Lenkijos leidybos rinkai, nes joje pirmą kartą atsirado vietos ir kitakalbėms knygoms.
– Kokios tolesnės jūsų leidyklos trajektorijos ir vizijos, kuriomis galėtumėte su mumis pasidalyti?
S.: Mūsų vizija – kad kuo daugiau mūsų leidyklos knygų įsirašytų į istoriją (juokiasi), kad kai kurios taptų be galo svarbios vaikams ir suaugusiesiems, kad dauguma leistų atrasti nuostabų ir paslaptingą literatūros pasaulį. Labai sunku ką nors prognozuoti, kai situacija pasaulyje taip sparčiai keičiasi, kai atsiranda ir įsigali dirbtinis intelektas, t. y. kai atsiranda naujų kūrybos galimybių, naujų medijų, naujų spaudos variantų, naujų knygos formatų. Norime ir toliau dirbti literatūros srityje, bet kokios jos formos jau tikrai bus ateityje – sunku pasakyti. Tiesiog atvirai priimame visas naujoves ir laikomės lankstumo principo – taip lengviau galvoti apie ateitį.
M.: Pasaulis keičiasi greičiau nei bet kada. Mūsų vaikai užaugs visai kitokioje tikrovėje nei ta, kurią pažįstame mes. Tai apima beveik visus aspektus: gamtinę ir technologinę aplinką, gyvenimo būdą ir darbą, perspektyvas ir iššūkius. Po tiek metų tvirto, stabilaus ir dinamiško mūsų leidyklos augimo, dabar susiduriame su kaip niekad aktualiais klausimais apie pasikeitimus pasaulyje ir kaip turėtume į juos reaguoti. Ar verta pasukti visiškai nauja kryptimi, kad neatitrūktume nuo besikeičiančio pasaulio? Atsakymo dar neturime, bet labai daug apie tai galvojame. Žinoma, turime ne vieną įdomią idėją naujoms knygoms, bet kol kas daugiau atskleisti negaliu.