Eiles lietuviai kartu su vokiečių kolegomis Berlyne esančiame „Haus fur Poesie“. Taip jie pristatė poezijos rinktinę lietuvių ir vokiečių kalbomis „Verschmuggel“ (Perversmai).
„Verschmuggel“ yra ne vien knyga, tai – tarptautinis projektas, kurį „Haus fur Poesie“ organizuoja kasmet vis su kitomis šalimis ir kuris nutiesia poetinius tiltus tarp Vokietijos ir kitų šalių poetų. Lietuvos kultūros instituto, „Haus fur Poesie“ ir Goethes instituto padalinio Vilniuje kvietimu praeitų metų rudenį šeši lietuvių ir šeši vokiečių poetai susirinko Kėdainiuose versti vieni kitų poezijos ir paleisti ją gyvuoti už gimtųjų šalių sienų. Vertė dažnai nežinodami vienas kito kalbos, pasitelkdami vertėją. Knygoje pateiktos trumpos įžvalgos, kuriose poetai perteikia savo patirtį iš poetinių dirbtuvių.Kitas šios antologijos įdomumas yra tai, kad eilėraščius galima ne tik perskaityti, bet ir išgirsti nuskenavus knygos pradžioje esantį QR kodą.
Vertėjas padėjo susikalbėti, padėjo išversti kiekvieno žodžio prasmę, bet poetas turėjo pagauti eilėraščio skambesį ir ritmą ir sudėlioti iš tų žodžių kitą eilėraštį savąja kalba.
Pasak Rašytojų sąjungos pirmininko, poeto ir vieno šios antologijos leidėjo Antano A.Jonyno, procesas buvęs be galo įdomus – vertėjas padėjo susikalbėti, padėjo išversti kiekvieno žodžio prasmę, bet poetas turėjo pagauti eilėraščio skambesį ir ritmą ir sudėlioti iš tų žodžių kitą eilėraštį savąja kalba. Pasak jo, poetai suteikė vienas kitam daug laisvės ir visas tas kartu praleistas laikas padėjo geriau suprasti vieniems kitus. A.Jonynas, kuris pats yra išvertęs nemažai poezijos, sakė, kad ritmas, o ne žodžiai, yra eilėraščio dvasia, todėl geras poetas gali išversti kolegos kūrinį ir nesuprasdamas kalbos.
Vienas rinktinės sudarytojų Thomas Wohlfahrtas sakė, kad šio projekto metu poetai ne tik susipažįsta su naujais tekstais, nauja poetika, bet ir sužino daug naujo apie savo kūrybą, gavę progą į ją pažvelgti kito akimis. Pasak jo, gali nutikti ir taip, kad pats poetas užsinorės perrašyti savo eilėraštį, kaip po dirbtuvių Kėdainiuose nutiko Agnei Žagrakalytei. Poetė teigė, kad aiškindama Sabine Scho savo eilėraštį, pati suprato, kaip jį reikia pataisyti.
Gytis Norvilas nesislėpdamas sako, kad poezijos vertimai – tai legalus būdas vogčia pasisemti idėjų iš kitos literatūros. Jis sakosi nemažai pavogęs iš vokiečių ekspresionistų. Pasak Sigito Parulskio, ypač brangios buvo tos akimirkos, kai iš chaoso, iš padrikų žodžių kratinio padedant autoriui ir vertėjui talkininkui, ėmė rastis įdomus poetinis kūrinys. Giedrei Kazlauskaitei buvo įdomūs kultūriniai skirtumai – vokiečiams nelengva išversti tai, kas ne visai politiškai korektiška.
Vienas po kito poetų poros lipo ant jaukios Berlyno Kulturbrauerei esančios scenos ir abiem kalbom skaitė po du savo sukurtus eilėraščius ir jų vertimus. Kai kurie tai darė rimtai, o kai kurie, kaip Gytis Norvilas ir jo vertėjas Mathias Traxler, iš eilių skaitymo surengė tikrą spektaklį, skaitydami eiles vokiškai ir lietuviškai tuo pačiu metu.
Rinktinė išleista 1000 egzempliorių tiražu. Kol kas didžiuosiuose knygynuose jos nerasite, bet susidomėję gali kreiptis į Rašytojų sąjungos knygyną.
Lietuvos prisitatymas Vokietijoje tęsiasi: antradienį „Literaturhaus Berlin“ savo esė knygą pristato Giedra Radvilavičiūtė, ketvirtadienį į pokalbį kviečia Laimonas Briedis ir Ellen Hinsey, kalbinusi A.Venclovą ir parašiusi jo atsiminimų knygą „Die Magnetische Norden“.
