– Literatūros kritikas dr. Ramūnas Čičelis jūsų pirmąją poezijos knygą „Helsinkio sindromas“ apibūdino kaip skirtą tokiems žmonėms, kuriems ši realybė yra sunkiai pakeliama ir kelia daug abejonių dėl prasmės. Sutiktumėt?
– Manau, taiklus dr. Ramūno Čičelio pastebėjimas. Man rūpėjo užfiksuoti traumines grandines, nusitęsiančias nuo prosenelių iki eilėraščių lyrinio subjekto ir jo vaikų. Marius Burokas atkreipė dėmesį, kad knygoje daug pykčio – tikrai taip. Ir vidinio protesto, ir alkio, ir niršulio, ir geismo. Gyvenimo neigimo ir teigimo. Manau, tie, kurie susidūrė su liga, ypač dvasine, psichine, kuriems labai skauda, kurie patyrė daug trauminių vaikystės ir nebūtinai vaikystės išgyvenimų, kurie kvestionuoja prasmę ir kartu ieško jos, būtų ar bus jautriausi „Helsinkio sindromo“ skaitytojai. Mano nuomone, tai nėra patogi ir maloni knyga.
– Kodėl knyga pavadinta „Helsinkio sindromu“, kai šis terminas dažniausiai yra klaidingas Stokholmo sindromo įvardijimas?
– Tyčia. Užmačiau spektaklį tokiu pavadinimu ir nusprendžiau pažaisti. Įveldama šį netikslumą tarsi parodau, kad knyga nėra išbaigta ir teisinga, tobula. Kad „Helsinkio sindrome“ bus klystama. Tokia ir aš pati. Vis dėlto, kadangi šis pavadinimas, nepaisant klaidingos vartosenos, neturi jokios prasmės, ją kviečiu skaitytoją susikurti. Perskaičius knygą – įdėti savo turinius.
– Kas paskatino minėto eilėraščių rinkinio atsiradimą? Ar sunkus buvo jo gimimas?
– Mano ribinė patirtis, mano liga. Rašiau, kad išbūčiau, kad išgyvenčiau. Ši knyga – psichoterapinio darbo rezultatas. Todėl ją įteikiau ir savo terapeutei – be jos, matyt, rinkinys būtų buvęs visai kitoks, o gal jo apskritai nebūtų. Rašiau intensyviai. Dvejus metus. Sunkiai, nes skaudėjo rašant. Lengvai, nes tuo metu žodžiai liejosi.
– Įkvėpimą esate metaforiškai pavadinusi mūzapegasiu ir raginate jo nekeikti, jei iš karto nepasirodo. Ar pačiai mūzapegasio tenka ilgai laukti?
– Šiuo metu įkvėpimas neateina taip stipriai ir lengvai. Tačiau vis dar stebint save, kitus ir aplinką, skaitant kolegų darbus, žiūrint filmus, klausantis muzikos kniosteli nemažai minčių, apie ką norėčiau ir galėčiau parašyti. Šios idėjos dabar gimsta gana santūriai, be patoso ir didelio susijaudinimo. Gal mano įkvėpimas tapo santūrus?
Išnešioju idėjas, semantines nuotrupas – be aiškios minties, apie ką bus tekstas, apskritai nesėdu rašyti. Kai jaučiu, kad idėja subrendo, nesivaikau ir nelaukiu mistika kol kas tapusio įkvėpimo. Sėdu ir dirbu. Kadangi tenka rašyti apžvalgas, recenzijas, disertaciją, rašymą imu laikyti darbu, rutina, netgi tam tikru amatu. Jei kasdien vaikyčiausi to didelio įkvėpimo, neparašyčiau pusės savo tekstų.
– Esate Vilniaus universiteto Kauno fakulteto doktorantė. Kiek ir kaip mokslinė veikla turi įtakos kūrybai?
– Studijos ir kai kurių dėstytojų asmenybės, gal tiksliau – mokslinės tapatybės, stipriai prisidėjo prie to, kaip dabar matau pasaulį. Vien ko vertas atrastas Ričardas Gavelis. Skaityti ir palikę gilų įspaudą autoriai, jų darbai neišvengiamai veikia mano kūrybą – kad ir tas pats R.Gavelis, ypač jo „Vilniaus pokeris“, kurį miniu ne viename tekste.
Marius Burokas atkreipė dėmesį, kad knygoje daug pykčio – tikrai taip. Ir vidinio protesto, ir alkio, ir niršulio, ir geismo. Gyvenimo neigimo ir teigimo.
Viename eilėraščių „kalbuosi“ su Oskaru Milašiumi. Disertacijoje analizuoju dialogiškumo temą, tad keliuose tekstuose taip pat šmėkšteli Michailas Bachtinas. Derinti disertaciją ir grožinės kūrybos rašymą sekasi sunkiai. Vienu metu buvau visai užmetusi disertaciją, tada rašiau poeziją. Turiu rimtai su savimi dirbti, laikytis disciplinos, kad tinkamai paskirstyčiau laiką.
– O kaip kūrybą veikia motinystės džiaugsmai ir rūpesčiai?
– Motinystė – labai svarbus veiksnys. Tai viena svarbiausių ir ryškiausių mano patirčių. Kai tik susilaukiau vaiko, jis atvėrė paliktą, užmirštą, vaikiškąją mano dalį. Pirkau sūnui savo vaikystės knygas, eiliuotas pasakas – Vytės Nemunėlio, Justino Marcinkevičiaus, Martyno Vainilaičio, Ramutės Skučaitės – ir skaitydavau pusės metų kūdikėliui. Paskui euforija išblėso, susidūriau su aibe prieštaringų jausmų, su savo vidine tamsa.
Motinystė mane formavo ir formuoja, aiškina man ne tik vaiką, bet ir save. Tie paaiškinimai atsispindi ir tekstuose, tik ne visada tiesiogiai, bet stipriai. Mano vidiniai turiniai išsiliejo naujausiame eilėraščių cikle „Pasikalbėkime apie Keviną“, kur apie nemylimą, nenorėtą vaiką rašau jo motinos lūpomis. Tai ne mano istorija, ačiū Die.
Bet, pasirodo, turiu pakankamai vidinės tamsos, kad galėjau pajausti, iščiupinėti aprašomą situaciją. Tai gąsdina. Tai tikra. Kaip ir pati motinystė. Susilaukusi sūnaus iš naujo atradau vaikų literatūros pasaulį. Galvoje ėmė suktis pačios idėjos knygoms, skirtoms vaikams. Vieną poezijos rankraštį jau esu parengusi. Žiūrėsim, koks bus jo likimas.
– Viename interviu pasidžiaugėte mūsų poezijos lygiu. Tad kas džiugina šiandienėje lietuvių poezijoje?
– Džiugina tikrai daug kas. Daugėja įdomių, savitų autorių, įvairių rašymų būdų, spalvingos raiškos, tikrumo. Ir drąsos – kalbėti kitaip, imtis nepatogių temų. Ypač skirtingos, originalios yra poetės. Mano akimis, ir poetai labai neblogi. Vis dar atrandu įdomių, naujesnių autorių. Visai neseniai suradau Gretą Ambrazaitę, Virginiją Kulvinskaitę, Marių Povilą Eliją Martynenko, Simoną Bernotą ir Simoną Bulotą. Visų neišvardysi.
Motinystė mane formavo ir formuoja, aiškina man ne tik vaiką, bet ir save.
– Kiek jaunajam, pradedančiajam rašytojui svarbūs įvertinimai, apdovanojimai? O kritika?
– Pagrįsta, konstruktyvi kritika – labai reikalinga. Gali rinktis, sutikti ar ne, keisti ką nors ar ne. Bet dažnai tokioje kritikoje slypi bent menkas grūdas tiesos, kartais tokios, kokią pats nuo savęs slėpei. Savo pažiūras į visokius apdovanojimus pateikiau eilėraštyje „Negauti Nobelio“. Mažoji Linutė buvo pratusi namo tįsti visokio plauko diplomėlius. Ir dabar ta mažoji Linutė labai trokšta vis daugiau – dėmesio, premijų, žodžiu, šlovės. Keista aptikti, kad didžiajai Linai labai malonus toks dėmesys, tačiau jis nėra žūtbūtinis. Jau nebe.
– Jus galima pavadinti išpažintinės poezijos atstove, tačiau siekiate, kad ji taptų atpažintine.
– Knygoje yra daug asmeniškumo – tikro ir sužaisto. Jutau, kad balansuoju tarp saviterapijos ir poezijos. Ar poezijai užtenka tik saviterapijos? Ko gero, ne. Todėl redaguodama, rinkdama „Helsinkio sindromui“ tekstus norėjau, kad tas R.Čičelio įvardytas egocentriškumas nusidriektų iki Kito žmogaus, jo pasaulio. Kitaip sakant, tikiuosi, kad aprašytos patirtys rezonuos skaitytojų sielose ir bus atpažįstamos, naujai suvoktos ir reflektuotos. Viliuosi, kad bent dalelė potyrių rezonuos Kituose. Todėl labiau norėčiau būti laikoma atpažintinės poezijos autore.
