Kuo paaiškinti šį fenomeną? Koks tas romanas, kuris savo populiarumu Vokietijoje prisivijo net garsiosios italų autorės E.Ferrante romanus? Juk anksčiau vokiečiai labai įtariai žiūrėjo į naujus svetimšalius autorius, tegu ir laimėjusius apdovanojimų savo šalyse. O čia nauja autorė, pirmas romanas. Be to, „Bičių istorija“ – tai ne detektyvas, ji neina savo tautiečio Jo Nesbo nutiestais keliais ir neprisidengia jo populiarumu. Čiupau vos tik pasirodžiusį lietuvišką vertimą ir tris dienas gyvenau tarp bičių, stengdamasi suprasti, kodėl šis romanas dabar toks aktualus.
Tai visų pirma romanas apie meilę. Apie žmonių santykius, kurie vystosi dūzgiančių bičių fone.
Taip, visų pirma dėl bičių. Bet ne vien dėl jų. Iš tiesų – tai visai nėra bičių istorija, kaip sufleruoja viršelis, kuri gali būti įdomi tik gamtininkams ar medaus mylėtojams, ar kokiems gamtosaugos fanams. Ne, tai visų pirma romanas apie meilę. Apie žmonių santykius, kurie vystosi dūzgiančių bičių fone. Apie pašaukimą ir gyvenimo prasmę. Apie gyvenimą šeimoje ir bendruomenėje. Apie tai, kas visiems aktualu.
Romane paraleliai pateikti trys pasakojimai, trys skirtingos šeimos, trys istorijos, trys laikotarpiai. Du vyrai ir viena moteris, gyvenantys skirtingose epochose, pasakoja apie savo gyvenimą. Šias istorijas jungia tik palydovės bitės, kitos sąsajos išryškėja romano pabaigoje, bet jos taip ir netampa svarbios.
XIX amžiaus viduryje Viljamas sukuria avilį, jo pasakojime pateikta Anglijos gyvenimo atmosfera, didelės šeimos keliami vargai, nevykėlio mokslininko tragedija. Istorija gal būtų niekuo neypatinga, jei ne mokslininko tyrinėjimo objektas – bitės. Jis jomis žavisi labiau, nei savo dukromis, jam bičių gyvenimas atrodo daug sėkmingesnis ir laimingesnis nei žmonių. Jis nori joms padėti labiau, nei savo šeimai, kuriai trūksta net maisto. Todėl ir išranda avilį. Tik keliais mėnesiais per vėlai, kad sulauktų sėkmės ir taptų turtingas. Tačiau bitės jam atskleidžia ir dukros Šarlotės talentus, jos padeda jiems abiem užmegzti santykius.
XXI amžiaus pradžioje Džordžas verčiasi bitininkyste – amatu kurį paveldėjo iš tėvo ir senelio ir kurį žūtbūt nori perduoti sūnui. Laikai nelengvi, bitininkystė – tai ne romantiška, bet labai sunki profesija, iš kurios vos galima sudurti galą su galu. Parodoma, kad didesnis verslas yra ne iš medaus, bet iš avilių vežiojimo per sodus žydėjimo metu. Ir be meilės bitėms čia nė iš vietos, jos Džordžui tampa kaip naminiai gyvūnai. Sutrūkinėjusius tėvo ir sūnaus santykius čia irgi suklijuoja bitės darbininkės. O ypač – nelaimė, kai nei iš šio, nei iš to pradeda mirti ištisos bičių šeimos. Džordžo skausmas toks pat didelis, kaip praradus artimą šeimos narį. Suskausta ir jo žmonai, ir mums, skaitytojams.
XXI amžiaus pabaigoje Tao akimis matome Kiniją po Didžiosios Žūties. Ji ir jos vyras kartu su tūkstančiais kitų kinų sunkiai pluša laukuose, kad rankiniu būdu apdulkintų žydinčius sodus, kurie tęsiasi iki begalybės. Bičių seniai nėra, todėl jų darbus turi perimti žmonės. Šioje vietoje romaną galima pavadinti ir distopiniu, nes ateitis po „Didžiosios Žūties“ (kas ta Didžioji Žūtis, nedetalizuojama) nupiešta labai įtaigiai – žmonėms trūksta maisto, Pekinas tuštėja, po jį šlaistosi tik išbadėję valkatos, viską kontroliuoja diktatoriška sistema, bet ir ta negali garantuoti visiems maisto. Žmogus, kaip ta bitė avilyje, gyvena tik bendruomenėje, pagal nustatytą tvarką, nustatytas darbo valandas, paklūsta vadui, kaip kokiai bitei motinėlei. Jo tikslas – dirbti ir apdulkinti sodus. Galima sakyti, kad amžiaus pabaigos žmonės yra nelyg naujai išvesta bičių rūšis. O netikėtai atsiradusi bitė tampa stebuklingu individumu. Ir vis tik kiekvieno jų tragedijos – individualios bei labai žmogiškos. Tao meilė sūnui besąlygiška, jos desperatiškas blaškymasis po Pekiną – labai įtaigus.
Manau, kad ta ateities Kinijos siužetinė linija ir tapo lūžio tašku, iškėlusiu romaną tarp populiariausių. Nes mums rūpi mūsų ateitis, mes labiau rūpinamės visais aplinkosauginiais klausimais, nei prieš mus gyvenusios kartos. O bičių išnykimas tikrai sukeltų ekologinę katastrofą. Mes nenorėtume, kad mūsų vaikai patirtų tai. Ir mes tikrai nenorėtume, kad ši romano citata kada nors taptų tikrove: Praėjus šimtui metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos žemė, kurią šiuolaikinis žmogus laikė savo namais, nebebuvo vieta, galinti išmaitinti milijardus. Tiesą sakant, tai nėra vien distopija, kai kuriuose Kinijos regionuose jau dabar nepakanka vabzdžių ir medžius žmonės apdulkina rankomis. Alberto Einšteino žymioji frazė, kad po bičių žūties žmonės išgyvens tik ketverius metus, pasėja žmonėse baimės dėl ateities sėklą.
Autorė meistriškai pagauna ir nebepaleidžia skaitytojų, kurie susidomi ne tik herojų gyvenimais, bet ir bando surasti atsakymą į didįjį klausimą – kodėl išnyko bitės.
Visos trys istorijos pasakojamos paraleliai, visų įtampa auginama vienodai, net herojų emocijos stiprėja tokiu pat tempu. Autorė meistriškai pagauna ir nebepaleidžia skaitytojų, kurie susidomi ne tik herojų gyvenimais, bet ir bando surasti atsakymą į didįjį klausimą – kodėl išnyko bitės. Deja, konkretaus atsakymo taip ir nerasime, bet juk žinome, kas darosi su mūsų planeta: vartojame per daug, žmonių per daug, juos pamaitinti sunku, norėdami didesnio derliaus, naudojame pernelyg daug chemikalų, o kur dar genų inžinerija. Pažadu, kad perskaitę romaną, visai kitaip pažvelgsite į tas mažąsias darbininkes. ir ne vien kaip į medaus nešėjas, bet kaip į tobulų bendruomenių kūrėjas ir planetos gelbėtojas. Man asmeniškai, pasakojimas apie Tao pasirodė įtaigiausias ir labiausiai pavykęs. Jos skausmas dingus sūnui daug stipresnis, nei Viljamo ar Džordžo, paradusių ryšį su šeima. Jos gyvenimo tragedija tikresnė ir giliau paliečianti, nei XIX amžiaus mokslininko ar mūsų dienų bitininko. Galbūt dėl to, kad autorė pati moteris, todėl jai lengviau tapatintis su heroje, o gal tiesiog daug įdomiau skaityti ir įsivaizduoti ateities paveikslus. Bet romano konstravimas iš trijų istorijų pavykęs, atskleidžiantis daugiau informacijos apie žmonijos santykį su bitėmis.
Pačios įdomiausios knygoje – žmogaus ir bitės gyvenimo paralelės: „Lyjant bitės būdavo viduje, kaip žmonės. Drėgnos vasaros reiškė lėtą mirtį“. Arba kalbant apie draugystės tarp žmogaus ir bičių stoką: „Mes galime sunaikinti vieni kitus“.
„Sieloje vis dar virpėjo bitės“ – citata, atskleidžianti tą nematomą, bet gilų ryšį tarp žmonių ir bičių. Citata, kurią daugelis skaitytojų, užvertę romaną, norės ištarti garsiai.
Šis tekstas publikuotas tinklaraštyje http://berlynodienorastis.blogspot.lt
