Dar vos prieš dvi savaites rašytojas dalyvavo Hamburge Thalia teatre vykusioje spektaklio pagal įžymųjį kūrinį premjeroje, nors be kvėpavimo aparato užkietėjęs pypkorius vos galėdavo ištverti kelias valandas. Nebuvo sveika ir jo širdis, nebeatlaikiusi paprasto peršalimo. Būdamas 87-erių rašytojas pirmadienį mirė Liubeko, kurio apylinkėse gyveno, ligoninėje.
Beveik pusę amžiaus rašytojas praleido Berlyne. Čia jis studijavo dailę. 1960 m. vėl grįžo į šį miestą gyventi ir liko daugiau nei trisdešimčiai metų. Čia du jo vaikai ėjo į mokyklą, čia gyvena ir jo anūkai. Kiti rašytojai prisimena jo namą Frydenau rajone, kur rašytojas viešpatavo tarp knygų ir neretai pasikvietęs kolegas vakarienės, demonstruodavo ne tik savo piešinius, skulptūras, bet ir aistrą kulinarijai.
Be kvėpavimo aparato užkietėjęs pypkorius vos galėdavo ištverti kelias valandas. Nebuvo sveika ir jo širdis, nebeatlaikiusi paprasto peršalimo.
Šiandien visi Vokietijos laikraščiai mirga nuo jo portretų su pypke. Jis vadinamas paskutiniuoju iš gyvųjų vokiečių klasikų ir statomas į vieną lentyną kartu su Goethe, Schilleriu, Thomu Mannu ir Bertoldu Brechtu.
1999 metais už viso gyvenimo darbus jam paskirta Nobelio premija – praėjus 70 metų po to, kai šį garbingą apdovanojimą gavo tėvynainis T.Mannas.
Kiti jo svarbą Vokietijos literatūrai pabrėžia dar vaizdingiau: ryklys tarp sardinių arba pirma po karo Vokietijos pasaulinio lygio žvaigždė. Dar kiti pabrėžia, kad jis buvo lyg vokietis iš didžiosios raidės, toks, apie kokius skaitome knygose – besilaikantis tradicijų, išdidus ir užsispyręs, ištikimas savo principams ir savai tiesai.
Kartais buvo nutylima tiesa, pavyzdžiui, kad rašytojas jaunystėje tarnavo SS pulkuose, apie kurią netikėtai pranešė tik prieš dešimtmetį ir už kurią daugelis jam nenorėjo atleisti. Nors kritikai teigė, kad tai buvo sakoma norint išreklamuoti autobiografinę knygą „Lupant svogūną“.
Dar kai kam užkliūdavo šeši jo vaikai, kurių susilaukė su trimis žmonomis. Gal ne visiems patiko, kad rašytojas priklausė SPD partijai ir bičiuliavosi su Willy Brandtu. Mažai kas žino, bet vienam garsiausių Vokietijos politikų jis ne tik rašė kalbas, bet ir piešė plakatus.
Niekas nesiginčija, kad tai buvo tikra literatūrinio pasaulio žvaigždė. Autoritetinga, turinti individualų požiūrį į pasaulį, nebijanti rėžti nepatogią tiesą į akis.
Bet niekas nesiginčija, kad tai buvo tikra literatūrinio pasaulio žvaigždė. Autoritetinga, turinti individualų požiūrį į pasaulį, nebijanti rėžti nepatogią tiesą į akis.
„Jis buvo tarsi visos šalies veidrodis – toks vokiškas, kaip joks kitas mūsų šalies rašytojas“, – sakė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. „Jo darbuose mes atrandame visos kartos, viso amžiaus viltis, nesusipratimus, baimes ir lūkesčius“, – sakė Vokietijos prezidentas Joachimas Gauckas.
Nobelio premijos laureatas iki pat paskutiniųjų savo gyvenimo dienų rašydavo ranka ir perspausdindavo kūrinius „Olivetti“ rašomąja mašinėle. Jis sakė bijantis tos skaitmeninės kalbos, kuri yra ne kas kitas, kaip kalbos mutacija į žodžių srautą.
Jis taip pat yra pareiškęs, kad feisbukas yra „mėšlas“ ir kas turi 500 draugų, iš tiesų neturi nei vieno. Jis pasisakė nekenčiąs mobiliųjų telefonų ir to jausmo visada būti pagaunamam ar net sekamam. Pasak jo, rašantis žmogus informacijos privalo ieškoti bibliotekoje, o ne internete, nors taip ir būtų kur kas greičiau. Bet rašytojas pabrėžia, kad kai kalba eina apie literatūrą, skubėti negalima, nes kitaip aukojama kūrinio kokybė.
Šiandien rašytojo vardas mirga ne tik laikraščiuose. Didieji knygynai Berlyne jau perstumdė stelažus ir G.Grasso knygos vėl sudėtos pačiose matomiausiose vietose.
Leidyklos skuba kartoti visų klasiko leidinių tiražus, nes bet kurio rašytojo mirtis, kad ir kaip makabriškai beskambėtų, yra puiki rinkodaros priemonė, kaip mat didinanti jo knygų pardavimus.
Leidyklos skuba kartoti visų klasiko leidinių tiražus, nes bet kurio rašytojo mirtis, kad ir kaip makabriškai beskambėtų, yra puiki rinkodaros priemonė, kaip mat didinanti jo knygų pardavimus.
Šią vasarą turėtų pasirodyti paskutinė jo kūrinių rinktinė, prie kurios jis dirbo kartu su leidėju iki pat mirties. Ji vadinsis „Von Endlichkeit“, aš lietuviškai bandyčiau versti „Iš amžinybės“, nors žodis Endlichkeit žymi ir pabaigą, ir tęstinumą. Joje sudėta rašytojo lyrika, proza ir literatūriniai eksperimentai.
Tikiuosi, kad ir Lietuvos leidyklos naujai perleis rašytojo knygas ir bandys sudominti jomis naują skaitytojų kartą. Juolab, kad rašytojas kelis kartus lankėsi Lietuvoje, ilsėjosi Nidoje ir žavėjosi nuo T.Manno namelio atsiveriančiais vaizdais. (Mano „Skardinis būgnelis“ smėliniu neryškiu viršeliu ir plonais beveik permatomais puslapiais buvo tikrai išleistas prieš kokį dvidešimt metų, kai leidyklos dar taupė popierių ir mūsų pinigus).
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos tinklaraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
