Šiandien yra mano kelio, mano pabuvimo su savimi diena. Vieni bėga kalėdinius maratonus, kiti daro iškrovos dienas, o aš sugalvojau sau naują tradiciją – kalėdinį žygį. Netyčia internete aptikau viduramžių maldininkų piligriminio kelio nuorodas ir labai juo susidomėjau. Pasirodo, jis taip pat yra ir per Brandenburgo žemes einančio šv.Jokūbo kelio atšaka. Prasideda pačiame Berlyno centre, prie Marijos bažnyčios, bet aš nusprendus įšokti į antrąjį etapą ir baigti miesto pakraštyje, kad galėčiau patogiai grįžti namo su miesto traukiniu.
8.30 Išsiverdu arbatos, supilu į termosą, susitepu sumuštinį, susirandu slidinėjimo striukę ir pirštines. Išverčiu visus stalčius, bet niekur nerandu žingsnius skaičiuojančio laikrodžio. Tiek to, neskaičiuosiu jų šiandien. Nieko neskaičiuosiu – nei žingsnių, nei kilometrų, nei fb laikų ar insta širdučių. Šiandien aš einu out.
9.00 Lauke visai šviesu, netgi pro properšas bando lįsti saulė. Apsiaunu batus, užsimetu kuprinukę, kurioje, be termoso ir sumuštinio, dar yra javainis, servetėlių pakelis, piniginė, knyga ir užrašų knygutė. Ir lapelis, ant kurio susirašiau pagrindinius kelio posūkius.
9.15 Įsėdu į traukinį ir suprantu pamiršusi telefono įkroviklį. Paskambinu vyrui ir pranešu, kad neieškotų manęs, nes tuoj išjungsiu telefoną. Netgi apsidžiaugiu – būti be ryšio šiais laikais yra didžiausia prabanga ir poilsis. Pabūsiu išėjusi visomis prasmėmis.
9.40 Perlipu į U6 metro liniją, dardančią į Alt Tegel, atsilošiu ir pagaliau atsipalaiduoju. Savo įprastą gyvenimą, kur aš mama, žmona, namų šeimininkė, rašytoja, gidė ir smulkių reikalų tvarkytoja, jau palikau. Ir tie žmonės aplink mane su telefonais, ausinėmis, kavos puodeliais, darbiniais portfeliais, vežimėliais ir pirkinių maišais yra jau gerokai nutolę nuo manęs. Jie yra pakeliui į darbą, universitetus, namus, į sporto treniruotes, į repeticijas ar pas rytines meilužes. O aš esu kelyje. Neturiu jokio tikslo, esu atvira tam, kas nutiks šiandien. Esu atvira visoms geroms ir blogoms patirtims. Žmonės dažnai manęs paklausia, ar aš nebijau va taip viena vaikščioti nuošaliomis vietomis, o aš kaskart nustembu, ko aš turėčiau bijoti. Eiti su draugu ar kompanija baisiau, nes kitas gali pasakyti ką nors netinkamo ir įskaudinti, gali prieštarauti ir norėti rinktis kitą kelią, gali užversti savo problemas ir kalbėti tai, kas tavęs visai nedomina. O kai eini vienas, neturi su kuo pyktis ir ginčytis, esi laisvas eiti kuriuo nori keliu ir keisti planus kada tik panorėjęs. Ko dar turėčiau bijoti? Medžių? Paukščių? Žmonių? Lietaus? Man rodos, daugelis tiesiog nenori būti vieni, todėl dangstosi įvairiomis fobijomis.
10.00 Traukinys tuštėja, mes tolstam nuo centro. Ottisstrasse stotelėje vienintelė išlipu iš traukinio. Aplink į abi puses driekiasi nedidukai sodų sklypeliai su dar mažesniais nameliais, nuo vasaros likusiais sodo baldais, purvinais nykštukais, išmėtytais vaikų žaislais. Tų trijų arų sodelio Berlyne nenusipirksit, nes jie priklauso miestui. Tačiau galima stoti į norinčių išsinuomoti eilę. Jei pagrįsite, kodėl norite sodo, jei įsipareigosite laikytis taisyklių ir prižiūrėti jį, gali būti, kad po trijų, penkerių metų ir sulauksite savo eilės.
10.15 Perėjus gatvę patenku į mišką, dar po kelių minučių išeinu prie ežero. Tiltuko lentos apšarmoję, slidžios, pavėsinėje nei vieno žmogaus. Einu mišku, kvepiu šaltą ramų orą ir šiugždenu kojomis šalčio sustingdytus lapus. Tik lėktuvų gausmas neleidžia pamiršti, kad esu mieste, prie oro uosto ežero (taip ir vadinasi – Flughafensee). Tolumoj matau riedančius lėktuvus. Jei būtų giedra, matyčiau ir kylančius. Bet jie netrukdo, jie likę aname krante, aname pasaulyje, kurį aš vienai dienai palikau.
10.25 Už posūkio miškas nesibaigia, bet atsiranda vokiškų gražių namelių eilės. Taip ir einu kurį laiką – po kairę netvarkomas miškas, po dešinę už tvorų – išpuoselėti kiemeliai. Taigi esu ir miške, ir mieste tuo pačiu.
10.45 Toliau trumpai mano kelias suka į miestą ir aš žengiu ant asfalto. Prieinu bažnytėlę ir varpinę, užrašas skelbia, kad tai istorinis paminklas. Suku gatve toliau. Dar vienas užrašas apie istorinę šios vietos reikšmę. Smalsumas jau sužadintas, įsuku pro atvertus vartus į dailų parką, jo viduryje pergolės su vijoklių stagarais, o pakraščiuose – ilgi vienaaukščiai nameliai, kaip kokioje pionierių stovykloje. Pasirodo čia, Krumpuhlerweg, nacių laikais buvo pati didžiausia Berlyne priverstinių darbų stovykla, 38-eriuose pastatuose čia vienu metu gyveno pusantro tūkstančio belaisvių iš rytų – rusų, baltarusių, ukrainiečių. Skaitau toliau: pasirodo, karo metais Berlyne iš viso buvo virš 3000 tokių lagerių, o juose dirbo apie 400000 žmonių. Sužinau ir tai, kad trečiajame reiche priverstinius darbus dirbo 8 mln kalinių ir belaisvių. Šiuose barakuose paskui veikė mokykla su papildoma sodininkystės pakraipa, tada ir buvo užsodintas šis gražus parkas, o ši aikštelė su pergolėmis pavadinta žaliąja klase. Vėliau čia veikė viena didžiausių Berlyne mergaičių perauklėjimo kolonijų. Dabar pastatuose įsikūrę menininkai, įstaigos, vaikų darželis. Vaikų tėvai turbūt nesuka galvos apie nelabai tikusią šios vietos aurą.
11.05 Žygiuoju toliau į miestą, išnyra net keli dideli daugiabučiai. Nufotografuoju gražiai išpieštas jų sienas – Berlyne daugelio daugiabučių sienos patikimos pripažintiems gatvės menininkams. Pagalvoju, kad gal būtų gražu įsileisti juos ir į Karoliniškes ar Žirmūnus. Ne tuos, tepliorius, bet tikrus menininkus.
11.10 Neriu į pusiasalį ir žygiuoju asfaltuotu takeliu palei pat Tėgelio ežerą niekeno netrukdoma. Stabteliu pasigrožėti skaidriu ežero vandeniu, norėčiau jau prisėsti, bet suolelis nusėtas smulkiais lašeliais – rytinio šerkšno palikimu. Pakeliu akis į senuosius gatvės žibintus. Jie apmusiję, nežinau, ar dar veikiantys, nežinau, kada čia pastatyti. Iš tiesų, Berlynas buvo vienas pirmųjų miestų, kuriame jau 17 amžiuje buvo sukurtas gatvių apšvietimas. Aišku, pradžioje šviesą skleidė degantis aliejus, paskui – dujos. Ir dabar mieste dar yra virš 30 000 senųjų dujinių žibintų.
11.30 Prieš akis atsiveria gražioji Tėgelio ežero promenada. Vasaromis šioje senų platanų alėjoje knibždėte knibžda žmonės, spygauja vaikai, lauko kavinėse nerasi laisvų staliukų, nusidriekia eilės prie išsirikiavusių laivų. Dabar čia tylu. Keli žmonės, keli šunys, keli dviratininkai ir vėl tyla. Platanai stovi tiesūs, išdidžiai demonstruodami savo nuogumą. Kartais pagalvoju, keista, kad medžiai nusirengia būtent tada, kai šalta, tada, kai, atrodo, jiems labiausiai reiktų lapų, kad pridengtų nuo šalčio. Promenadoje randu dvi XVIII amžiaus angliškas patrankas. Kai jau pradedu galvoti, ką britai čia galėjo veikti prieš tris šimtus metų, pamatau užrašą, kad tai viso labo Londono dovana vakarų Berlynui 1983 metais.
11.40 Einu pro didelius, ne vieną šimtą turistų galinčius plukdyti laivus. Pagalvoju, ar jie čia žiemoja, ar kas nors užsimano plaukioti žiemą? Vieno priekyje pamatau papuoštą eglutę – čia tikrai per šventes liesis vynas ir skambės muzika. O aš neatsisakyčiau kavos puodelio, tačiau aplinkui tik lauko kavinės ir visos jos – uždarytos. Bet perėjus tiltą pamatau boluojančią iškabą ir šiek tiek nukrypstu nuo kelio. Užtat gaunu puodelį kapučino ir pyrago su slyvomis. Ir galiu šiltai sėdėdama užsirašyti savo įspūdžius. Keista, atrodo, taip senai išėjau, o ėjau tik dvi valandas. Nuėjau šešis kilometrus, o tai jau pusė kelio.
12.10 Kelias vėl veda mišku palei ežerą. Žiūriu į prieplaukas ir žiemos miegui aprengtus laivus. Antys lenda artyn, o sutikta moteris jau pasisveikina – ženklai, kad tolstu nuo miesto.
12.25 Pakeliui randu lentą su žemėlapiu, pasitikslinu kelią ir džiaugiuosi, kad nereikia jungti telefono. Palieku miesto gaudesį ir neriu į Tėgelio mišką. Po dešimties minučių žingsniavimo suprantu, kad esu čia viena vienutėlė, tarp didelių medžių ir žaliuojančių kelmų. Mano kelyje atsiranda dar vienas netikėtas atradimas – didžiausias Berlyno medis, 1795 pasodintas Europos maumedis, kurio ūgis – 42,5 m. Medis kaip medis, man daug įdomesnis stendas apie prieš penkiolika metų praūžusį ir mišką išretinusį uraganą. Atsisėdu prie jo, išgeriu arbatos, suvalgau sumuštinį, užrašau kelias mintis.
13.00 Einu toliau. Bandau priversti galvą dirbti. Išėjau iš namų tikėdamasi sugalvoti kelis siužeto vingius, norėdama apgalvoti kelis gyvenimo posūkius ir apskritai, apžvelgt visą šiais metais nueitą kelią. Bet mano galvoje minčių nedaugėja. Priešingai, sulig kiekvienu žingsniu, sulig kiekvienu įkvėpimu minčių pastebimai mažėja. Paleidžiu po vieną visus šių metų nesusipratimus, nuoskaudas, įsižeidimus, paleidžiu nusivylimus savimi ir kitais, paleidžiu neįvykdytus planus ir nesugebėtas išvengti klaidas ir staiga pastebiu, kad žingsniuoti tampa lengva. Ir kodėl žmonės bijo vieni būti miške? Gal todėl, kad patys savęs neužpultų? Mes tiek daug kalbam apie santykius su kitais ir vis tik taip retai – apie santykius su savim. Juk užuot buvę santarvėje, mes dažnai pykstamės su savim. Užuot buvę draugais, mes tampame patys sau priešai. O tada būna nesmagu eiti su priešu į mišką.
13.20 Po trijų kilometrų miškas baigiasi, priešais mane gatvė, mašinos, prabangūs namai. Nenoriu eiti palei gatvę, tikiuosi rasti keliuką palei Havel ežerą. Bet po kelių šimtų metrų keliukas atsimuša į tvorą ir priekyje matau tik privačias prieplaukas. Nieko nuostabaus, čia buvęs Vakarų Berlynas, čia pakrantės priklauso turtingiesiems ir jų laivams. Tenka sukti atgal. Pradedu jausti nuovargį.
13.40 Ir namai čia atrodo visai kitaip, nei buvusio rytų Berlyno pakraščiuose. Viskas daug švariau, tvarkingiau, prabangiau. Namų langai ir kiemai išpuošti šventėms netaupant. Gatvės grindinys atrodo taip, lyg būtų plaunamas kasdien. Taip atrodo tipiški vakarų Vokietijos kaimeliai – trys tvarkingos ilgos gatvės, o centre – bažnytėlė, tratoria, gaststätte, gaisrinė. Ant koplytstulpio parašyta, kad Heiligensee kaimui jau 700 metų. Gyveno tuomet sau ramiai žmonės, žvejojo dviejuose ežeruose ir net neįsivaizdavo, kokios brangios ir geidžiamos bus jų žemės ir trobesiai dvidešimt pirmajame amžiuje.
14.10 Kojos jau sunkiai dėliojasi ir net kyla pagunda kelias stoteles pavažiuoti autobusu. Bet ne, nereikia savęs nei taupyti, nei gailėti. Nėjau ieškoti kur miega laivai, kur auga didžiausias Berlyno medis ar kur gyveno neklusnios mergaitės. Nėjau nieko ieškoti. Ėjau tiesiog eiti. Todėl turiu eiti toliau. Iki stoties liko vos keli kilometrai
14.50 Laukiu traukinio. Tik aštuonios stotelės iki centrinio Berlyno. Labai arti, o vis tik taip toli buvau išėjusi. tiek daug pamačiau ir sužinojau. Po penkių valandų žygiavimo kojos sunkios, galva lengva, o sąžinė skaidri, lyg atlikus išpažintį ir atgailą. Šios dienos skaitliuke – trylika kilometrų ir dar kartą patvirtinta tiesa, kad ėjimas išvalo nuo nereikalingų minčių ir suteikia ramybės. Ar ne to moko meditacijos guru – kvėpuoti ir nustoti galvoti. Maudymasis miške išvalo dūšią geriau, nei dušas kūną, todėl sakiau ir sakysiu, kad ėjimas gamtoje – tai pati geriausia meditacija, pati geriausia terapija ir mankšta. Jis nieko nekainuoja, jam nereikia jokių mokytojų, kabinetų, salių, priemonių, tik patogių batų. Tokią išėjimo dieną būtų galima rekomenduoti visiems, kaip kokį vitaminą C. Jis gal ir neišgydo ligų, bet fizinį ir dvasinį imunitetą tikrai padeda stiprinti.
15.00 Dabar žinau, kad tokią dieną out padovanosiu sau bent kartą per mėnesį. Dabar jau galiu įsijungti telefoną.
