Kasmet joje dalyvaudavau kaip lankytojas, kaip knygas ir susitikimus su rašytojais mėgstantis žmogus. Paskui kelis metus atstumas neleido man dalyvauti šioje knygų šventėje. O šiemet galėjau sugrįžti jau kaip autorius.
Gaila, kad dėl ligos nespėjau pasimėgauti visais mugės privalumais ir apsilankyti bent pusėje norimų renginių, bet mano pastabi žurnalistinė akis vis tiek nori pasidalinti kai kuriomis savo įžvalgomis.
1. Šiemet mugėje trūko žvaigždžių. Nemanau, kad S.Kubelka rinktinėje kompanijoje šiaip jau būtų surinkusi pilną salę. Bent jau Vokietijoje ji nėra nei labai žinoma, nei labai perkama. Man jos „Madam pareis vėliau“ visai patiko, bet paskui į rankas papuolė dvi prastos jos knygos, tai daugiau nebebandau. Beje, ji niekaip nesusijusi su detektyvais ir kur kas įdomiau būtų buvę paklausyti kokio J.Nesbo, L.Kapler arba H.Mankelio arba netgi ko nors iš mažiau žinomų skandinavų detektyvų rašytojų. Šiškinas puikus, bet irgi ne detektyvų meistras, taip kad kitąmet mugės kūrėjai turėtų pasitelkti plačiai naudojamą PR strategiją – pirma sužinai dalyvius ir tada prie jų pritempinėji pavadinimą.
Kitąmet mugės kūrėjai turėtų pasitelkti plačiai naudojamą PR strategiją – pirma sužinai dalyvius ir tada prie jų pritempinėji pavadinimą.
2. Užtenka pastatyti narvą ir nusidrieks eilė. Na, gal perdedu truputį, bet labai sunku rasti paaiškinimą, kodėl pusė Lietuvos staiga pamėgo tokį nišinį fantasy žanrą ir jo požanrį steampunk, kurio lietuviškai net atitikmens nėra.
Aš tikrai nieko prieš Tapiną neturiu, jo marketingo idėjos puikios, sektinos ir vertos pakliūti į lietuviškuosius rinkodaros vadovėlius prie skyriaus „Kaip parduoti savo knygas“. Bet vis tik įdomu, kaip jam pavyko užkrėsti Lietuvą tokios savotiškos literatūros skaitymu. Narvas, kuriame net prezidentė nesidrovėjo nusifotografuoti (būdama jos atstove spaudai, tikrai būčiau patarus tokių pigių triukų vengti), be abejonės, atsipirko visais trim šimtais procentų ir leidžia manyti, kad kitoje mugėje sulauksim įdomesnių idėjų iš didesnės dalies autorių.
3. Leidyklos daugiau dėmesio, viešumo ir pastangų skiria užtikrintiems ir nuzulintiems autoriams, nors prie jų ir šiaip telkiasi eilės. Šiemet neperskaičiau nei vieno pranešimo spaudai, nei vieno straipsnio ar bent antraštės, neišgirdau per TV naujo lietuvių autoriaus, kuris būtų tituluojamas kaip mugės atradimas.
Visos leidyklos turi naujų negirdėtų autorių ir jos, užuot skyrę šiek tiek dėmesio ir pinigų pristatant rinkai „karščiausią“ naujieną, apsiribojo į priekį išstumdamos tuos pačius čekuolius ir sabaliauskaites, nors jų knygoms reklamos jau senai nereikia – minia juos surastų ir sandėliuke sėdinčius, o į jų renginius sugužėtų ir sekmadienį iš pat ryto.
4. Knygų prekyba nebe pirmoje vietoje. Šiemet knygos buvo visai nepigios, tik eurais jų išraiška atrodė mažesnė. Kiek pamenu, prieš kelis metus mokėti už grožinės literatūros knygą daugiau nei 35 litus mugėje buvo toks retas atvejis, o dabar pilna pridėta buvo knygų po 10, 12, 14 eurų. Vokietijoje knygos kainuoja panašiai. Na, už visišką naujieną kietais viršeliais kartais moki ir 16 ar 18 eurų, bet visada gali palaukti kol išeis paperback už 8 ar 9 eurus. Tad vokiškais masteliais, knygos Lietuvoje yra brangios ir keista, kad žmonės mugėje perka ne dvi tris, o dešimt ir daugiau knygų. Juk knygomanas patiria malonumą dažnai pirkdamas, o ne vienąkart užsipirkdamas. Įdomu, kokie leidyklų prekybos skaičiai šiemet?
Naujiems autoriams tenka kapstytis patiems. Gal ne visiems leidyklos leistų statyti stende narvus su zombiais, skraidinti svečius oro balionu ar rakinti juos antrankiais prie lovos, bet kažkokių pigių triukų masėms privilioti reikia.
5. Naujiems autoriams tenka kapstytis patiems. Gal ne visiems leidyklos leistų statyti stende narvus su zombiais, skraidinti svečius oro balionu ar rakinti juos antrankiais prie lovos, bet kažkokių pigių triukų masėms privilioti reikia.
Nors daugelis autorių ir negauna pinigų už parduotus vienetus, bet visi nori, kad jų knygas skaitytų, o leidykla nepadėtų į neperspektyvių autorių skyrelį. Visi sako, kad geriausiai leidybos pasaulyje veikia metodas „iš lūpų į lūpas“. Bet kaip jį pritaikyti, jei neparduosi bent pusės tūkstančio knygų, kad sudarytum pirmąją kritinę masę, kuri skleistų atsiliepimus. O tam knygų mugė yra pati geriausia vieta, tik reikia visais įmanomais ir neįmanomais būdais atkreipti į save dėmesį. Todėl žemiau pateikiu kelias rekomendacijas, kurių visai nebūtina priimti pažodžiui:
* Pasistenk būti knygų mugėje. Jei tavęs ten nėra, žmonės galvoja, kad tu išvis neegzistuoji. Net jei nepakliuvai į renginių programą, ateik kartas nuo karto prie leidyklos stendo ir pasisiūlyk pastovėti šalia savo knygų ir išraityti vieną kitą autografą.
* Apsirenk iššaukiančiai, kvailai, keistai ir su mintimi, kurią galėtum paaiškinti susidomėjusiems. Apsimesk vienu iš savo herojų, dėkis kaukes, keistus galvos apdangalus. Tai patraukia ne tik lankytojų, bet ir fotografų dėmesį ir tikimybė atsidurti laikraštyje padidėja.
* Tinka bet kokia padalomoji medžiaga – skirtukai, atvirukai, kalendoriukai, magnetukai su citatomis, marškinėliai su iššaukiančiais vaizdais. Jei per brangu dalint – pardavinėk. Autografus rašiau ir ant dalomų atvirukų su savo knygos viršeliu ir anotacijomis. Ką žinai, gal tas žmogus vis tik užsidegs perskaityti šią knygą vėliau.
* Dvi moterys vartė mano knygas niekaip negalėdamos apsispręsti. Čia priėjo trečia nepažįstamoji ir sako – aš skaičiau ir man labai patiko. Už minutės jau raičiau du autografus. Pagalvojau, kad gal galima tokį triuką ir surežisuot. Paprašyt giminaičių, kad kartais „netyčia“ prieitų prie stendo ir pareikštų savo nuomonę.
* Būkit pirmą dieną, kai po mugę vaikštinėja visa VIP svita ir nebijokit lįsti į kadrą ir tiesti prezidentei savo knygą su autografu. Nes tikrai pati neprieis ir nepaprašys.
* Pakliūti į TV yra labai svarbu. Tada eina žmonės pro šalį ir šnabždasi: šitą vakar mačiau telike. Tai lyg papildomas patikimumo garantas.
* Jei nepakliūni į leidyklos pranešimą spaudai, rašyk ir platink savajį, nesidrovėk ir surask naujieną, kuo tavo kūrinys išskirtinis. Pridėk gražią savo nuotrauką. Internete pilna informacijos, kaip parašyti gerą pranešimą spaudai. „Litexpo“ turi spaudos centrą – galima dvidešimt kopijų ir ten padėti. Net vienas susidomėjęs žurnalistas atsipirks. Arba galima sukritikuoti ką nors ir nusiųsti savo nuomonę į Delfi Piliečio ar Lrytas.lt Bendraukime rubriką. Jie ima bet kokias nuomones, o piliečių, besipiktinančių knygų muge neatsiranda labai daug. Kuo didesnė kritika, tuo daugiau komentarų, tuo geresnėj pozicijoj tinklapyje atsidurs jūsų žinutė.
* Visagalis feisbukas priims bet kokią tavo skleidžiamą informaciją. Paprašyk draugų, kad parašytų apie tave. Nusifotografuok su įžymybe. Įlįsk į narvą su autoriumi. Padaryk selfie su prezidente. Tik nepadaugink.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos tinklaraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
