Visai ramus nebuvo, nes šiemet Berlynas šventė sienos trisdešimtmetį. Ta proga pasipylė kūriniai su istorinėmis potekstėmis – dienoraščiai, istorinės monografijos, neskelbti faktai ir, be abejo, romanai. Kad įsiliečiau į kontekstą, perskaičiau Kitos knygos leidyklos šiemet išleistą Vokietijoje žinomo rašytojo romaną „Kruzas“, nukeliantį į 1989 uosius metus ir pasakojantį apie paskutinę nelaisvą vasarą rytų Vokietijos saloje Hidensė, tuomet labai mėgtą intelektualų ir sovietiniam režimui priešiškų menininkų. Savotiškas sutapimas buvo baigti skaityti šią knygą trumpų atostogų Boltenhagene metu – labiausiai į vakarus nutolusiame pliaže prie Baltijos jūros, kuriame buvo draudžiamos ne tik valtys, bet ir pripučiami čiužiniai, krokodilai arba paprasčiausi gelbėjimosi ratai. Nuo išsvajoto vakarų pasaulio kranto čia atostogaujančius vokiečius skyrė mažiau nei dvidešimt kilometrų, o gelbėtojų laivai priplaukdavo ir dar arčiau. Žmonėms, nepačiupinėjusiems šio istorinio etapo ar nesidomėjusiems juo, knyga gal ir nebus labai įtikinama, tačiau mano atmintyje ji daug ką atgaivino, nors skaitėsi, pripažinsiu, nelengvai. Toks šiek tiek gaveliškas kūrinys, sodrus, riebus išsireiškimais ir reikalaujantis šiokio tokio konteksto išmanymo.
Frankfurto mugėje, kaip supratau, Lietuva šiemet neturėjo ką parodyti – programoje viso labo buvo vos keli renginiai ir tie patys vaikų salėje. Apie juos nieko nerašė ne tik vokiečių, bet ir lietuvių žurnalistai. Labai gaila, kad nespėta išleisti Frankfurto knygų mugei Rimanto Kmitos „Pietinia kronikos“. Manau, kad ten rašytojas būtų sklandžiau pristatęs knygą, nei dalyvaudamas Berlyno sienos trisdešimtmečio proga surengtame Baltijos kelio minėjimo renginyje kartu su latvių rašytoja Mara Zalite bei Estijos atstove. Į visas programas įtraukto renginio istoriškai svarbioje Gethemane bažnyčioje, kur dieną prieš koncertavo žymioji Patti Smith, metu rašytojas apie Baltijos kelią galėjo pasakyti tik tiek, kad buvo smalsus vaikas ir, neturėdamas supratimo kas vyksta, ėjo ten pamosuoti vėliavėlėmis.
okiais atvejais ir vėl pagalvoju, kad gal būtų buvę geriau nebūti tokiam atviram, nes Baltijos kelio renginyje pasakyti, kad Baltijos kelias nedomino, buvo gal ir ne itin korektiška. Klausiau ir galvojau, kad arba R.Kmita galėjo papasakoti kokio kaimyno ar personažo istoriją arba tiesiog reikėjo kviesti tą žmogų, kuris būtų galėjęs atskleisti nors truputį Baltijos kelyje buvusios euforijos. Tačiau tiesiai iš spaustuvės atvežtos kelios dešimtys knygų buvo iššluotos, linkiu knygai sėkmės ir ateityje, o slapta žaviuosi vertėjo Markuso Rodunerio darbu, sugebėjusiu išversti šiaulietišką dialektą į vieną iš vokiečių tarmių.
Apie vertimų subtilybes lapkričio viduryje kalbėjome ir dviem savaitėm su kūrybine stipendija į Berlyną kurti atvažiavusiu austru Corneliumi Helliu, išvertusį didelio pasisekimo sulaukusius Undinės Radzevičiūtės romanus, Giedros Radvilavičiūtės prozą bei T.Venclovo eilėraščius. Pasak jo, sunkiausia verčiant vis tik dėlioti artikelius ir bandyti laikytis kūrinio apimties. Pasirodo, tas pats tekstas vokiečių kalboje būna trečdaliu ilgesnis. Cornelijus ne vien verčia, susitikime su Berlyno literatūros saliono nariais jis parodė ir savo naują knygą, kurios pristatyti sugrįš į Berlyną kovo mėnesį. Literatūros dėstytojas, radijo laidų vedėjas, kritikas ir vertėjas tikrai turi ką pasakyti apie rašytojus ir poetus.
Trumpuose esė jis aprašo mintis, kurios jam kilo skaitant vokiečių rašytojus, įpina šiek tiek savo lietuviškos patirties. Prisipažinsiu, kai kuriuos vokiečių poetus išgirdau pirmą kartą, su kitais susipažinau visiškai kitame amplua. Bet kaip įdomu buvo skaityti apie J.Bobrovskį, nuo kurio eilėraščio „Wilna, du reifer Holunder“ (Vilniau, prinokęs šeivamedi) prasidėjo autoriaus pažintis su lietuviška kultūra. Atvažiavęs prieš daugiau nei trisdešimt metų į Vilnių, jis visur ieškojo tų Bobrovskio minimų šeivamedžių ir niekur nerado. Užtat rašo, kokį tuomet jis rado miestą. Būtų gražu, kad žymaus ir lietuvių literatūrai daug nusipelniusio vertėjo knygą kas nors išleistų lietuviškai.
C.Hellio knyga man tapo tokiu savotišku Advento skaitiniu – po skyrių per dieną. Vokiečiai labai mėgsta Adventui skirtas knygeles, kurios padalintos į skaitinius kiekvienai dienai. Tai gali būti pasakos, gali būti eilėraščiai, gali būti tiesiog skirtingų autorių apsakymų rinktinė. Kiekvienam knygyne gruodžio mėnesį jos guli prie pat įėjimo ir skaitytojai mielai jas perka sau ar dovanoja draugams. Tai tokia pat puiki alternatyva kalėdiniams romaniukams su snaigėm ir bučinukais ant viršelio, kaip klasikinės muzikos koncertai radijo transliuojamam kalėdiniam popsui.
Viename tokiame keistame rimtosios muzikos koncerte teko apsilankyti gruodžio pradžioje. Bet ėjau ne dėl muzikos, bet dėl galimybės iš arti pamatyti žymųjį bestselerių autorių Daną Browną. Socialiniuose tinkluose užmačiau jo žinutę, kad atvažiuojąs palaikyti brolio kompozitoriaus ir dalyvausiąs jo koncerte. Susitikti D.Brown ufilharmonijoje turbūt nebūtų buvę taip įdomu, bet koncertas vyko Gamtos muziejuje šalia žymiųjų dinozaurų skeletų, o atliekamos buvo mišios pagal Čarlzo Darvino rūšių atsiradimą. Didesnės priešingybės turbūt nerasi – mišių choralai ir didžiojo bedieviu apšaukto gamtininko tekstas. O kur dar Čarlzo Darvino proproanūkės kalba, Danas Brownas padėka dinozaurams, kad dalinasi savo erdve ir muzika, kuri skamba ir jo paskutiniame romane Origin. Beveik tikiu, kad ir šis muziejus atsiras jo kitoje knygoje, nes jame irgi slepiasi nemažai paslapčių. Eidama namo galvojau, kad tik tokiame didžiuliame ir įdomiame mieste kaip Berlynas gali nutikti tokie renginiai.
Keista, šį rudenį negalėjau vaikščioti, bet perskaičiau daug knygų apie ėjimą. Pirmoji buvo duoklė norvegų literatūrai – per susitikimą su rašytoju Tomu Espedal nusipirkau ir su didžiausiu malonumu perskaičiau jo knygą „Eiti“, kurioje autorius pasakoja apie savo klajones po Europą. Knygoje cituojami rašytojai, aprašomos vietovės, pasakojamos skirtinguose keliuose nutikusios istorijos ir labai puikiai atspindima intelektualaus bastūno dvasia. Savo dvasia kūrinys šiek tiek priminė O.Tokarczuk „Bėgūnus“.
Gaila, kad jo nėra išleista lietuviškai, nes Tomas Espedal kartu su K.O.Knausgardu yra laikomi šiuolaikinės Norvegijos literatūros pažibomis. Ne mažiau smagiai perskaičiau ir lietuvių autoriaus Nariaus Kairio romaną „Toliau nei vandenynas“, kurį išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Šis romanas gal ir skirtas jaunesnei auditorijai, nes jis apie savęs paieškas, apie nutrūktgalviškas keliones, tačiau yra netikėtai brandus, o autoriaus mintys gali būti įdomios ir ištempti į kelią bet kokio amžiaus žmones. Herojus eina Jokūbo keliu, patiria kančią ir nušvitimus, sutinka gerų ir ne tokių gerų žmonių, mąsto, apmąsto, blaškosi, alksta, o pabaigoje subręsta ir nurimsta.
Jo kelio nuotykiai gerokai skiriasi nuo populiaraus vokiečių komiko Hape Kerkelingo, kuris juos aprašė milžiniško populiarumo sulaukusioje knygoje „Ir aš tiesiog išėjau“. Sakoma, po šios knygos pasirodymo prieš trylika metų vokiečiai tiesiog užplūdo ispanišką piligriminį kelią. Vokiečių autorius keliauja visai kitaip, nei Narius Kairys – jis turi už ką valgyt ir išgerti, jis nenori miegoti su tarakonais albergų miego salėse ir dažniau renkasi atskirą kambarį viešbučiuose, jis leidžia sau ir tranzuoti, ir pavažiuoti traukiniu, tačiau kelio pabaigoje ir jį pradeda lankyti panašios mintys. Abi jas perskaičius imi studijuoti žemėlapius ir svajoti, kad ir tu vieną dieną va štai taip imsi ir išeisi mėnesiui.
Lietuvos leidyklos prieš metų galą pažėrė daugybę naujų gerų, dovanojimui itin tinkančių knygų. O štai vokiečių bestselerių sąrašuose karaliauja kriminalai. Žemiau penktosios vietos nenusileidžia Vokietijos literatūros premijos laureato Sašos Stanišic romanas „Kilmė“. Jį lenkia tik populiariausio šių laikų Vokietijos trilerių kūrėjo S.Fitzek ir danų detektyvų kūrėjo J.Adler Olsen naujausi kūriniai. Jo Nesbo ir S.Kingas irgi papuola į dvidešimtuką. Pirmajame penketuke puikuojasi naujausia Liucindos Riley seserų serijos knyga ir nauja Jojo Moyes romantinė istorija. Iš dešimtuko jau kuris laikas nesitraukia iš Majos Lunde trečiasis gamtosauginis romanas „Paskutinė rūšis“. Iš negrožinės literatūros šį rudenį populiariausia buvo E.Snowdeno knyga „Nuolatiniai įrašai“, E.Hawkins „Trumpi atsakymai į rimtus klausimus“ bei žymiojo vokiečių gamtininko P.Wohlleben knyga „Slaptas ryšys tarp gamtos ir žmogaus“.
