Jis sakė, kad tikroji politika yra menas ir jis tiki juo, tiki tais judėjimais, kurie išpažino meną ir laisvę, kurie davė pozityvius poslinkius ir kurie privertė pasaulį toliau judėti. Net ir gavęs kitą klausimą, jis tęsė jam tokią svarbią temą – poetai, trubadūrai, kūrėjai, visi kas mūsų pasaulį darė gražesnį – jie yra tikrieji politikai...
Poetai, trubadūrai, kūrėjai, visi kas mūsų pasaulį darė gražesnį – jie yra tikrieji politikai
Berlyne žymusis kūrėjas pristatė savo knygą – dienoraštį „Scrapbook of the Sixties“ bei filmuotą projektą 365 Day Project. J.Mekas prieš dešimtmetį kasdien filmavo trumpus siužetukus iš savo gyvenimo. Jis sako norėjęs turėti ką parodyti draugams iš kelionių ar įamžinti gabalėlį kasdienybės savo prisiminimams. Ar ne tai mes dabar darom, dalinamės savo gyvenimo nuotrupomis socialiniuose tinkluose? Bet padaryti iš to meną gali tik toks išprotėjęs menininkas avandardistas J.Mekas. Fojė prie įėjimo į didžiulę daugiau kaip tūkstantį žmonių talpinančią salę sustatyti dvylika monitorių, kiekvienas rodė tam tikrą mėnesį nufilmuotus epizodus. Pastebėjau ir Maestro tyliai stovintį ir žiūrintį į savo kūrinį, į žmones, jų reakciją. Priėjau pasisveikinti, užsimezgė small talk, pajuokavom apie vokiečius. Paklausiau, kada važiuoja namo, atsakė – rytoj. Patikslinau – rytoj į Ameriką, o jis lyg pyktelėjęs man sako: ne į Ameriką, o į Niujorką. Va taip.
Drebančiu balsu, bet išraiškingai ir su paslėpta emocine jėga skaitė savo dienoraščio ištraukas, kai buvo atvežtas į Vokietiją ir iš vėlesniojo periodo – kai pirmą kartą pamatė Niujorką. Sako, jau tada supratęs, kad iš šio miesto niekur nebeišvažiuos. Filmavimas jam buvo kaip bandymas suprasti realybę, o eilių rašymas – bandymas suprasti save. „Pasaulis nebuvo draugiškas, jaučiausi vienišas ir norėjau apsiginti, todėl ėmiau rašyti eiles.“ Vienišumo temą pabrėžė ir renginio metu transliuotas jo filmas „Lost lost lost“. Menininkas sakė, kad filmuodamas jis nenori pasakyti jokios minties, tai yra tik tai, ką jis mato aplinkui. Tai dokumentika, tai faktai, tai realus pasaulis. Tada prisėda ir galvoja, ką su ta dokumentika galima padaryti. Ir tik tada, tik montažinėje gimsta filmai. Tik tada realybės momentams suteikiama prasmė.
„Aš nesuprantu pasaulio. Dabar jau visai nieko nebesuprantu“, – sakė J.Mekas pilnai salei jau pačioje susitikimo pradžioje.
„Pasaulis išprotėjo. Aš nieko nebesuprantu“
„Pasaulis išprotėjo. Aš nieko nebesuprantu“, – sakė ir žymusis rašytojas Salmonas Rushdie prieš savaitę vykusiame naujausios knygos „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“ pristatyme. Pasak jo, prieš ketverius metus jis jau buvo aprašęs tokią galimybę, kad islamas veržiasi į Europą brutaliausiais būdais. Bet netikėjo, kad tai gali išsipildyti.
„Siaubinga, kai pasaulis tampa bad fiction“, – pasakė jis nuo scenos drąsiai. Po susitikimo stovėdama eilėje prie autografų susipažinau su juoduke rašytoja iš Zanzibaro, išsivystė pokalbis ar nebijojo eiti į susitikimą su islamistų vis dar medžiojamu rašytoju, nors oficialiai jam kaip ir baigėsi fatvos laikotarpis. Ji sakė net skambinusi organizatoriams ir klaususi apie papildomas saugumo priemones renginyje. Tačiau šalia mūsų stovėjęs vyriškis pasakė, kad IS vadai yra per jauni ir mažai intelektualūs, kad apskritai žinotų tokį rašytoją. Pasak S.Rushdie, jie kovoja prieš žmonių teisę linksmintis ir smagiai gyventi. Jie remiasi Koranu, bet, pasak rašytojo, Koranas yra ne kas kita kaip rašytojo prieš šimtus metų parašyta knyga ir jis, kaip ir kiekvienas šventas tekstas, pilnas prieštaravimų.
Kilus dar vienam klausimui apie teroristus, jis rėžė atgal, prašydamas pasvarstyti, kodėl niekas jų neieško Saudo Arabijoje, kuri parduoda naftą ir už gautus pinigus nežinia ką finansuoja. „Jei norite rasti tiesą, follow the money (sekite paskui pinigus)“, – pasakė jis ir sarkastiškai nusijuokė. Lyg tiesa būtų jam seniai žinoma. Apskritai žavėjo jo britiškas jumoro jausmas, sugebėjimas beveik iš visko intelektualiai pasišaipyti. Sunku patikėti, kad prieš tave sėdi žmogus, kuris buvo priverstas tiek metų slapstytis.
Gerbiu S.Rushdie, bet prisipažinsiu, kad jo tekstai tikrai nėra iš lengvųjų. Pamenu, „Vidurnakčio vaikus“ perskaičiau tik iš trečio karto ir tik pasitelkus valios pastangas, kurios pabaigoje buvo apdovanotos nepaprastu teksto grožiu, išraitytais sakiniais, pakibusiomis tarp sakinių mintimis ir tokia teksto jėga, kad ilgai po to visos kitų autorių knygos atrodė kaip banalus popsas. Naujausias jo romanas irgi ne iš lengvųjų, nors visur pristatomas kaip pasaka, nes būtent tiek laiko pasakas sekė žymioji Šechrezada. Tačiau visi, mėgstantys gražius ir daugiasluoksnius žodžių audinius su išraitymais ir nėriniais, su tekste paslėptais simboliais ir šifrais, bus laimingi gavę naują dozę geros literatūros.
Jo romane pagrindiniai veikėjai apsupti džinais, kurie krečia linksmas nesąmones. Pasak autoriaus, rašydamas „Džozefą Antoną“ jis buvo taip pavargęs nuo tiesos, kad vėliau ėmėsi visiškai priešingo žanro – fantastikos, kur viskas išgalvota. S.Rushdie sako, kad Indijoje daugybė žmonių vis dar tiki džinais, jis pats taip pat užaugo jų apsuptas. Delyje net yra viena bažnyčia, kur žmonės neša laiškus džinams su prašymais. Ir tiki jais kaip kokiu Kalėdų Seneliu. Jenny iš Zanzibaro paskui patvirtino, kad jų šalyje džinai irgi be proto populiarūs – žmonės elgiasi taip, kad tik jų neįsiutintų, tėvai vaikus gąsdina džinais. Pasak S.Rushdie, džinai yra linksmi personažai, sukurti iš faktų ir mitologijos. Anot jo, jie tokie good bad guys, simpatiški blogieji veikėjai, nes indų pasakose gerieji personažai nėra tik geri, o blogieji – tik blogi. Ir dar – džinai labai seksualūs, nes, pasak besišypsančio autoriaus, jie turi daug laiko ir nelabai žino kuo užsiimti.
Pastovėjusi keliolika minučių eilėje ištiesiu autoriui pasirašyti jo romano lietuvišką versiją. Nudžiunga, nusišypso, pavarto, deda įgudusį parašą ir aš dar spėju nufotografuoti juos abu. Iš tiesų esu išdidi, kad praėjus vos pusmečiui po knygos parašymo, galiu džiaugtis kokybišku vertimu tuo pat metu kaip ir vokiečiai. Įtariu, kad tai turbūt yra greičiausiai po pasirodymo į lietuvių kalbą išversta knyga ir linkiu jai sėkmės ant lietuviškų lentynų.
Šis Linos Ever tekstas paskelbtas jos interneto dienoraštyje berlynodienorastis.blogspot.com
