Tik dėl kojos traumos teko sužinoti labai daug naujų dalykų, kurių gal net mielai būčiau nežinojusi. Pavyzdžiui, nieko juk nebūtų nutikę, jei nebūčiau sužinojusi, koks modernus dabar Lazdynų ligoninės priėmimo punktas, kokia moderni aparatūra ten stovi ir kaip ji tik padidina kontrastą su senoviškai nemandagiais gydytojais.
Būčiau mielai nežinojusi, kad šalia rentgeno kabineto, kur liepiama laukti išrašo, nėra elementarios kėdės, lyg tai būtų ne kaulų, o madų fotografo kabinetas, kur poničkos gali kelias minutes ir pastoviniuoti. Esu įsitikinusi, kad jei būtų pasisekę pakliūti pas „Pragaro ambulatorijos“ autorių, įspūdžiai būtų kur kas geresni, tačiau jis ilsėjosi po naktinės pamainos.
Dabar, išėjusi iš vokiško daktaro kabineto sutvarstyta, nešina receptais, įtvaru ir siuntimais procedūroms pagalvojau, kad mažų mažiausiai daktaras galėjo liepti seselei mano pamėlusią koją sutvarstyti, o ne pasakyti koridoriuje, kad per mėnesį sugis, jei nevaikščiosiu.
Tačiau, jei ne kojos trauma, būčiau nežinojusi, kokių mandagių ir įdomių taksistų besama. Su vienu dalinausi savo sumuštiniu, kitam aiškinau kur Vilniuje yra Žvėrynas, (jis buvo ką tik iš Londono tėvynėn grįžęs nevilnietis), dar su kitu, sumaišiusiu gatves Vilniuje, kalbėjomės apie Berlyną, nes jis penkerius metus vežė ten lietuvius autobusu. Ketvirtas buvo filologas ir mes taip įsikalbėjom apie knygas, kad net nenorėjau išlipti iš mašinos. Penktas buvo verslininkas, vairuojantis automobilį tik dėl to, kad turįs laiko. Šeštas, vežęs mane iš ligoninės, mano dukros paklausė, ar ji turinti antrankius, nes panašu, jog mane reikia prirakinti prie lovos, kaip ir liepė daktarai. Septintas, vežęs į LRT, kur kalbėjau radijo laidoje „Kasdienybės kultūra“, spėjo man papasakoti, kaip dirbęs kažkokių Folksvageno detalių fabrike Vokietijoje, o aštuntas, vežęs mane namo po „Emilijos iš laisvės alėjos“ filmo, gyrė lietuvišką kiną ir keikė lietuvišką valdžią. Devintasis norėjo padiskutuoti su manim apie Trumpo ir Merkel santykius ir išraustas Vilniaus gatves.
Buvo tik vienas, jaunas ir mažiau mandagus taksistas, vežęs mane po vakarinio renginio Valdovų rūmuose namo ir pasiūlęs su juo pasivažinėti po miestą ilgėliau. Tačiau pasidžiaugiau bent tuo, kad mano atsisakymą jis suprato iš pirmo karto ir balso kelti nereikėjo. Pridėsiu tai į nuotykių, o ne grėsmių skyrelį, nusprendžiau išlipusi.
Tikrai, nuoširdžiai džiaugiausi ne tik sumažėjusiomis taksi kainomis, bet ir visomis tomis atsitiktinėmis pažintimis. Netgi sugalvojau, kad gautųsi įdomus apsakymas ar bent žurnalistinis tyrimas, jei dešimčiai taksistų užduotume tą patį klausimą. Arba jei jų paklaustume ko nors labai asmeniško, sužinotume daugybę istorijų, nes, pasirodo, pakalbinti, jie mielai pasakoja. Apie netikusias žmonas, apie po penkerių metų, praleistų svetur, čia užplūdusią depresiją, apie neįgalaus vaiko slaugymą, apie pomėgį iš kelionių parsivežti sudžiovintos duonos gabalėlius, apie keleivius, ypač tuos, kurie paprašo išlipti parūkyti, kad galėtų pasimylėti ant galinės sėdynės.
Šiaip naujų siužetų prigaudžiau tiek, kad mielai galėčiau jais pasidalinti. Vakarieniaudami su mugės svečiais F.Mirallesu ir Katherine Webb netgi pažaidėm žaidimą kaip per penkias minutes sugalvoti siužetą naujam romanui. Pasirodo, reikia užduoti klausimą – o kas, jeigu dabar... ir tada savęs neribojant šauti bet kokį atsakymą. Perskaitęs tą atsakymą, Francescas ėmė vystyti mintį, uždavė dar kelis klausimus ir po dešimties minučių mes turėjome visai neblogą storyline.
Kitas pratimas buvo toks – ant vienos lapelio pusės parašai klausimą, ką norėtum sužinoti apie save (pvz: kodėl aš taip nemėgstu saldumynų?), o ant kitos pusės užrašai pirmą į galvą šovusį atsakymą į kažkieno kito klausimą (pvz: nes tau reiktų pagaliau paskambinti mamai). Panašius žaidimus žaidėme vaikystėje, atsakydami į klausimus kas, su kuo, kada, kur, ką veikė ir užvyniodami savo atsakymą, kad kitas nepamatytų. Pasak katalonų rašytojo, iš atsitiktine tvarka sudėtų klausimų ir atsakymų galima parašyti pirmą naujo romano sakinį ir žiūrėti kur jis nuves.
Kai dabar prisimenu, tie pokalbiai su svečiais apie rašymo virtuvę, apie nesėkmę patyrusius romanus, apie Hario Poterio ir pilkų atspalvių fenomenus, apie nesamus bestselerio sėkmės kodus, apie socialinių tinklų įtaką pardavimams, apie keliones, sutiktus žmones ir atrastus miestus, apie moteriškus romanus ir skaitymo lengvumą, įsirėžė mano atmintyje daug giliau, nei iki šiol mane taip žavėjęs knygų mugės šurmulys ir toks didelis knygų tankis.
Knygų mugė man šiemet tapo darbo vieta, o dėl ribotos judėjimo galimybės knygų nusipirkau tik „Tyto Albos“ ir šalia jų esančiuose stenduose. Kažkodėl didesnį įspūdį paliko netyčia Užupyje, kartu su Francescu ir jo drauge Anna aptiktas knygynas „Keistoteka“, pažintis su jo įkūrėja Gintare ir katinu Ponuliu. Išverčiau be proto kates mylinčiam rašytojui kelias katiniškas istorijas ir pažadėjau čia būtinai sugrįžti. Tiek Berlyne, tiek Paryžiuj, tiek kituose miestuose mėgstu užeiti į mažus privačius knygynus ir džiaugiuosi, kad jų randasi Lietuvoje. Ir kad užkalbinta knygyno šeimininkė nepažvelgė įtariai, kaip nutinka dideliuose knygynuose, o nuoširdžiai dalinosi savo istorijomis.
O mugė kaip mugė – visko daug, netgi pernelyg daug, kaip ir kasmet. Net pagalvojau, jei būtų galima tuos susitikimus su autoriais sukišti ne į keturias dienas, o išdėstyti metuose, Vilniuje būtų labai intensyvi literatūrinių renginių programa. Bet per kelias dienas tiek jų neapibėgsi. Ypač, kai nepabėgi. Ir, galiausia, trečiame jau nebeklausysi kas kalbama. Dalis žmonių ir nesiklausė – naršė telefonuose, vartė ką tik įsigytas knygas, plepėjo su draugais.
Bet vis tiek buvo smagu. Smagu sutikti senus draugus, smagu susipažinti su naujais. Kai nebegali paeiti, bendrauji su tais, kurie tave patys susiranda ir džiaugiesi, kad jų tiek daug. Džiaugiausi, kai tikrą lietuvišką bestselerį išleidęs tikras kunigas Algirdas Toliatas vaišino mane ne tik obuoliais, bet ir lietuviška duona ir sūriu iš Monblano ir net, atradęs laiko tarp autografų raitymo, pasakojo apie kopimą į aukščiausią Europos viršukalnę.
Džiaugiausi aplankiusi audiateka.lt stendą ir susipažinusi su knygų garsinimo komanda – anonsuoju, kad mano „Berlyno romaną“ bus galima greitai ne tik skaityti, bet ir klausyti. Buvo smagu įsigyti naują Valdo Papievio knygą iš naujai įsikūrusios leidyklos „Odilė“ (sėkmingo starto jiems). Buvo smagu pristatyti knygas su kolegėmis iš tolimų kraštų – Rūta Mataityte iš Oslo ir Vaiva Rykštaite iš Havajų. Buvo smagu nusifotografuoti su AM muzikos salėje.
Buvo baugu, bet įdomu moderuoti pokalbį su Francescu Mirallesu pilnutėlaitėje salėje ir dar filmuojant LTV (gaila, kad ne visiems užteko ausinių). Nustebino, kad žmonės tokiais kiekiais perka knygas. Nustebino, kad ateidami jie tvirtai žino, ko nori, kad į renginius eina pasiskaitę ir pasiruošę. Pasak Francesco, Ispanijoje į knygų pristatymus ateina 20–30 žmonių, iš kurių pusė – draugai ir giminės, o jei nuperkamas 2000 tiražas, knyga laikoma sėkminga. Bet atminkime, kad ispanų yra daugiau nei 12 kartų daugiau, nei lietuvių.
Pamenu praeitais metais rusų rašytojos Marinos Stepnovos nuostabą, kai ji pamatė pilną salę. Ji taip jaudinosi, nes tiek žmonių knygos pristatyme ji dar niekada neturėjusi net Rusijoje, kuri, kaip mes žinome, yra labai didelė ir kurioje autorė yra labai populiari. Praeitais metais apsilankiau Leipcigo ir Frankfurto knygų mugėse ir galiu patvirtinti, kad susitikimai su autoriais vyko mažesnėse patalpose, nei didžiausia „Litexpo“ salė.
Vilniaus knygų mugė tikrai yra fenomenas. Kaip ir lietuviškų knygų pardavimai. Pasirodo, žmonėms reikia ne vien duonos ir pamokslų (A.Toliato „Žmogaus ir dievo metai“ turbūt galima pavadinti perkamiausia mugės knyga), bet ir meilės romanų, užsienio autorių bestselerių, lietuvių autorių esė, įvairaus amžiaus vaikiškų knygų ir tų, iš kurių galima kažko išmokti. Ir mačiau daugybę žmonių, kurie pirko naujienas, o ne šlavė nukainuotų skyrelius. Ir šypsojausi net žinodama, kad pusė tų nupirktų knygų rinks dulkes ant lentynos ir primins apie knygų mugės svaigulį.
