Dar šiemet garsus politologas pristatė knygą „Europa?“ (išleido leidykla „Tyto alba“), kurioje gvildena šių dienų senojo žemyno problemas istoriniame kontekste.
Ir pats L.Kojala mėgsta istorines knygas, nors nuo istorinių romanų laikosi nuošalyje. Kodėl? O ką jis skaitė vaikystėje? Kokias labiausiai įsiminusias skaitytas knygas jis išskirtų? Apie tai šį kartą ir kalbamės.
-
Rašytojas Tomas Dirgėla: „Kuriant vaikams reikia didesnės atsakomybės“
-
Istorikas Tomas Vaiseta: „Knygų skaitymas yra tam tikro socialinio statuso ženklas“
-
R.Šakalytė-Jakovleva: apie Pepę Ilgakojinę, ašaras skaitant A.Šlepiko knygą ir skaitymą vaikams
-
Aušra Kaziliūnaitė: apie įsimintinas knygas, poezijos vietą šiandienoje ir pradėtą rašyti romaną
– Kas jus supažindino su knygomis?
– Skaitymas buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis nuo pat ankstyvos vaikystės, nes gana greitai pramokau skaityti. Kokių ketverių ar penkerių metų, kiek gali mažas vaikas, jau tikrai skaičiau. Galbūt labiausiai dėmesį iš pradžių kreipiau į laikraščius, nes labai domino sportas – krepšinis futbolas ir kiti dalykai. Tad natūralu, kad perėjau į knygas. Tėvai skiepijo labai didelę meilę knygoms ir patys man skaitė, o vėliau sudarė galimybes dar gerokai prieš mokyklą ir pačiam skaityti.
– Pamenate iš vaikystės labiausiai įsiminusias knygas?
– Labai įsiminusi knyga yra Astridos Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“. Man atrodo, ji yra visapusiškai praturtinanti vaizduotę knyga, labai smagi – ją man skaitė ne vieną kartą ir pats ją perskaičiau bent kelis sykius. Manau, kad kada nors prie jos tikrai norėsiu sugrįžti, nes atmintyje išliko ir Freken Bok, ir Mažylis, ir juo labiau Karlsonas, kuris visada norėjo septynių tortų ir vienos žvakutės, o ne atvirkščiai.
– Kokias knygas skaitymui renkatės dabar? Ką skaitote?
– Labai mėgstu istorines knygas. Iš dalies tai susiję su mano kasdiene veikla ir man atrodo, kad tam, jog geriau suprastume šiandieninį pasaulį, tarptautinius įvykius, mums reikia atsigręžti atgal į XIX, XX amžių, o kartais ir dar daugiau. Istorinės knygos yra labai svarbi mano gyvenimo dalis.
Dabar skaitau garsaus prancūzų politiko, gyvenusio Prancūzijos revoliucijos metu ir po jos jau dirbusio su Napoleonu, biografiją. Tai Charles'is Maurice'as de Talleyrand'as-Périgord'as – viena turbūt iškiliausių Prancūzijos politinių asmenybių iki šiol, kuri manevravo politikoje, galbūt keitė afiliacijas, bet sugebėjo išlikti relevantišku. Tokie asmenys iš tikrųjų yra labai įdomūs.
Man atrodo, kad ko mums labai trūksta viešajame diskurse, ir aš kalbu apie visą pasaulį, ne tik apie Lietuvą, tai daugiau referencijų į istoriją išeinant iš klišių, nes tų klišių, kad dabar gyvename laikotarpyje, kuris sulygintinas su ketvirtuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu dėl radikalių jėgų stiprėjimo – yra labai daug. Dažnai tai yra paviršutiniška.
– Jei reikėtų išskirti jums labiausiai įsiminusias skaitytas knygas, kokios jos būtų?
– Kalbant toliau apie istoriją, man didelį įspūdį paliko Tony Judto „Pokaris. Europos istorija nuo 1945 metų“. Knyga yra išversta į lietuvių kalbą, aš ją skaičiau originalo kalba. Man atrodo, kad tai įspūdingas kūrinys savo stilistika. Tūkstantyje puslapių aprašyti Europos istoriją nuo pokario iki XXI amžiaus – tikrai monumentali užduotis, bet pateikti tai sklandžiame, tarpusavyje susietame naratyve – didžiulis istoriko laimėjimas. Tam tikra prasme tai yra Biblija tiems, kurie nori matyti procesus, formavusius šiandieninę Europą ir galiausiai, be abejo, paskatinusius pokyčius, kurie lėmė mūsų išsivadavimą. Šią knygą rekomenduoju ir visiems savo studentams.
Kita knyga, kuri man labai patiko, skambės gal banaliai, bet tai George'o Orwello „1984“. Kai skaičiau ją pirmą kartą, net šiurpuliukai per kūną ėjo ir man atrodo, kad tai yra didžiulis knygos laimėjimas, kai nenaudodamas jokių specialiųjų efektų ar kitų būdų autorius sugeba patekti į žmogaus protą, sielą ir paliesti emocijas. Tos visos antiutopinės knygos su „1984“ priešakyje iki šiol yra ne tik romanai, ne tik malonumas, bet ir tam tikra gairė, kuriuo keliu gali nueiti pasaulis jeigu apsileis, jeigu pamirš, kas yra laisvė, žmogiškumas ir bandys save tikrai racionalizuoti, pateikti galbūt iš vienpusiškos perspektyvos.
Trečioji knyga, kuri man labai brangi, labiau susieta su animaciniu filmu – tai „Liūtas karalius“. Literatūros prasme galbūt tai nėra turtingiausia knyga, ten daugiau paveikslėlių, bet aš ją gerai atsimenu iš vaikystės. Greta tų rimtųjų veikalų, man atrodo, ji irgi turėjo tokį formuojantį vaidmenį. Juo labiau kad „Liūtas karalius“ dažnai savo idėjomis kildinamas iš Williamo Shakespeare'o „Hamleto“.
– Ar yra tokių knygų, kurių negalite skaityti?
– Pradėjęs skaityti knygą, ją ir baigiu, net jeigu ir nepatinka. Kartais sunku save suprasti, kodėl taip darau. Toks įprotis.
Iš dalies prisibijau istorinių romanų, nors ir nenoriu nurašyti šio žanro, bet man jis nėra pats patraukliausias. Juose yra labai neaiški ir išblukusi riba tarp faktologijos ir autoriaus išgalvotų dalykų. Tai kuria labai įdomu vaizdinį, bet paskui tampa šiek tiek sudėtinga susiorientuoti, ypač jeigu mažiau žinai vieną ar kitą laikmetį, kuris aprašomas. To aš šiek tiek privengiu.
– Jau šiek tiek užsiminėte apie save kaip skaitytoją, kad pradėtas knygas baigiate skaityti. Tad kokie jūsų skaitymo įpročiai?
– Vienas iš esminių dalykų yra tas, kad skaitau vėlokai vakare ir tai turbūt susiję su bendra atmosfera, kurioje gyvename – labai daug informacijos, judėjimo, visko per dieną ir tik vakarop, kai viskas šiek tiek nuslūgsta, yra galimybė daugiau susikoncentruoti ir skirti dėmesį knygai. Knyga pagal tai, kiek reikalauja laiko, šiais laikais yra prabanga. Mes norime viską padaryti per kelias minutes, o skaityti penkių šimtų puslapių knygą gali atrodyti tarsi laiko gaišimas.
Aš turiu elektroninių knygų skaityklę, bet matau, kad iki galo ji man „neprilipo“. Naudoju, yra profesinės literatūros knygų, kurių nesinorės, matyt, atsiversti antrą, trečią ar ketvirtą kartą, bet reikia perskaityti, tai tokiais atvejais labai patogu. Iš karto gauni knygą, ją perskaitai ir gali ištrinti. Bet šiaip jau tos knygos, kurios patinka, tikrai norisi turėti rankoje, pabraukyti, kas ne visiems patinka, ir matyti ją savo lentynoje.
– Kalbant apie knygas lentynose, esate skaitytojas, kuris namų neapkrauna knygomis, ar priešingai – jas kaupiate?
– Kol kas taip atsitinka, kad kaupiu. Dalį pavyko palikti tėvams, bet jie tuo irgi labai nesidžiaugia (šypsosi). Turbūt turiu tą kaupimo aspektą ir norėtųsi, kad to būtų šiek tiek mažiau. Bet praktiškai sunkiai išeina. Galbūt iš dalies tai kompensuoti gali audioknygos, bet ne kiekvieną knygą taip galėsi skaityti, o kadangi labai mėgstu pasibraukti, pasižymėti ir dar kartą praversti skaitytą knygą po kurio laiko ar bent jau pagrindines vietas dar kartą pastebėti, tam reikia pačių knygų. Dėl to lentynos nėra tuščios.
– Metų pradžioje pristatėte knygą apie Europos kasdienybę ir iššūkius, su kuriais ji susiduria šiandien – „Europa?“. Kaip gimė knygos idėja?
– Ji gimė pirmiausia todėl, kad aš daug keliauju – konferencijos, renginiai, sutikimai. Daugiausia Europoje. Turiu galimybę susitikti su daug įdomių žmonių. Pagalvojau, kad tie pokalbiai, kuriuos mes turime prie kavos puodelio ar renginių metu, galėtų būti įdomūs ne tik man, bet ir platesnei auditorijai. Be to, kai esi kažkur išvykęs dažniausiai lieka šiek tiek laisvo laiko, per kurį gali susiorganizuoti papildomus susitikimus su žmonėmis, su kuriais nori pasimatyti ir pasikalbėti kažkokia konkretesne tema. Dėl to aš supratau, kad galiu nubrėžti tam tikrą žemėlapį susitikimų ir požiūrių į Europą iš skirtingų perspektyvų. Kartu manęs tai neįpareigojo nei laike, nei kokiame nors kitame tarpsnyje. Tad aš iš lėto, pora metų, kaupiau informaciją, žvelgdamas į pagrindines Europos problemas.
Mes norime viską padaryti per kelias minutes, o skaityti penkių šimtų puslapių knygą gali atrodyti tarsi laiko gaišimas.
Kitas dalykas, aš manau, ypač Jungtinėse Valstijose ir man gyvenant ten buvo akivaizdu ir apskritai stebint politinį diskursą, yra įprasta rašyti knygas apie politiką, kurios būtų prieinamos plačiai auditorijai. Lietuvoje mes tai pradedame daryti, bet dar turime neužpildytų nišų. Juo labiau kad Europa, ne tik Europos Sąjunga, mums visiems yra aktuali.
Daug žmonių nenori skaityti vadovėlių, „sausų“ dokumentų ir tai yra visiškai suprantama. Nei jiems tai yra įdomu, nei jie gali susidaryti kontekstą. Aš norėjau parašyti tokią knygą, kuri galėtų būti skaitoma ir informatyvi kiekvienam, bet kartu apie politiką, kurios kai kas privengia. Tam tikra prasme prisidėti prie žanro kūrimo. Dėl to man didžiausias komplimentas, kurio sulaukiu iš skaitytojų apie knygą, yra tai, kad jie galėjo perskaityti knygą ir jiems tai buvo įdomu. O leidykla truputį nuogąstavo prieš išleisdama knygą, ar tikrai gali būti knyga apie Europą būtent tokia įdomi, perskaitoma ir aktuali.
– Knygoje yra daug pokalbių ne tik su svarbiais Lietuvos ir Europos politinio pasaulio žmonėmis, bet ir su, pavyzdžiui, taksistu, su kuriuo jūs vienos kelionės metu, kaip rašote knygoje, kalbėjotės apie politines aktualijas. O kas buvo sunkiausia rašant šią knygą?
– Man atrodė, kad sunkiausia bus nepavėluoti. Kaip minėjau, neturėjau aiškiai apibrėžto laikotarpio, kada turiu pabaigti knygą, ir šiek tiek baiminausi, kad procesai, apie kuriuos kalbu, po metų ar dvejų atrodys visiškai kitaip. Ir tie pokalbiai bus labai retrospektyvūs, nebeturintys to aktualumo, karštumo. Bet tą problemą pavyko įveikti, natūraliai apie tai daug negalvojant, nes visos bėdos, kamuojančios šiandieninę Europą, iš tikrųjų yra tęstinės ir turinčios labai didelį istorinį krūvį. Viskas plaukia iš istorijos, o apie istoriją galima kalbėti dešimties metų perspektyvomis.
– Jei kalbėtume apie jūsų būsimas knygas, ar yra tikimybė, kad vieną dieną išvysime ne jums įprastai atrodančią knygą apie politiką, bet, pavyzdžiui, grožinės literatūros kūrinį? Kokį nors detektyvą, kurio autorius – Lina Kojala?
– (juokiasi)... labai mėgau detektyvus. Turbūt Agatha Christie ir Erkiulis Puaro kaip veikėjas ne tik iš serialo, bet ir iš knygų, yra tam tikra prasme įkvėpimo šaltinis. Apie grožinę literatūrą tikrai negalvoju, toloka iki to. Bet su profesine kryptimi susijusių knygų aš norėčiau dar išleisti ir manau, kad tai pavyks padaryti. Bet aš labai nenoriu tapti tuo štampuotoju.
Man atrodo, reikia, jog idėja subręstų, jog knyga tikrai turėtų ką pasakyti, o ne būtų vardan buvimo, publikacijos. Minčių tikrai yra. Galbūt jos galėtų būti krypstančios į Jungtines Valstijas, turėjau ten patirties ir natūralu, kad knygoje apie Europą nemaža dalis teko santykiams su Vašingtonu. Tai galėtų būti viena iš krypčių, bet norėtųsi būti tuo, kuris turėtų pasakyti kažką įdomaus.
Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.
