Tyrimai rodo, kad skaitančių žmonių Lietuvoje mažėja. Statistika dar labiau šiurpina, jei pažvelgiame į tai, kiek tėvų skaito savo vaikams. Pasak Vaikų literatūros centro vyriausiosios bibliotekininkės Eglės Baliutavičiūtės, Tarptautinių skaitymo gebėjimų tyrime 2001 metais Lietuvos ketvirtokai atrodė aukšto lygio, tačiau 2011 metais paskelbtas ir kol kas naujausias tokios apimties tyrimas verčia ieškoti problemos sprendimų. Šis tyrimas parodė, kad mūsų šalies ketvirtokų skaitymo gebėjimai per 10 metų nepasikeitė, tačiau smuko vaikų kūrybingumas.
Švedijoje atlikti tyrimai rodo, kad pradinėse klasėse skaitantys vaikai arba vaikai, kuriems skaitė tėvai, savo kalboje gali vartoti iki 17 tūkst. žodžių. Tuo tarpu neskaitantys vaikai – apie 7 tūkt. „Skirtumas yra milžiniškas“, – sakė E.Baliutavičiūtė.
Knygos vaikus daro stipresnius ir padeda jiems lavinti savo gebėjimus. Kaip diskusijoje kalbėjo psichiatras L.Slušnys, tokių vaikų fantazija didėja, nes jie neretai patys įsivaizduoja esantys knygų personažai. „Net nekalbu apie kalbos kultūrą, kuri taip pat lavinama“, – pasakojo specialistas.
Anot L.Slušnio, JAV yra atliktas tyrimas, kurio metu analizuotos vaikų sąsajos su knygomis. Tyrimas parodė, kad pakanka namuose turėti knygų ir tokioje aplinkoje augantys vaikai yra lydimi sėkmės.
„Nesvarbu, ar vaikai skaitė namuose esančias knygas, ar jų neskaitė. Tokia aplinka jau rodo, kad tėvai tikrai skaitė turimas knygas ir savo kalbos kultūra žinias perduodavo vaikams“, – teigė psichiatras.
Pats L.Slušnys yra tyręs visuomenėje gerai žinomų verslininkų, politikų ir kitų garsių žmonių sėkmės istorijas. „Beveik visi jie vaikystėje turėjo knygą, kurią šiuo metu vadina kelrode žvaigžde. Šios knygos jiems darė didelę įtaką gyvenime“, – tikino specialistas.
Nereikia tikėtis, kad vaikai patys ims skaityti knygas. Kaip pastebėjo vaikų literatūros specialistė E.Baliutavičiūtė, vaikai skaito tai, ką tėvai jiems duoda, todėl nemažai atsakomybės krenta ir suaugusiesiems.
Statistika dar labiau šiurpina, jei pažvelgiame į tai, kiek tėvų skaito savo vaikams.
L.Slušnys šiuo klausimus yra nusistatęs kiek tvirčiau.
„Vaikai tiki tuo, ką mes siūlome. Jie kaip kopijavimo aparatai. Vėliau ateina paauglystė ir prasideda maištavimas, tačiau pajutus, kad yra žinių spragos, paaugliai jas pradeda kamšyti. Aš visada sakiau, kad vaikų negebėjimas skaityti yra suaugusiųjų tingėjimo problema“, – kalbėjo psichiatras.
Kalbėdamas apie vaikų sudominimą literatūra, L.Slušnys atkreipė dėmesį į praėjusią savaitę mirusi garsų Italijos rašytoją Umberto Eco. „Jis parašė popso istoriją. Tegul kas nors parašo popso fiziką, popso chemiją ir neskaitymo problemų sumažės“, – svarstė specialistas.
Jam iš dalies pritarė rašytojas Andrius Jakučiūnas. Pasak jo, knygų problema yra susijusi su jų pateikimu viešojoje erdvėje. „Pažiūrėkite į internetą. Ten rasite daug nuotraukų, kuriose knygos tapatinamos su židiniu, laiminga santuoka, kačiukais, poilsiu. Tai yra toks kičas, kuris gali duoti ir žalos, atbaidyti nuo knygų“, – teigė rašytojas ir pridūrė nemanantis, kad knygą paversti interjero detale yra geriausias sprendimas.
„Tačiau ši interjero detalė net ir stovėdama padeda vaikams tobulėti. Prisiminkit mano minėtą tyrimą“, – šypsojosi L.Slušnys.
Dar viena problema, su kuria susiduriama kalbant apie vaikų skaitymą, yra vietos, kurioje jie galėtų aptarti perskaitytas knygas, nebuvimas. „Vaikams reikia erdvės, kurioje jie galėtų kabėti apie perskaitytus kūrinius, juos aptarti ir taip juose atrasti ką nors nauja“, – tvirtino vaikų literatūros specialistė E.Baliutavičiūtė.
Jai antrino ir L.Slušnys, kuris meta stambų akmenį į mokytojų daržą. „Esu matęs mokytojų mokyklose rengiamus knygų aptarimus. Tai nuobodu, jie tiesiog užsideda pliusą, kad tai padaro, tačiau vaikų nesudomina, o tik atbaido nuo skaitymo“, – kritiką diskusijoje žėrė vaikų ir paauglių psichiatras.
