Deja, dažnai nutinka taip, kad net suaugę, o kartais ir nugyvenę didžiąją dalį gyvenimo, jaučiame, kad užsiimame ne tuo, ko geidžia širdis. Dar blogiau – kai aiškiai žinome, ką norėtume veikti, bet dėl tam tikrų įsitikinimų nusprendžiame sukti priešinga kryptimi, o savo svajonių veiklą nuolat atidedame ateičiai.
Didžiulio skaitytojų susidomėjimo sulaukusios knygos „Suaugę nebrandžių tėvų vaikai“ autorė Lindsay C.Gibson ir leidykla VAGA, skaitytojams skiria požiūrį į gyvenimą keičiančią knygą „Kuo esi gimęs būti“.
„Kada ėmėme šitaip gėdytis to, kas esame? Kodėl kūrybingi ir gabūs žmonės nenukreipia jėgų į tikrąją saviraišką, kurios taip ilgisi? Esu psichoterapeutė ir man tai rūpi. Visą gyvenimą mane glumino, kai matydavau, kad protingi ir talentingi žmonės neužsiima – dažnai dėl labai kilnių priežasčių – tuo, ką darydami jaučiasi laimingiausi. <...> Ši knyga yra žmonėms, panašiems į tuos, kuriems esu padėjusi, – norintiems atrasti pašaukimą gyvenime, bet niekaip nesusivokiantiems, koks jis turėtų būti, taip pat tiems, kurie, vos tik ryžtasi žengti pirmuosius gyvenimą keičiančius žingsnius, staiga pristinga drąsos ir susigūžia, o galiausiai visai nusivilia ir pasiduoda bejėgiškumui.
Visa, ką perskaitysite šioje knygoje, yra persmelkta pagarbos drąsai, kurios reikia, kad išties tobulėtume. Joje paaiškinama, kodėl tiek daug žmonių buvo priversti atsisakyti savo svajonių ir išsižadėti to, kuo troško būti. Remiantis mano metodu, švelniai ir metodiškai išnagrinėjame priežastis, kodėl tiek daug mūsų nesiimame to, kas mums teiktų jėgų ir džiaugsmo.
Ši knyga padės jums suprasti jus kamuojančius konfliktus ir pajusti sau užuojautą dėl ilgus metus niekaip nesibaigiančių sunkumų. Pamatysite, kaip jūsų puikiausios savybės – empatija, meilė, ištikimybė ir sąžiningumas – atsigręžė prieš jus pačius, kad patenkintų kitus žmones. Knygoje išdėstytos mintys padėjo mano klientams, o dabar padės jums,“ – sako knygos autorė.
Knygoje „Kuo esi gimęs būti“ Lindsay Gibson išsamiai pristato, ką daryti, kad atrastume savo pašaukimą gyvenime ir siektume numatyto tikslo. Anot autorės, tam, kad siektume savirealizacijos, visų pirma turime aiškiai suvokti, ko iš tiesų norime ir ką trokštame veikti. Tiems, kurie dvejoja ir neturi aiškaus suvokimo, knygos autorė pateikia motyvuojančių patarimų, kaip nežinią dėl savo svajonių veiklos paversti aiškiu žinojimu. Trumpi savęs pažinimo testai, atsigręžimas į mėgstamiausias vaikystės veiklas ir net savo pojūčių stebėjimas – tai tik dalis metodų, kuriuos autorė pasitelkia tam, kad padėtų kryptingai judėti tikrosios savasties link.
„Jūsų priedermė gyvenime prisiimti tokį vaidmenį, kad jūsų stiprybės ir silpnybės – pati savastis – taip susivytų į vientisą audinį su pasauliu, kad praturtintų ir sustiprintų ir pasaulį, ir jus pačius. Jūsų savitumas yra neprilygstama dovana ir tėvams, ir pasauliui. Ir ji privalo būti įteikta, atiduota pasauliui per nuolat jame veikiančius mainus ir dalybas; kitaip suvys, nebeatpažįstamai susiraitys ir nė iš tolo nebeprimins tos intencijos, kuri išryškėjo jumyse, vos gimėte. <...> Poreikis siekti savo svajonių į žmonių mintis pirmiausia pasibeldžia kaip fantazijos, gundančios nutraukti visus ryšius su kasdienybe.
Staiga įsisvajojate, kaip paliktumėte savo sutuoktinį, mestumėte darbą ir persikeltumėte gyventi į tropikus. Taip ilgai save dusinote, tad ar galite kaltinti savo tikrąją esatį, kad ji šiek tiek perlenkia? Pasąmonė mėgsta dramatizuoti: kad atskleistų subtilią tiesą, ji it prastas teatro aktorius tuoj puola į kraštutinumus. Užuot kreipę dėmesį į paikus sumanymus, kurių pirmiausia prisiveisia galvoje, išmokite įsiklausyti į už jų slypinčią žinutę: „Jums reikalingos permainos!“
Ar renkatės tokius gyvenimo tikslus, kad netaptumėte laimingesni už artimuosius, kuriems pasisekė mažiau? Ar galvoje nuolat sukasi mintys apie tai, kad esate vidutiniokas ir nesugebėsite imtis atsakomybės už išsikeltus tikslus? O gal, prieš atlikdami bet kokį svarbesnį žingsnį, nuolat laukiate aplinkos pritarimo ir palaikymo? Jei taip, tikėtina, kad knyga „Kuo esi gimęs būti“ yra skirta būtent jums.
„Pernelyg kitų paisančiam žmogui – labai geram vaikui – prašyti leidimo tampa gyvenimo norma. Nors galite ryžtis ir pasinaudoti proga daryti tai, kas jums teikia pilnatvę, imate laužyti galvą, kaip teisingiau pasielgus. Pasidavus abejonėms, išblėsta užsidegimas, o įprotis laukti, kol sužinosite, ką apie tai mano kiti, dar giliau įsišaknija. Toks leidimo prašinėjimas vis sutrukdo jums pasiduoti gyvenimo tėkmei ir sulaiko, kad nepultumėte į šokio sūkurį.
Ši knyga padės jums suprasti jus kamuojančius konfliktus ir pajusti sau užuojautą dėl ilgus metus niekaip nesibaigiančių sunkumų.
Nuslopina jūsų įkvėpimą ir intuiciją, neleidžia gauti iš susiklosčiusių aplinkybių ir kitų žmonių to, ko jums reikia. Leidimo prašinėjimas yra atsakomybės prisiėmimo priešingybė. Gyvenime neretai pasitaiko akimirkų, kai per daug mąstydami apie tai, kaip gavus leidimą, galiausiai palaidojate ir pasitikėjimą savimi. Pradedate dvejoti ir blaškytis. Nebesuvokiate, kas yra gerai, ir įgyjate priklausomybę nuo padrąsinimų. Siekti savo svajonių galėsite tik atsikratę šio įpročio. Pasinaudojant Sultenės metafora, turite nugalėti burtininkę.
Tam būtinai reikia atsiskirti nuo artimųjų ir atsisakyti senų vaidmenų šeimoje. Jeigu tėvai jums įdiegė, kad turite mąstyti savarankiškai ir patys vertinti jums kilusias idėjas, susigaudyti, kokia kryptimi pasukti savo gyvenime, jums bus daug lengviau. Bet jeigu jūsų pasitikėjimas savimi pakirstas tėvų, kurie laikė jus negabiu arba rodė meilę tik tada, kai būdavote paklusnus, eiti laisvai pasirinktu suaugusiojo keliu gali būti nedrąsu. O jei pamanėte, kad čia kalbu tik apie jaunuolius, patikėkite mano žodžiu: leidimo daryti su savo gyvenimu, ką nori, vis dar laukia daugybė keturiasdešimtmečių ir penkiasdešimtmečių,“ – tikina knygos autorė.
Knygoje „Kuo esi gimęs būti“, kiekvienas įgaus progą pažvelgti tiesiai į savo sielos gelmes ir galės drąsiai sau pripažinti, kokia veikla gali suteikti didžiausią pasitenkinimą. O įveikus pirmąjį barjerą, autorė demaskuos esminius įsitikinimus, dėl kurių nesiryžtame siekti savojo išsipildymo.
Akistata su judėti pirmyn neleidžiančiais įsitikinimais ir aplinkos primestais stereotipais daugeliui gali pasirodyti kaip itin nepatogi tiesa. Tačiau kartą ją pažinę, tikėtina, nebegalėsite ignoruoti savo tikrojo pašaukimo ir išdrįsite siekti savosios laimės.
Kviečiame skaityti knygos ištraukas:
Sofijos pasakojimas
Sofija, protinga, bet prislėgta jauna moteris, koneveikė save dėl to, kad yra tokia „tinginė“. Pasakojo, kaip užsiimant gimnastika jai trūko stimulo varžytis su kitais ir ambicijų, kokias puoselėjo kiti paaugliai. Paauglystės metais lankytus gimnastikos užsiėmimus ji paminėjo kaip įrodymą, kaip jai gyvenime visada stigo motyvacijos. Bet kai paklausiau, kiek kartų jos tėvai buvo nuėję į treniruotę ir susirinkimus, atrodė nustebusi. Norėjau sužinoti, kiek entuziazmo rodė jos tėvai ir kaip aktyviai dalyvavo, kad ji ko nors pasiektų gimnastikoje. Iš liūdnos jos veido išraiškos buvo aišku, kad čia žiojėjo tuštuma.
Sofija, kitaip nei daugelis ambicingesnių jos draugių paauglių, neturėjo pašonėje iš tribūnos ją drąsinančių tėvų, o tėtis jos nepamokė, kaip įveikti nerimą rimtesnėse varžybose. Tėvai mokėjo už jos treniruotes, paveždavo iki treniruočių salės, bet tai ir viskas. Jie leido jai užsiimti gimnastika, bet neleido pajusti, kad šį tą pasiekė, didžiuotis savimi ir patikėti savo verte, kuo būtų mėgavusis, jeigu tėvai bent kiek būtų domėjęsi jos pasiekimais. Tėvai, kurie drąsina vaikus ko nors siekti ir pelnyti sėkmę, padeda vaikams ateityje tapti visaverčiais laimingais suaugusiais žmonėmis.
O tėvai, kurie nedalyvauja savo vaikų gyvenime arba laido ryžtą atimančias pastabas, ypač vaikams pasiekus lemiamą amžių, kai jie po truputį apleidžia namus, gali padaryti pragaištingą įtaką. Jeigu lemiamomis, raidos etapus žyminčiomis akimirkomis šeima išreiškia abejonę arba prieštaringus jausmus dėl to, kad bręstate, šios pastabos gali tapti kliūtimi, kuri trukdys jums visą gyvenimą. Kuo daugiau abejojate savimi vaikystėje ir iš jos išaugę, tuo sunkiau tapti laimingu suaugusiu žmogumi.
Kaip išmokstate jaustis bejėgiai ir pasiduoti nevilčiai
Kai vaikystėje jūsų motyvacija ir veržimasis į priekį yra nuolat ir griežtai stabdomi, išmokstate jaustis bejėgiai ir pasiduoti nevilčiai. Motyvacijos šūkis yra Pirmyn!, o bejėgiškumo ir nevilties: Ne, aš nesugebėsiu! Vos tik jūsų motyvaciją užgožia susikaupusios abejonės savimi, prarandate nuovoką, ko trokštate. Bejėgiškumas ir neviltis yra motyvacijos priešingybė. Tai baimės jausmai, nemaloniai graužiantys jus iš vidaus. Abi šios ryžtą atimančios emocijos remiasi nuostata, kad jūsų nelaukia nieko gera, ateitis yra rūškana ir veikiausiai įvyks kas nors bloga. Bejėgiškumas ir neviltis yra paralyžiuojanti silpnumo būsena, priešinga tai stiprybei, kuria trykštate, kai jus užvaldo motyvacija.
Šie jausmai sustabdo jus dar nė nepradėjus. Jie gali įstumti į depresiją, bet dažniausiai savo tikslo siekia subtilesniais būdais. Po teisybei, pro sklandžiai besiklostančio gyvenimo kaukę bejėgiškumo ir nevilties kartais beveik nė neįžiūrėsi. Kad jus sugniuždytų, nevilčiai nebūtina atimti iš jūsų visų jėgų, jai gana įtikinti jus, kad, užuot siekę, ko trokštate, pasitenkintumėte mažesniu kąsneliu. Bejėgiškumas ir neviltis yra ne tik simptomai, bet ištisas psichologinės gynybos mechanizmas. Psichologinės gynybos mechanizmas yra iš praeities atsinešti jausmai ir elgsena, kurie padėdavo nuramdyti neigiamus jausmus ir todėl ilgainiui tapo neatsiejama kasdienio išgyvenimo dalimi.
Bejėgiškumas ir neviltis yra ne tik reakcija į skausmingus įvykius praeityje; jie taip pat neleidžia įsižiebti jokiai motyvacijai, mat esate įsitikinę, kad ši atneš tik skausmą. Kuo giliau įklimpstate į bejėgiškumą ir neviltį, tuo mažiau motyvacijos jums lieka.
Laimei, motyvacija yra tikra, o bejėgiškumas ir neviltis – dirbtiniai. Motyvacija kyla iš jūsų vidaus ir pabunda žmoguje instinktyviai. Į vaikystę žengiame dosniai apdovanoti gausia motyvacija. O bejėgiškumo ir nevilties reikia išmokti – gebėjimą pasiduoti ir jaustis silpnam reikia įdiegti, nes prieš šias jus pakertančias sąmonės būsenas kovoja stipri išlikimo jėga. Net ir pažvelgus į mus, kaip į gyvūnų rūšį, akivaizdu, kad evoliucija reikalauja daug motyvacijos. Iš bejėgiškumo gamtai jokios naudos, o suvokę, iš kur kyla toks bejėgiškumas, tikiuosi, pamatysite, kad ir jums jis visai nenaudingas.
<...> Vis dėlto net jeigu motyvacija užgniaužta, ji ir toliau slypi po neviltimi. Gal ir užsnūdo, kad išgelbėtų savo gyvybę, bet ji vis dar ten, kaip ir jūsų širdies plakimas. Jūsų užduotis įtikinti savo motyvaciją, kad jau saugu išlįsti į lauką. O tai pasiseks tik tada, kai įsisąmoninsite, kad bausmės, kurių taip bijojote, liko praeityje ir nesikėsina į jūsų ateitį.
