- Lina Buividavičiūtė
Erosas
Pradžia
Maža mergaitė mato filmus,
kuriuos žiūri suaugusieji – mano,
kad mažos mergaitės nieko
nesupranta – du
besivartantys žmonės,
jo galva jai tarp
kojų, ką jie daro, klausia
mergaitė, jis jai kanda,
atsako suaugusieji, kitą
vakarą vėl nemigdo,
mergaitė mato – vienas
sėdi invalido vežimėly,
vienas laiko šautuvą sau
prie smilkinio, kiti du
eina į lovą, vėl girdisi tokie
pat garsai, kuriuos maža
mergaitė kartais girdi naktį
už sienos – tie garsai –
jie baugina ir masina.
Trečią vakarą mergaitė
žiūri filmą, kur supančiotą
moterį plaka botagu,
ji unkščia, ji sako, stipriau,
šilta srovele bėga kraujas
per liesas šlaunis,
vyras pasuka botagą –
ant jo mažas aštrus
kabliukas, šalia šnopuoja
tėvas ir motina, karštas
alumi ir dar kažkuo
sukvipęs kvėpavimas,
mergaitė mato kūnų raizgalynę,
neatskirsi, kur ranka, o kur koja,
maža mergaitė ilgai neužmiega,
ji klausos ir klausos girgždėjimo ritmo,
vis sapnuoja, sapnuoja –
jai tarp kojų gauruotas žvėris,
panašus kaip iš filmuko
„Apie gražuolę ir pabaisą“,
Maža mergaitė atsibunda išpilta prakaito,
maža mergaitė nebesupranta,
ką reikia jausti, kai per
pliką užpakalį tėvas ją lupa
diržu, skauda, bet gal reikia
unkšti – „stipriau“ –
kaip moteris tame filme.
Lemtinga pagunda
Mergaitės pensionatuose,
paauglės mergaitės,
sergėjamos vienuolių
juodais abitais, senovinis filmas,
banali dichotomija: balti
mergaičių marškinėliai –
tamsios mergaičių širdys,
šviesios mergaičių galvos –
tamsūs mergaičių tarpukojai.
Dieną mergaitės mokosi
memento mori
homo homini lupus est,
siuvinėja kryželiu
ir gamina pudingą,
dieną mergaitės eina
ratelius – tokios
dailios, su prijuostėlėm,
skambina pianinu,
šoka valsą tarpusavy.
Naktį mergaitėms
velnias užraitoja baltus
marškinėlius, naktį
audros smuikuoja
mergaičių speneliais,
naktį perdrėksta
visi sienų ir sielų
plyšiai nuo mergaičių
sapnų, jos sapnuoja šešis
vilkolakius, kurie
tankiai alsuoja,
prisikišę prie pat
prasižiojusių lūpų,
nuo durų nukrenta
kryžius – per stiprus buvo
vėjas; jos nesupranta, ką tas
vilkolakis daro,
beveik nesupranta,
bet jis tai daro gerai,
jo liežuvis smailus ir greitas
suka šešis ratus
mergaičių kūnais.
Mergaitės, ko rėkėte,
ko dejavote naktį –
sapnavom košmarą,
sapnavom juodąjį žvėrį.
Esu kalta esu kalta
esu labai kalta, bet
leiskit sapnuoti tą žvėrį
kitą naktį. Visas naktis.
Femme fatale
Aš esu Jezabelė –
žvėris turi šešias galvas,
aš apžioju jas visas,
mano burnoj telpa
jų atsmauktas kailis.
Aš esu Lilita,
lankau Tave
naktimis, ir ne tik
įsikūnijusi į Hipną,
ne tik – įsikūnijusi
į Tavo moterį,
taip, Tu dulkini
Lilitą, broli,
Tu kruši Lilitą.
Aš esu senamiesčio
Kirkė – kur Tavo
varinis galas, broli,
kur Tavo širdis,
geležinis medkirty?
Aš esu Lolita –
mano lūpos
pravertos tinkamu
kampu, mano
nekaltybė
regėti plika akimi.
Aš esu ragana,
Triero ragana,
nepatenkinta
ragana, broli –
Tavo kotą
panaudosiu
kaip šluotą.
Aš esu Dina –
Tu nuvirsi
ant atšiaurios
šiaurės žolės,
kodėl nedavei,
ko man reikėjo,
ruse? Aš esu Salomėja,
šoku apkabinusi
Tavo nupjautą galvą –
pakrikštyk mano
tamsą, broli.
Bet Tu jau
negali…
Geležinė mergelė
Aš būsiu geležinė mergelė,
o tu būk kaulinis senis.
Tik Tavo kaulų giesmės
gali nudėvėti mano kurpes,
tik Tavo pirštų falangom
nubarstyta miško paklotė,
trys keliai, įrėžti mano
gyslų mėlynume –
aš ateinu, mylimasis,
dar neišeikvok pelenų –
jais barstysime savo išnaras,
aš ateinu, mylimasis,
supinti erškėčiai – atnešiu vainiką
Tavo stacijom,
mylimasis, palauk –
šita upė krauju teka,
ana upė pienu srūva,
aš išsimaudysiu Tavo
nukraujavime, aš
nukraujuosiu į Tavo
pieną – apvaisiniu
geležines įsčias
mudviejų sopuliais,
sėkla ir kraujas
sėkla ir kraujas
odoje, gleivėse, lūpose,
odoje, gleivėse, lūpose,
mes esam, mylimasis,
mes esam, mylimasis,
net jei likom vieni
geležis ir kaulai;
Valpurgijos naktį
nuliešiu Tavo kremzles,
nuliešiu Tavo košmarus,
ir mūsų devynios
gyvybės bus saugios
adatos smaigalyje –
nes pasaulyje
daugiau nieko nėra –
tik sėkla ir kraujas,
sėkla ir kraujas –
gyvybės potencija
negyvybės potencija,
man skauda, mylimasis,
man gera, mylimasis.
Lolitos
Jos laižo ledinukus, sustojusios
mokyklos kieme, saulei glostant
stirniškas kojas. Matai, kokie trumpi
Jų sijonėliai, matai, kaip liežuvio galiuku
glamonėja čiulpinuko viršūnėlę,
jauti, kaip klastūniškas juokas
jaukia širdį. Tu neužsilipdysi ausų koriais,
mokytojau. Tu nepaslėpsi savo erekcijos, mokytojau.
Jos spokso į tave per literatūros pamokas,
imituoja susidomėjimą
pražiotomis lūpomis, negalvok, mokytojau,
jos ne žiopliukės, nesižioja iš nuostabos
dėl tų tavo paistalų apie Nabokovą.
Matai, kaip subtiliai
keičia kelių prasiskėtimo kryptį,
kaip subtiliai švysteli prisegamų
kojinių kraštelis: kokia
interpretacijos tema, mokytojau,
kokia Tavo geismų tema, mokytojau?
Nuoraudis, rankų virpėjimas,
koto kietumas – jos prunkščia
į delnus, lenkiasi taip
arti, kad regi cukruotus kristaliukus
ant lūpų. Tu nori, kad jos lenktųsi
vis žemiau ir žemiau, mokytojau, taip žemai,
taip žemai puolusios, išsinarintų
dorybę.
Po savaitgalio žiūri į išbrinkusias lūpas –
jos nelaižys Tavęs, mokytojau,
jų burnose – tik brangūs brangūs
brangūs... ledinukai.
Paradoksinis miegas
Koks yra mano miegas –
lėtas lėtas
paskui greitėjantis
tykiai šiugždantis
sapnas smegenų branduoliuose,
mano miegas yra paradoksinis,
nes vidinėse akių
plėvėse yra atspaustos
Tavo kvapo molekulės –
nuit de cellophane –
nuit de cellophane –
Tavo kvėpavimas
yra peilis ant mano riešų,
Tavo lytėjimas yra vinys,
rūdijančios mano kojose,
Tavo lūpos kramto mano būties
lezgelį, nes tai yra
šios nakties sinestezija –
ar supranti, ar supranti,
kad kardas jau yra pakabintas? – šitas
kardas Tave negyvina,
šitas kardas mane palaimina,
nes tapsi sausų
sapnų moterimi,
amžiams saugi mano smegenų
branduoliuose lėto
ir paradoksinio miego fazėse.
Potifaro žmona
Įsikabinu į Tavo rūbą, narsiai plėšiu siūles,
Dantimis draskau savo išdidumą į skutelius,
Nors tai Tu atėjai į mūsų namus kaip vergas.
Sakai, veiki Jo vardu, to, kuris žino, kaip viskas
Iš tiesų buvo ir bus, kuris niekados neapleidžia,
Suteikia jėgų atsilaikyti prieš užgintas kūno įdubas.
Mano geismas supina gyslas, maišosi skystas ir
Tirštas kraujas, raudona ir mėlyna spalvos –
Niekas nebesvarbu, mintyse nutrinu žiedo
Įspaudus, esu jauna gazelė, laukianti eikliausio
Bandos patino. Visada gaunu, ko trokštu, šituose
Namuose su brangiausiu užuolaidų purpuru net
Žvakės liepsna plevena pagal mano norus.
Daugiau neprisidenk Jo vardu, būsimais įsakais –
Tiesiog esu bevystanti lepi mimoza, niekada iki
Šiol neatstumta, net jei iš baimės – grojai jautriausiomis
stygomis nė karto taip ir nepalietęs mano kūno citros.
Įsikabinu į Tavo rūbą, esu rujojanti vilkė, plėšau
Savo vienatvę, nuobodį, amžėjimą, kandžioju
Tavo teisingą širdį, lesu Tavo kepenis; supūsim
Savo išdidumo celėse, mūsų kaulai irgi neatguls šalia –
Tesu nusivylus namų šeimininkė, Potifaro žmona.
Jeigu numirčiau, kokia būtų Ji
Jeigu numirčiau, kokia būtų Ji –
šviesiaplaukė kaip aš, mėlynakė,
o gal atvirkščiai – jaustumeisi persisotinęs
linų žydėjimu, rugiagėlėm, norėtum varno
juodumo, bedugnės lėliukių tamsos? Jeigu
numirčiau, kokia būtų Ji – ar irgi taip keistai
juoktųsi, ar kramtytų nagus ir nevalytų
voratinklių, nevaikytų dulkių ordų pakampėse?
Ar miegotų susidėjusi koją ant kojos,
ar šnekėtų sapnuodama, ar taip pat nemokėtų virt valgio?
Ar Ji mėgtų trešnes ir pelėsinį sūrį, ar rašytų
eilėraščius apie savo gyvenimo vyrą? Gal šiukštu
neieškotum poetės – vadybininkės įgūdžiai daug geriau apsimoka?
Kokia būtų Ji – ar mėgtų skaityti Camus, ar meilės romanus,
ar susigūžtų ir glaustytųsi prie Tavęs, žiūrėdama baisų filmą,
ar nuolat pamestų antrą kojinę, išdaužytų lėkštes ir puodelius?
Ar greit prijaukintų vaiką ir katinus, sektų pasakas,
kasytų kailiukus, ar niekam nematant apverstų mano nuotraukas,
bučiuodama sūnaus skruostus, kad nematyčiau?
Ar Ją pavadintų Mama?..
Jeigu numirčiau, kokią moterį tu pasirinktum,
kaip greit? Ar lauktum metus, privalomą gedulą,
ar ilgai nerastum man pamainos? Jei numirčiau,
ar sparčiai išsivadėtų nišiniai kvepalai iš
šeimyninio guolio?..
Žinau, Ji būtų tokia pat ir visai kitokia nei Aš.
Jeigu ir jūs rašote poeziją, ją galite siųsti el. paštu urbanpoetry@15min.lt. Atsiuntusieji pretenduos į geriausią 2021 metų publikaciją.
