Žada atvirumą ir garsius vardus
Vilniaus UNESCO literatūrinio miesto projektų vadovė Marija Mažulė 15min papasakojo apie naujosios įstaigos ambicijas. Visų pirma – organizatoriai žada, kad ši erdvė nebus uždaras rašytojų klubas, o kvies visus žmones giliau pažinti literatūrą: „Norime, kad veiksmas vyktų ne tik tarp rašytojų, bet būtų susitinkama ir su skaitytojais.“
Tarp planuojamų veiklų – knygų klubas senjorams, edukacijos ir kūrybinės dirbtuvėlės vaikams, skaitymai, seminarai bei diskusijos. Taip pat bus erdvės, į kurias galės ateiti padirbėti įvairių sričių literatai – redaktoriai, rašytojai, vertėjai ir t.t.
UNESCO literatūros miesto direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė pridūrė, kad jau formuojamos literatūrinės rezidencijos, į kurias galės atvykti užsienio autoriai. Realu, kad jos bus įgyvendintos kitais metais.
M.Mažulė teigė, kad jau dabar užmegztas ryšys su Ukrainos namais Vilniuje bei atveriamos durys ukrainiečių rašytojams.
Kiek realu, kad Literatų namai pradės veikti tarptautiškesniu mastu? Ar tai atvers galimybes pasikviesti pasaulinį pripažinimą pelniusius vardus, kaip antai Margaret Atwood? Į klausimus atsakė UNESCO literatūros miesto direktorė Rūta Elijošaitytė-Kaikarė:
„Kiek realu, kol kas atsakyti negaliu. Tačiau apie tai jau kalbamės, todėl kad UNESCO literatūros tinklą sudaro 42 miestai, kurių koordinatoriai palaiko ryšius. Pastarasis mano apsilankymas buvo Melburne, matau, kad ryškius rašytojus turinčios šalys sugeba pakviesti juos į savo renginius ir dar pareklamuoti, kad šie nuvyktų kitur. Suprantu, kad bendraujant yra įmanoma viskas. Žinoma, nesitikiu, kad greitu metu įvyks toks pokytis, kad atsivešime M.Atwood, bet jau kalbėta apie Elif Shafak. Čia kalbame apie tokius rašytojus, kuriems pasikviesti reikia asmeninių ryšių su agentais ir leidyklomis.“
Ko tikisi bendruomenė?
Renginio metu 15min pasiteiravo literatų bendruomenės, ko šie tikisi. Atsakymų buvo įvairių.
Štai nacionalinės premijos laureatas, poetas Kornelijus Platelis mano, kad Vilniuje trūksta konceptualių diskusijų apie literatūros aktualijas: „Reikėtų pritraukti kuo daugiau žmonių, kurie galėtų pasiūlyti renginių idėjų, nes jeigu vienas žmogus galvos apie tai, tai daugiausia jo ir bus.“
Jo nuomone, dabar labai trūksta literatūros refleksijos: „Mūsų visa kritika arba anotacinė, kurioje reklamuojama produkcija, arba grynai mokslinė, už kurią duoda balus. O žmogiškų diskusijų nėra, todėl žmonės po truputį atpranta ir pradeda laikytis „gero tono“, apie literatūrą kalba kaip apie mirusius, gerai arba nieko. Pešioti plaukų nuo galvų gal ir nereikia, bet konceptualiai permąstyti kasdienybę derėtų.“
Paulius Subačius, Vilniaus universiteto literatūrologas, nemano, kad naujos institucijų įsteigimas gali ko nors duoti pačiai literatūrai, tačiau džiaugiasi, kad senamiestyje neatsirado dar vienas „Bed and breakfast“: „Nesinorėtų, kad kokios įstaigos būtų atsakingos už rašytojų skausmą, bet, deja, didžioji literatūra atsiranda dėl visokių likimo išgyvenimų bei tam tikro lygio išsilavinimo, kas yra akademijos darbas.“
Visgi tokios erdvės, kaip Literatų namai, pašnekovo požiūriu, duoda kitokios naudos. Žvelgiant į pavyzdžius Paryžiuje ar Londone matyti, kad tai padeda geresniam šiuolaikinio meno suvokimui: „Jau susifermentavusios agrikultūros jaunesnioji karta nebelabai supranta ir priima, kas yra natūralu, tačiau turime daug naujos, miesto kultūros, kuriai vis dar reikalinga fermentacija – pokalbiai bei pažintys. Nebūtinai tai turi būti su kritikais ir rašytojais, galbūt žmonės nori tiesiog susitikti kiek oresniam pokalbiui prieš tai perskaičius knygą. Norėtųsi Lietuvai, miestui ir sau palinkėti, kad įsteigus Literatų namus nebūtų tiesiog uždėta varnelė „jau padarėme“, nes tokių erdvių reikia šimtais ir pačiais įvairiausiais formatais tam, kad mūsų visuomenė būtų įvairesnė ir labiau patenkinta.“
Poetas ir kritikas Donatas Petrošius nebuvo nusiteikęs viltingai: „Jeigu finansavimas tarptautinėms programoms nekils, tai tą ubagišką dalį padalins į dar daugiau dalių. Jeigu bus valios investuoti, tai [bus geriau].“
D.Petrošiaus įsitikinimu, diskutuoti galima ir spaudoje, tad Literatų namai galėtų skirti daugiau dėmesio vertimų plenerams, vykstantiems tarp kaimyninių šalių – Lenkijos, Ukrainos, Latvijos, Sakartvelo. „Kad ir kuri institucija tai inicijuotų, tai padėtų pasiekti prieš 10 metų buvusį lygį“, – 15min teigė poetas.
Ar užteks pinigų?
Šiais metais Vilniaus savivaldybė Literatų namų veiklai skyrė 70 tūkst. eurų, teigė R.Elijošaitytė-Kaikarė. Ar suma didės, direktorės manymu, priklauso nuo daugelio faktorių: „Mes esame kaip ir kitos organizacijos, kurios lygiai taip pat gali kreiptis į kitus fondus. Tą ir darome. Susirasti įvairių būdų pritraukti investicijų yra ir mūsų kaip organizacijos darbas.“
Paprašius M.Mažulės įvertinti, ar pinigų planuojamai veiklai užtenka, ji kalbėjo pozityviai: „Esant finansiniam sunkmečiui dažnai apkarpoma kultūra, juk reikia valgyti bei mokėti už elektrą. Kultūrai visada reikia pakovoti ir įtikinti, kad ji yra reikalinga, kadangi poreikis gauti dvasinio maisto, nėra toks akivaizdus. Visgi tikiu, kad dirbant kūrybiškai galima daugybę dalykų įgyvendinti net ir neturint milijoninio finansavimo.“
