Viešojoje erdvėje kylančius prieštaravimus dėl lietuvių kultūros ir simbolinių figūrų vertės mėgino aiškintis akademinio seminaro „Literatūros salos“, šiais metais vykstančio netoliese dr. Jono Basanavičiaus tėviškės, dalyviai.
Kaip aiškino literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, neigiamai konstruojamo lietuvių mentaliteto šaltiniai gali būti labai skirtingi. „Bet kuriuo atveju, lietuviai yra atsilikę – ar tai būtų per dideli katalikai, ar per dideli pagonys“, – įvairius viešumoje išgirstamus argumentus minėjo mokslininkas.
Savo pranešime jis nagrinėjo tris konkrečius pavyzdžius, kai rašytoja Kristina Sabaliauskaitė nuvainikavo Simoną Daukantą, kokiomis formuluotėmis filosofė Nerija Putinaitė apkaltino Joną Basanavičių ir kokį žurnalistė Rūta Vanagaitė pasiūlė lietuvių tautos įvertinimą savo knygoje „Mūsiškiai“. Anot M.Kvietkausko, viename šios knygos apie Holokaustą tekstepateikiamos vien neigiamos lietuvių charakteristikos ir negatyvios asociacijos.
Be to, M.Kvietkausko pastebėjimu, intelektualių pasisakymuose atsiranda sąsaja, kai XIX a. lietuvių tautinio judėjimo idėjos ir laikysenos tampa tapačios kompromisinei sovietmečio lietuvybei.
„Jau Mykolas Romeris 1908 m. studijoje ametė implikaciją, neva lietuvių tautinis sąjūdis yra rusų imperijos intriga. Kaip galima įtarinėti sąjūdį, kuris apima tokius plačius visuomenės sluoksnius ir sukelia tiek padarinių? Juk akivaizdu, kad jokia išorinė intriga nesikeltų tokio efekto“, – teigė jis, nusistebėdamas, kad Lietuvos intelektualai vėl tarytum grįžta prie XX amžiaus pradžios argumentų.
Primename, kad birželį vykusiame suvažiavime „Santara-Šviesa“ rašytoja K.Sabaliauskaitė XIX amžiaus istoriką Simoną Daukantą pavadino caro administracijos „aparačiku“, kuris atseit pilietinę drąsą iškeitė į finansinį stabilumą, kitaip tariant, buvo parsidavęs carinei Rusijai už pinigus. „Simbolinės XIX a. ir lietuvių tautinio sąjūdžio figūros buvo įvertintos kaip Rusijos koloborantai“, – stebėjosi mokslininkas.
Tuo metu N.Putinaitė, M.Kvietkausko pastebėjimu, J.Basanavičiaus tautinę sampratą irgi tiesiogiai sieja su sovietmečio kompromisine lietuvybe. „Pagal jos logiką, sovietinei ideologijai buvo parankūs daugybė autorių – beveik visa lituanistikos bibliotekos serija, kone visas XIX a. ir XX a. pirmosios pusės kanonas, tarkim, ir Maironis, kurio rinktiniai raštai pasirodė 1956 metais“, – kalbėjo „Literatūros salų“ pranešėjas.
Dar M.Kvietkauskas priminė, kad N.Putinaitė lietuvių tapatybę viešai yra vardijusi kaip „azijinę, arba barbarišką, kuri iš prigimties žemesnė už europietiškąją“, ir šitos savivokos architektas atseit buvęs ne kas kitas, o tautos patriarchas J.Basanavičius, neva vaizdavęs Europą kaip „svetimą griaunamąją jėgą“.
„Kodėl N. Putinaitė iškelia priešingą europietiškos civilizacijos ištakoms pradmenį, aš negaliu pasakyti, nes niekur nerandu“, – M. Kvietkausko teigimu, panagrinėjus J. Basanavičiaus veiklos ir gyvenimo kontekstus, kaip tik atrodo priešingai.
Tyrinėtojo vertinimu, iškilias ir simbolines tautos asmenybes, ar tai būtų S.Daukantas, J.Basanavičius, ar poetas Justinas Marckinkevičius, vis taikantis „pastatyti į vietą“, vartojamos kategoriškos formuluotės ir vienpusiška redukuota informacija. „Tai yra platus viešojo gyvenimo reiškinys, kurį liudija ir kitų vidurio rytų Europos valstybių – visų pirma, Vengrijos ir Lenkijos – pavyzdžiai, kurių politika nuo 2010 metų pakrypo abipusių kaltinimų kryptimi“, – mano M. Kvietkauskas.
