Premijų margumynas
Kaip diskusijoje sakė V.Bikulčius, lietuvių literatūros premijų situacija gana marga, o iš jų labiausiai išsiskiria Nacionalinė kultūros ir meno premija, tarp kurios laureatų kasmet patenka bent po vieną rašytoją. Tačiau, pasak jo, trūksta literatūros gradacijos, kokia yra pastebima prancūzų literatūroje, nors ten premijų teikiama apie pusantro tūkstančio.
„Jei paklausčiau lietuvių, kad įvardintų garbingiausias mūsų premijas, jis turėtų sukti galvą, nes tų premijų yra daug, nelengva susiorientuoti“, – kalbėjo V.Bikulčius.
Kiek kitokios nuomonės laikosi literatūrologė J.Sprindytė.
„Man atrodo, kad situacija nebloga, nemanau, kad reiki naujos ar viską jungiančios premijos“, – replikavo ji ir vardijo jau esamas, gerbiamas literatūrines premijas: Nacionalinė kultūros ir meno, Jotvingių, „Poezijos pavasario“, Vytauto Kubiliaus ir t.t.
„Jų yra įvairiausių. Tiesiog jos susikūrė tokios, kokios yra. Aš tuo margumu esu patenkinta“, – atviravo J.Sprindytė.
Tuo metu Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė akcentavo, kad nemažai lietuvių literatūros premijų teikiama šalies rajonuose, kas yra itin svarbu, nes suburia bendruomenę.
Tokių premijų teikimas mažesniuose šalies miestuose tampa kultūriniu įvykiu.
„Jei kalbėtume apie vieną išskirtinę premiją literatūrai, tai siūlyčiau pažvelgti į Lenkiją“, – dėstė B.Jonuškaitė.
Ji pateikė prestižinės Lenkijos literatūros premijos – Nikės apdovanojimo – pavyzdį, į kurį mums šiuo atveju derėtų atsižvelgti. Šios premijos laureatas renkamas iš septynių kūrinių, apie kuriuos, kaip sakė B.Jonuškaitė, kalba visa Lenkija. Mat šie kūriniai neapibrėžti laiko ar kitų kriterijų, o premija teikiama už tiesiog geriausią knygą.
Dar vienas pavyzdys, pasak Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkės, yra Lenkijoje teikiama „Angelus“ premija, į kurią prieš trejus metus taikėsi ir du lietuvių autoriai – Kristina Sabaliauskaitė ir Alvydas Šlepikas. Ši premija teikiama už į lenkų kalbą išverstą knygą ir sulaukia didelio visuomenės susidomėjimo kaimyninėje šalyje.
Ar prestižas – pinigai?
Poetas D.Petrošius diskusijoje kėlė klausimą – kodėl apskritai apie premijas reikia kalbėti?
Pasak jo, finansavimas mažėja, kultūriniai leidiniai išgyvena sunkius laikus, o premijos neretai susiduria su mecenatų klausimu. Jis kaip pavyzdį pateikė Liudo Dovydėno premiją, kuri bet kada gali būti nustota teikti, jei žymaus lietuvių prozininko palikuonys nustotų ją remti.
Poetui atsakydamas vertėjas V.Bikulčius pateikė prestižinės Prancūzijos brolių Goncourt'ų premijos pavyzdį.
„Ar prestižas priklauso nuo pinigų? Nes Goncourt'ų premijos laureatas gauna 10 eurų čekį“, – kalbėjo jis ir pridūrė, kad 1903 metais šios premijos dydis siekė 5000 aukso frankų, tačiau per ilgą laiką ji sumažėjo iki simbolinės sumos, mat šiuo atveju svarbiau prestižas šį apdovanojimą gauti.
Kaip svarstė literatūrologė J.Sprindytė, nereikia pamiršti, kad, pavyzdžiui, prancūzų literatūra turi ilgą tradicijų laiką.
„Kiek laiko teikiamos mūsų premijos? Nuo nepriklausomybės laikų. Iš sovietmečio paveldėjome tik Žemaitės premiją, „Poezijos pavasario“. Tradicijai formuotis reikia laiko, o mes to laiko turėjome nedaug“, – akcentavo ji.
Įdomų klausimą diskusijoje kėlė Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos tyrėja D.Cidzikaitė: ar literatūrai reikia tokios premijos, kaip „Auksiniai scenos kryžiai“, „Sidabrinės gervės“, kurių teikimas taptų iškilmingas.
Bent jau poetas D.Petrošius sakė, kad tokio premijos teikimo nenorėtų.
„Galiu kalbėti tik apie save, bet aš nenorėčiau“, – sakė jis.
