– Kokia geriausia praėjusiais metais Jūsų perskaityta knyga?
– Žodis „geriausia“ man sukelia įtampą. Yra knygų, kurios man svarbios dėl asmeninių priežasčių: aš skaičiau psichologės Alice Miller knygas, kurios yra trumpos, jas lengva skaityti, tačiau sukelia nerimą dėl jose daromų išvadų: dvi valandos skaitymo ir visas gyvenimas galvojimo apie turinį. „Geriausia“, jeigu turėsime galvoje tiesiog malonų skaitymą, laikyčiau naują Kate Atkinson knygą „Life After Life“, kuri yra išradinga ir pašėlusiai energinga: įkvepia, kai matai rašytoją, esančią aukštumose. Pastaruoju metu man labai svarbus yra knygų skaitymas iš naujo. Praėjusiais metais manęs paprašė parašyti įžangą Keith Thomas knygai „Religion and the Decline of Magic“, ir tai buvo priežastis man vėl prisėsti prie šios knygos. Tai monumentali knyga, kiekviename jos puslapyje slypi tikri lobiai, ir turbūt būtent šią knygą per savo gyvenimą aš siūliau žmonėms perskaityti energingiausiai (žinoma, tam tikriems žmonėms. Jie turi domėtis istorija, turėti nuostabos ir humoro jausmą).
– Apibūdinkite savo idealias skaitymo aplinkybes (kur, kada, ką, kaip).
– Norėčiau būti savo namuose, Davone netoli jūros esančiuose apartamentuose, vos keli jardai nuo bangų – aš šypsodamasi sėdėčiau saulėje prie lango, pasiėmusi didžiulę įtraukiančią knygą, tokią kaip Sarah Waters „Fingersmith“, knygą, kurią jai išėjus skaičiau tarsi vaikas: absoliučiai susižavėjusi ir sujaudinta. Mano idealioje skaitymo dienoje nebūtų laiko apribojimų, jokių atakuojančių elektroninių laiškų, vakarienė atsirastų ant plaukiojančios staltiesės, tarsi ją savo rankomis būtų pristačiusios dvasios. Realybėje viso to nenutinka. Skaitau pripuolamai traukiniuose, vėlai vakare ar naktį, o kartais pagal sudarytą planą – su parkeriu rankoje ir visiškai susikoncentravusi. Tačiau pagalvojus geriau... Mano idealus skaitymas būtų susijęs su kelione laiku. Būčiau 14 metų ir mano rankose būtų oranžinis bilietas, leidžiantis lankytis viešosios bibliotekos suaugusiems skirtame skyriuje. Viskas būtų man atvira, ir man nerūpėtų tie nedideli apgailėtini kompromisai, kuriuos daro rašytojai, aš nežinočiau, kad daugelis negrožinės literatūros knygų tėra kitų rašytojų anksčiau parašytų knygų perdirbiniai. Mano akys būtų šviesios. Aš vyčiausi sėkmę.
– Be romanų, jūs taip pat parašėte ir memuarus. Kokią knygą galime laikyti gera atsiminimų knyga? Ar galėtumėte rekomenduoti kokią neseniai išėjusią atsiminimų knygą?
– Ji nėra nesena, tačiau aš rekomenduočiau Lorna Sage knygą „Bad Blood“. Tai atsiminimai apie vaikystę ir asmeninį gyvenimą, kurie sukuria betarpišką ryšį. Skaitydama juos jaučiausi, tarsi autorė kalba su manimi, o aš jai atsakau (bent jau savo mintyse). Memuarai nėra lengva forma. Ji nėra skirta pradedantiesiems, nelaimei, būtent ja daugybė žmonių pradeda rašymą. Pradedantiesiems sunku suprasti, kad betarpiškai pasakojama tiesa atrodo neįtikinamai. Jeigu kitiems žmonėms rūpi tavo gyvenimas, turi pasinaudoti ir meninėmis priemonėmis. Rašytojas turi įvertinti savo atsiminimus ir skaitytojus, kad surastų kelią, kaip perspėti, jog tai negali būti tikra istorija: tai tėra versija, papasakota iš tam tikro požiūrio taško. Tačiau rašytojas privalo paversti šį pasakojimą kaip įmanoma tikresniu. Atsiminimų rašymas yra susitikimas su savimi, tad turi tai daryti tada, kai esi tam pasiruošęs.
– Ar yra tam tikros istorijos, kurios traukia jus? Ar yra tokių, kokių jūs vengiate?
– Liūdna tai sakyti, tačiau aš mėgstu šiek tiek veiksmo. Man nuobodžios meilės istorijos, aš noriu kovos. Aš nemėgstu perdėto rafinuotumo arba skaityti, kas vyksta nerealių moterų su subtiliais jausmais galvose. (Tačiau aš mėgstu Jane Austen, nes ji yra tokiai sumaniai praktiška: kiekviename paragrafe gali išgirsti monetų žvangėjimą). Aš galiu priimti kažkiek magijos, tačiau realizmas man atrodo įdomesnis ir keliantis daugiau iššūkių; man kelia iššūkį tai, kad turiu kreipti dėmesį paviršius, o ne gelmes. Aš mėgstu knygas apie praeitį, o ne apie ateitį. Lengvam skaitymui aš mėgstu knygas apie dabartį, tačiau laikau jas laikraščių tęsiniu.
– Kokias knygas, radę jūsų lentynose, mes galbūt būtume nustebinti?
– Krūvas knygų apie kriketą. Mane domina jo istorija. Tai istorija, pasakojama rungtynių statistikos būdu, tačiau joje taip pat galima aptikti stilingą prozą. Mano galvoje pilna baltai apsirengusių vyrų, žaidžiančius žaidimus, pasibaigusius prieš karą, dvasių.
Aš mėgstu knygas apie praeitį, o ne apie ateitį. Lengvam skaitymui aš mėgstu knygas apie dabartį, tačiau laikau jas laikraščių tęsiniu
– Ar skaitote pagalbos sau knygas? Galbūt galėtumėte ką nors rekomenduoti?
– Aš esu pagalbos sau knygų karalienė, pasišventusi nuolatiniam tobulėjimui. Skaitau knygas apie problemas, kurių neturiu, tiesiog tam atvejui, jeigu išsivystytų obsesinis kompulsinis sutrikimas ar luošinančios fobijos. Žinoma, kad negaliu nieko rekomenduoti. Jeigu rasčiau kažką naudingo, pasilikčiau tai sau, kad įgyčiau pranašumą.
– Kokia geriausia knyga, kurią gavote dovanų?
– Kuomet man buvo 9-eri, Kalėdoms gavau šiek tiek sutrumpintas klasikinių knygų versijas, tas pats pasikartojo, kuomet man buvo 10 metų. Mano mama užsakė jas iš užsakymų paštu katalogų. Mūsų namuose nebuvo daug knygų, taigi, atrodė visiška naujovė tai, kad galėjau jomis užpildyti visą lentyną. Tai buvo paprastai įrištos knygos be jokių iliustracijų (man tai patiko, aš ir pati galiu nusipiešti paveikslėlius). Mane pavergė R.L.Stevensonas, tačiau nepatiko Dickensas, aš susipažinau su Brontës. Šie sutrumpinimai buvo protingi, tai supratau vėliau, kai jau skaičiau pilnas knygas (įsivaizduokite „Džeinę Eir“ be tų nesmagių dalių).
– Kokia knyga padarė jums didžiausią įtaką?
– Galbūt tai nuskambės šventeiviškai, neoriginaliai ir pasipūtusiai, tačiau nei viena knyga man nebuvo tokia svarbi, kaip neįtikėtinai pigios „Complete Works of Shakespeare“, prie kurių prisiliečiau, kuomet man buvo 10 metų. Prieš tai aš buvau skaičiusi tik sceną iš „Juliaus Cezario“, kurią radau sename mokyklos vadovėlyje. Tuomet man pasirodė, kad tai yra geriausia, ką esu skaičiusi, ir aš vos nesprogau iš džiaugsmo, aptikusi, kad yra daug storų knygų, kuriose – šio autoriaus pjesės. Aš buvau keistas vaikas.
– Kas yra geriausia, kai rašai knygą?
– Akimirka, kai esu parašiusi apie tris ketvirtadalius knygos, kuomet matau visą kelią, vedantį tiesiai pabaigos link: tarsi šviesos, nutvieskiančios tamsų kelią. Tačiau medalis turi dvi puses, nes nuo šios akimirkos imi dirbti nežmonišku režimu, nesirūpindama sveikata ir tarpusavio santykiais; tiesiog leki šiuo keliu kaip įsiutęs bulius.
– Kas yra sunkiausia ir mažiausiai įdomu?
– Turiu giliai įkvėpti prieš pradėdama pirmąjį rankraščio peržiūrėjimą. Anksčiau nekęsdavau savęs dėl atidėliojimų, tačiau dabar matau, kad galbūt tai buvo išmintinga. Turi sustoti šventoje baimėje dėl to, ką padarei, ir būti užtikrinta, kad nesugadinsi to panikuodama.
– Kokios knygos yra ant jūsų kavos staliuko?
– Ant mano stalo nėra nieko, išskyrus laikraščius. Aš esu priklausoma nuo jų, ir storus sekmadieninius priedus skaitau visą savaitę. Aš tiesiog mėgstu istorijas, nesvarbu, kad jos yra pasenusios. Aš mėgstu nenuilstančius komentarų laikraščiuose autorius, aš taip pat jaučiu ir pagiežingą džiaugsmą, kai matau, kaip jie stengiasi parašyti 800 žodžių iš dviejų paprastų faktų ir vienos neoriginalios nuomonės.
– Nuvilianti, pervertinta, tiesiog nepakankamai gera: kokią knygą norėjote pamėgti, tačiau to taip ir nepavyko padaryti? Ar pamenate, kurią paskutinę knygą atidėjote į šalį, taip ir nepabaigusi jos?
– Aš esu užblokavusi sau Dickensą. Žinau, kad prarandu puikius kūrinius, visi man taip sako. Tačiau nepamėgau jo vaikystėje, ir iki šiol nemėgstu jo moralizavimo, kvailo sentimentalumo, jo humoro, kuris taip pat sentimentalus. Nesu tokia didelė George Eliot gerbėja, kokia galėčiau būti, nes Afrikoje paauglių, turinčių tik pagrindines anglų kalbos žinias, klasei dėsčiau apie „Silas Marner“, nuolat norėjau atsiprašyti už šį kūrinį. Vis dar stengiuosi pamėgti Henry James, šiuo metu atiduodu pirmenybę Williamui ir Alice, tačiau manau, kad laikui bėgant pamėgsiu ir Henry. Manau, kad nieko blogo mesti knygą net ir perskaičius jos vos puslapį. Pasaulyje yra tiek daug knygų, kurios gali suteikti malonumą, tad kam reikia kankintis? Bet su pasaulyje pripažintais autoriais verta pasistengti, ir visuomet reikia grįžti prie autorių, kurie sukelia dvejopų minčių, galbūt reikia, kad praeitų tam tikras laikas. Aš mėginau skaityti Ivy Compton-Burnett, kai man buvo 20 metų, tačiau ji tuomet manęs neužkabino. Tuomet galvojau: „Ji nemoka rašyti“. Praėjus šešiems metams grįžau prie jos ir negalėjau nustoti skaityti; joks XX amžiaus autorius nėra artimesnis mano širdžiai.
– Jeigu turėtumėte galimybę susitikti kokį nors rašytoją (gyvenantį dabar arba jau mirusį), kas tai būtų? Ką norėtumėte sužinoti, kalbėdama su juo?
– Žinoma, kad senąjį tėtušį Shakespeare'ą. Nemanau, kad rašytojams verta uždavinėti klausimus. Sekčiau jį visą dieną, norėdama pamatyti, kaip jis leidžia dieną. Žinoma, būčiau nematoma. Nenorėčiau išgąsdinti jo.
