Autorius, kartais imdamasis pašnekesio tono ir žaismės, atskleidžia pasakojimų dėsningumus pasitelkdamas ne tik romanus, apsakymus bei eilėraščius, bet kartais ir kino filmus. Pirmasis knygos leidimas JAV tapo bestseleriu.
Skaitytojams siūlome ištrauką iš šios knygos (iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys), kurią artimiausiu metu išleis leidykla „Kitos knygos“.
***
Prisimenate Trijų Karalių pobūvį Joyce’o apsakyme „Mirusieji“? XX a. pabaigos (ar ir XXI a. pradžios) Amerikos vaiko tokia vakariene nenustebinsi. Išskyrus žąsį. Šioje šalyje ne tiek daug šeimų šiai ar kokiai kitai šventei kepa žąsį. Bet visa kita mums atrodo gana įprasta. Vazelė su salierų stiebais, obuoliai ir apelsinai ant bufeto, miltingos bulvės. Nieko labai įspūdingo. Išskyrus tai, kad senos damos, vaišinančios šia vakariene, gyvena dar neelektrifikuotame Dubline, ir tai vyksta sausio šeštą.
Norėdami suprasti tas moteris, jų vaišes ir patį pasakojimą, turite skaityti ne savo akimis, o akimis, kurios, nors ne tetų Keitės ir Džulijos, gali suvokti jų patiektos vakarienės prasmę.
Taigi, norėdami suprasti tas moteris, jų vaišes ir patį pasakojimą, turite skaityti ne savo akimis, o akimis, kurios, nors ne tetų Keitės ir Džulijos, gali suvokti jų patiektos vakarienės prasmę. O tos akys suaugo ne serialą „Animaniacs“ žiūrėdamos. Tetos patiekė vaišes ne pagal savo ribotas galimybes – nemažą svečių būrį pavaišino egzotiškais ir brangiais produktais. Salierai Airijoje sausį neauga, o vaisiai – iš Amerikos, todėl gana brangūs. Jos gerokai išlaidavo per šiuos Tris Karalius – antrą pagal svarbą Kalėdų sezono šventę, dieną, kai kūdikėlis Kristus buvo parodytas trims išminčiams.
Be religinės reikšmės, tas vakaras yra senųjų damų vienintelis metų pasipuikavimas, pobūvis, kuriuo jos siekia išlaikyti blėstančią eleganciją ir savo, kaip vidurinės klasės žmonių, prisiminimus apie didesnį komfortą. Mes nesuprasime jų nerimavimo dėl šio sambūrio sėkmės, jeigu nematysime, koks jis svarbūs jų gyvenime. […]
Pernelyg griežtas reikalavimas, kad fikcijos pasaulis visais atžvilgiais prilygtų mums pažįstamam pasauliui, gali smarkiai sumenkinti ne tik pasimėgavimą, bet ir literatūros kūrinių supratimą.
Mes visi turime savo baltų dėmių – tai normalu. Ką nors žiūrėdami arba skaitydami, tikimės tam tikro tikroviškumo, atitikimo mūsų pažįstamam pasauliui. Tačiau pernelyg griežtas reikalavimas, kad fikcijos pasaulis visais atžvilgiais prilygtų mums pažįstamam pasauliui, gali smarkiai sumenkinti ne tik pasimėgavimą, bet ir literatūros kūrinių supratimą. O kiekgi yra per daug? Ko galime protingai reikalauti iš savo skaitinių?
Tai sprendžiate jūs patys. Bet pasakysiu jums, ką aš galvoju ir ką stengiuosi daryti. Man atrodo, kad, iš skaitymo norėdami išgauti kuo daugiau, kiek tai protingai tikėtina, turime stengtis suvokti kūrinius taip, kaip jie buvo sumanyti. Paprastai siūlau tokią formuluotę: neskaityk savo akimis. Tai yra neskaityk tik iš savo fiksuotos pozicijos mūsų Viešpaties du tūkstančiai kažkelintais. O stenkis rasti skaitymo požiūrį, leidžiantį pajausti pasakojimo istorinį momentą, pamatyti tekstą, kaip jis parašytas savo socialinėje, istorinėje, kultūrinėje ir asmeninėje aplinkoje.
Čia esama ir pavojų, prie jų dar grįšiu. Taip pat turiu pripažinti, kad yra ir kitoks profesionalaus skaitymo modelis – dekonstrukcija, skeptiškumą ir abejonę stumianti iki kraštutinumo, turimame pasakojime arba eilėraštyje kvestionuojanti beveik viską, kad kūrinys būtų dekonstruotas ir parodyta, kaip autorius nekontroliuoja savo medžiagos. Šių dekonstrukcinių traktuočių tikslas – pademonstruoti, kaip kūrinį valdo ir redukuoja jo meto vertybės ir nuostatos. Kaip jau galėjote numanyti, šiam metodui aš nesu labai palankus. Galų gale savo analizuojamais kūriniais aš noriu gėrėtis. Bet tai kita istorija. […]
Daug sunkiau suprasti mąstyseną, grindžiančią, tarkim, „Mobi Diką“, „Paskutinį mohikaną“, „Iliadą“. Tiek smurto. Mityba – beveik vien mėsa. Kruvini aukojimai. Plėšikavimai. Daugybė dievų. Sugulovės.
Daug sunkiau suprasti mąstyseną, grindžiančią, tarkim, „Mobi Diką“, „Paskutinį mohikaną“, „Iliadą“. Tiek smurto. Mityba – beveik vien mėsa. Kruvini aukojimai. Plėšikavimai. Daugybė dievų. Sugulovės. Skaitytojams, išauklėtiems monoteistinėje kultūroje (o tai mes visi, gyvenantys Vakarų tradicijoje, kad ir kokio, arba jokio, tikėjimo) gali kilti keblumų dėl graikų tikybos, kurioje svarbiausias religinės praktikos įrankis – mėsininko peilis. Net į pačią epo struktūrą, kur Achilas įtūžta ir pasitraukia iš karo, nes iš jo atėmė sekso vergę, mums kur kas sunkiau įsijausti negu senovės graikų publikai. O ir jo „atpirkimas“, kai savo grįžimą į tiesų kelią įrodo žudydamas visus jam pasiekiamus trojėnus, mus stebina kaip visai barbariškas.
Tad ko gi mus gali pamokyti šis „didis kūrinys“ ir jo savitas dvasingumas, sekso politika, mačizmo kodeksas bei perspaustas smurtas? Labai daug, jeigu ryžtamės skaityti graiko akimis. Labai, labai seno graiko. Achilas sunaikina tą, ką myli labiausiai – savo viso gyvenimo draugą Patroklą, – ir pasmerkia save ankstyvai mirčiai leisdamas puikybei nustelbti sveiką protą. Net didžiavyriams reikia išmokti nulenkti galvą. Įniršis nedera. Vieną dieną išmuš mūsų lemties valanda, ir net dievai jos nesustabdys. „Iliadoje“ daug naudingų pamokų, bet, nors kartais ji gali pasirodyti lyg Jerry Springerio šou (Amerikoje ilgus metus gyvavęs bulvarinis pokalbių šou, pasižymėjęs skandalingomis asmeninių santykių temomis, daugelio kritikuotas kaip vulgarus ir nešvankus) mes mažai ką suprasime, jeigu skaitysime pro mūsų populiariosios kultūros akinius.
Ar turime priimti trijų tūkstančių metų senumo kraujo kultūros vertybes, kaip jos aprašytos Homero epuose?
Dabar apie tą mano minėtą pavojų. Per daug noriai priimant autoriaus požiūrį gali kilti sunkumų. Ar turime priimti trijų tūkstančių metų senumo kraujo kultūros vertybes, kaip jos aprašytos Homero epuose? Visai ne. Manau, turėtume kreivai žiūrėti į beprasmišką visuomenių naikinimą, nukariautų tautų pavergimą, sugulovių laikymą, masines žudynes. Vis dėlto tuo pat metu turime suvokti, kad Mikėnų graikai žiūrėjo kitaip. Tad jeigu norime suprasti „Iliadą“ (o suprasti verta), turime pripažinti, kad tos vertybės galiojo tiems personažams.
Ar turime priimti romaną, kupiną rasinės neapykantos, niekinantį afrikiečių, azijiečių ar žydų kilmės asmenis? Žinoma, ne. Ar „Venecijos pirklys“ – antisemitinė pjesė? Turbūt. Labiau ar mažiau negu jos istorinis kontekstas? Manyčiau, daug mažiau. Šailokas, nors neatrodo kaip spindintis žydo paveikslas, bent jau turi priežasčių būti toks, o ne kitoks, jam suteiktas tam tikras žmoniškumas, kurio daugelyje Elžbietos laikotarpio traktatų žydams neduota. Šekspyras nekaltina jo už Nukryžiavimą ir nesiūlo deginti žydų ant laužo (kaip pjesės sukūrimo šimtmetį buvo daroma kitose Europos vietose).
Tad priimti pjesę ar atmesti? Darykite kaip tinkami. Tik siūlyčiau Šailoko piktadarystę matyti jam Šekspyro sukurtos sunkios ir sudėtingos padėties kontekste, įvertinti, ar jis įtikinamas kaip individas, o ne vien kaip nekenčiamos grupės tipas arba atstovas, ar pjesė veikia nepriklausomai nuo kokio nors joje glūdinčio fanatizmo, ar to fanatizmo jai reikia, kad funkcionuotų kaip menas. Mano nuomone, jeigu jai funkcionuoti reikia remtis neapykanta, meskime ją lauk. Man neatrodo, kad „Pirklys“ veikia tiktai ar bent pirmiausia kaip fanatizmo darinys, ir aš toliau jį skaitysiu, nors yra daug Šekspyro kūrinių, kuriuos mėgstu labiau ir prie jų grįžtu dažniau. Dėl to kiekvienas skaitytojas ar žiūrovas nuspręsti turi pats. Man nepriimtinas tik vienas dalykas – šią pjesę ar bet kokį kitą kūrinį atmesti neskaičius.
Ezros Poundo „Giesmėse“ esama nuostabių pasažų, bet taip pat labai bjaurių požiūrių į žydų kultūrą ir žmones.
Žvilgtelėkime į naujesnį ir keblesnį pavyzdį. Ezros Poundo „Giesmėse“ esama nuostabių pasažų, bet taip pat labai bjaurių požiūrių į žydų kultūrą ir žmones. Dar svarbiau, kad jas sukūrė žmogus, galintis būti didesnis antisemitas negu eilėraščiuose, kaip parodė jo karo metų laidos per Italijos radiją. Aš šiaip taip sukau ratais apie šį klausimą su Šekspyru, teigdamas jį buvus kiek mažesnį fanatiką negu jo epocha, – apie Poundą taip pasakyti negaliu. Negana to, jis skelbė tokius pranešimus kaip tik tada, kai naciai nešė mirtį milijonams žydų, ir tai dar labiau didina mūsų pasipiktinimą. Ir negalima to nurašyti kaip pamišimo, kaip tai darė jo advokatai teisme dėl išdavystės (jis buvo kaltinamas transliavęs laidas priešo labui).
Tai kaip su ta poezija? Na, spręskite patys.
Aš pažįstu žydų, kurie tebeskaito Poundą ir teigia šį tą gaunantys iš šios patirties, ir tokių, kurie nieko nenori nė girdėti apie jį, ir dar kitų, kurie skaito, bet nuolat jį plūsta. Ir nereikia būti žydu. Aš dar šiek tiek skaitau Poundą. Randu daug stulbinančių, gražių, neužmirštamų, įtaigių dalykų.
Man neduoda ramybės klausimas: kaip toks talentingas žmogus galėjo būti toks aklas, arogantiškas ir fanatiškas. Atsakau: nežinau.
Taip pat man neduoda ramybės klausimas: kaip toks talentingas žmogus galėjo būti toks aklas, arogantiškas ir fanatiškas. Atsakau: nežinau. Kuo daugiau laiko su juo praleidžiu, tuo labiau mane stebina jo polinkis į kvailybę. Gaila, kad talentas buvo suteiktas tam, kuris nekaip juo naudojosi. „Giesmes“ su visomis jų grožybėmis laikau daug ydų turinčiu šedevru – ydingu ne tik dėl antisemitizmo, bet tikrai jo pablogintu. Tačiau mano specializacijos lauke tai vienas iš nedaugelio itin svarbių kūrinių, tad net ir norėdamas negaliu nuo jo nusigręžti.
Šioje dalyje jums aiškinau, kad paprastai verta laikytis tokio požiūrio, kokio iš skaitytojų reikalauja kūrinys. Tačiau kartais, kaip Poundo ir jo „Giesmių“ atveju, kūrinys reikalauja per daug.
Štai čia aš jums pavydžiu. Jeigu esi profesorius, kartais turi imtis gana atgrasių veikėjų ir abejotinų kūrinių. O jeigu tik nori skaityti kaip profesorius, bet kada gali nusigręžti.
