Amžių nugyvenusio ir nepagydomos ligos paliesto žmogaus prisiminimuose atgimsta ankstyvos vaikystės vaizdiniai. Paslaptinga biblioteka, rūstaus tėvo kabinetas, rankraščiai, antikvarinių prekių parduotuvė, senovinės knygos ir neįkainojamas XVIII amžiaus smuikas. Tačiau Adriano Ardevolio prisiminimai neapsiriboja vien tik pokario Barselona. Jis seka visą savo giminės istoriją ir žingsnis po žingsnio atranda, kad ji yra paženklinta blogio prisilietimo. Keliaudami kartu su herojumi per istorines Europos epochas bei laikmečius, sužinome, kad blogis yra įleidęs šaknis į žmogiškąją prigimtį.
Visą vertingiausių verstinių 2016 metų knygų sąrašą rasite čia.
Apie šią knygą Lietuvos radijo laidoje „Ryto allegro“ kalbėjosi vertingiausių verstinių knygų sąrašą sudariusios ekspertų komisijos narys Audrius Ožalas ir literatūrologė, daktarė Aistė Kučinskienė.
Audrius Ožalas: Jaume Cabré vadinamas viena iš katalonų literatūros žvaigždžių, jo knygos visame pasaulyje parduotos milijono egzempliorių tiražu. Ir ne tik Jaume Cabré vardas pasaulio literatūriniame gyvenime jau yra puikiai žinomas, bet ir visa katalonų literatūra pastaruoju metu išgyvena šiokį tokį pakilimą. Ar iš tiesų Jaume Cabré galima laikyti viena ryškiausių dabartinių katalonų literatūros asmenybių ir kaip vertinti galėtume dabartinę katalonų literatūros būklę – ar ji visgi siejama su ispanų literatūra, ar ji vertintina kaip atskiras reiškinys su savomis ryškiomis tendencijomis?
Aistė Kučinskienė: Taip, Jaume Cabré dabar yra vienas iš skaitomiausių ir verčiamiausių katalonų literatūros autorių, jis yra populiarus ir kitose šalyse – tokiose kaip Vokietija, jis jau seniai peržengė šalies ribas ir yra vienas iš geriausiai katalonų literatūrą reprezentuojančių asmenų. O galvojant apie katalonų literatūrą kaip reiškinį, – tai yra labai įvairialypis procesas, žiūrint, iš kokios perspektyvos ją skaitai ir vertini. Paprastai kitakalbės Ispanijoje esančios literatūros – katalonų, galisų, baskų – neretai įtraukiamos į bendrą ispanų literatūros istoriją kaip tam tikros tendencijos. Ir bent man iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jos vis dėlto yra panašios – ir ispanų kalba, ir katalonų kalba rašytos knygos. Yra labai daug tarpkultūrinių ryšių, ir tie patys autoriai rašo keliomis kalbomis, vienija kelias istorijas. Žinoma, yra nemažai kritikų, toje pačioje Katalonijoje ir aplinkiniuose regionuose, kurie katalonų literatūrą traktuoja kaip atskirą, bando žiūrėti, kas joje kitokio, kuo ji skiriasi, ir, nepaisant to, kad ji yra panaši į ispanakalbę literatūrą ir turi panašias tendencijas, sako – gerai, mes atsiskirkime ir būkime tarsi tokia salelė.
Tai – blogio ar žmogaus moralės, blogio istorijoje, blogio pasaulyje temų svarstymas per įvairiausiais siužetines linijas.
Audrius Ožalas: Pats autorius rašo katalonų kalba, jūs šią knygą skaitėte ispanų kalba, o taip pat skaitėte ir lietuvišką vertimą. Kaip vertintumėte lietuvišką vertimą, palyginus su ispaniškuoju?
Aistė Kučinskienė: Ispaniškasis vertimas, manau, yra labai nenutolęs nuo kataloniškojo teksto, juo labiau, kad pats autorius jį aprobavo. Jis ispanų kalba kaip antrąja kalba, taigi, tas ispaniškasis vertimas yra tarsi pusiau originalas. Lietuviškasis vertimas yra labai geras, labai sklandus, jis yra vienas iš tų gerųjų, natūraliai sklindančių tekstų, bet visgi lyginant su ispanišku vertimu įspūdis susidaro kažkoks kitoks – nes ispanų ir katalonų kalbos perteikia kitokią emociją, ir tame emociniame lygmenyje man geriau skaitėsi ir labiau patiko ispaniškasis vertimas. Bet tai turbūt labiau susiję su kalbos intonacija, sintakse.
Audrius Ožalas: Kalbėjome, kad ši knyga visame pasaulyje sulaukė labai didelio susidomėjimo, Lietuvoje skaitytojai irgi atkreipė į ją dėmesį – „Prisipažįstu“ galime rasti įvairiuose sąrašuose, kur skelbiamos geriausios knygos, leidykla, kiek teko girdėti, irgi džiaugiasi gerais knygos pardavimais. Tad galbūt įsivaizdavimas, kad mūsų skaitytojai neįvertina rimtosios literatūros, neatitinka tikrovės. Mat ši knyga yra sudėtingas, monumentalus veikalas, kuriam reikia skirti visą savo dėmesį, nemažai kantrybės. Šios knygos siužetas supintas iš įvairiausių gijų, joje gausybė temų, tačiau galbūt visgi galima būtų išskirti pagrindinę siužetinę liniją – apie ką yra ši knyga?
Aistė Kučinskienė: Taip, iš tiesų išskirti pagrindinę temą yra nelengva – galvodama apie tai išskyriau mažų mažiausiai penkias-šešias iš jų, – tiek erdvėje, tiek laike nutolusias naratyvines istorijas. Bet viską susumavus ir stebint, kaip dažniausiai ši knyga yra komentuojama, galima sakyti, kad yra dvi arba trys pagrindinės temos. Viena iš jų yra autobiografinis naratyvas – jauno žmogaus, nuo pirmų dienų, sąmoningo 7-8 metų amžiaus iki mirties gyvenimiškoji plėtotė, intelektualinė branda ir tuo pačiu gyvenimiškoji branda. Šiame naratyve slypi Europos istorijos, daugiausia XX amžiaus, atspindys, rodoma, kaip kinta pasaulis, kaip kinta tautos, Europos šalių istorija. Dar viena dominantė, kurią išskiria bene visi ir dažniausiai nuo to pradeda – tai giluminis teminis klodas šios knygos. Tai – blogio ar žmogaus moralės, blogio istorijoje, blogio pasaulyje temų svarstymas per įvairiausiais siužetines linijas. Tiek XX amžiuje, pagrindinėje istorijoje, tiek grįžtant į inkvizicijos laikus, XIV-XV amžių, keliaujant Viduramžiais, Renesansu ir kitomis epochomis. Aš jį vadinčiau pirminiu pasakojimu. Žmogaus prigimtyje slypintis natūralus blogis ir jo apraiškos visais lygmenimis taip pat yra išskleidžiami.
Audrius Ožalas: Vienas iš knygos personažų yra smuikas, kurio istorija keliauja per visą knygą, ir net šis instrumentas irgi yra pažymėtas blogio ženklu. Knygoje rodoma, kad visa Europos istorija yra pažymėta blogio, kad galbūt net neįmanoma vienu ar kitu būdu nesusitepti juo. Mano nuomone, tai yra viena iš pagrindinių temų, tačiau kartu atrodo, kad labai svarbus čia yra ir atgailos, atpirkimo motyvas. Galbūt knygoje netgi galima būtų rasti krikščioniškų elementų?
Aistė Kučinskienė: Aš žaviuosi šia knyga, ir vienas iš susižavėjimo veiksnių ir buvo tas, kad mane tiesiog pakerėjo autoriaus sugebėjimas įtraukti smuiką kaip pagrindinį knygos veikėją, kaip per jo istoriją galima pereiti į socialinę, žmonių gyvenimų istoriją. O kalbant apie atgailą, žinoma, pavadinimas „Prisipažįstu“ katalonų, o ir kitose kalbose, susijęs su liturgija: „Esu kaltas, esu kaltas“. Blogis knygoje – tarsi mums visiems įgimta savybė ar ypatybė, bet per atgailą ar per suvokimą, kas tai yra, mes galime kitaip su tuo susitvarkyti.
Taip, atgaila irgi yra, tačiau ji ne visuomet yra vaisinga. Nes yra čia ir nacių, kurie paskui atgailauja, bet jiems nepavyksta nuplauti kaltės. Yra inkvizitorių, kurių vienas atgailauja, kitas ne. Žodžiu, yra labai įvairialypis santykis su šiais dalykais. Ir kad religija šioje knygoje yra labai veiksni, rodo įvairūs elementai – ir skyrių pavadinimai lotynų kalba, citatos, Adriano, pagrindinio veikėjo dažnas svarstymas religinėmis temomis, nors jis yra tarsi ateistas, paveldėjęs iš tėvo šitą strategiją. Bet taip, kaltė, atgaila, blogis, santykis su Dievu, jo buvimu ar nebuvimu čia yra dažnai svarstomi.
Kaltė, atgaila, blogis, santykis su Dievu, jo buvimu ar nebuvimu čia yra dažnai svarstomi.
Audrius Ožalas: Dažnai ši knyga yra pavadinama idėjų romanu. Tačiau galiu pacituoti, ką sakė pats autorius: „Man neįdomi idėjų istorija. Knygoje aš kuriu paradoksą. Viena vertus, knygoje mes galime matyti, kokią didelę galią turėjo Europos kultūros, kita vertus Europa pasižymėjo ir žiaurumo galia. Tai atrodo kaip neišsprendžiamas paradoksas. Tai ir buvo mano knygos pagrindinis variklis“. Ar tas jums stipriai jaučiamas šioje knygoje? Kad visgi neįmanoma išlikti švariam, neįmanoma kultūros pagalba kurti tos gerosios istorijos?
Aistė Kučinskienė: Tikslaus atsakymo nei knyga duoda, nei aš galėčiau duoti. Ji turbūt palieka atviras duris kiekvienam uždaryti ar atidaryti. Protagonistas iki galo lyg ir neišsprendė šitos problemos. Ir vis dėlto, taip, jeigu reikėtų paprastai pasakyti, blogis šioje knygoje laimi. Knygos pabaigoje, kai chronologiškai baigiasi paskutinė naratyvinė linija, kai baigiasi Adriano gyvenimas, jo draugas irgi padaro vieną-kitą veiksmą, kurie galėtų būti traktuojami kaip blogio apsireiškimas. Net ir ten, kur veši meilė ir draugystė, patys gražiausi įmanomi jausmai, vis dėlto išlenda net ir kultūros pagalba nesuvaldomas, nenumalšinamas negerumas. Knyga ne pozityvumu, o negatyvumu nusveria į savo pusę.
Audrius Ožalas: Kalbant apie knygą dažniausiai pirmiausia kalbama ne apie jos turinį, ne apie plėtojamas temas, o apie struktūrą ir pasakojimo būdą. Iš tiesų, mano manymu, reikia nemažai laiko, kad įsijaustum į tą pasakojimo būdą. Autorius gali sakinį pradėti viename laikotarpyje, tas pats sakinys persikelia keliais šimtais metų atgal, lygiai taip pat pasakojimas gali prasidėti pirmuoju asmeniu, vėliau išvirsta trečiuoju asmeniu pasakojamu tekstu. Taigi, skaitytojas pagaunamas į tam tikras pinkles, rebusą. Reikia į šį pasakojimą įsigyventi.
Beje, viename interviu skaičiau, kad tokio pasakojimo idėja jam kilo 1996 metais, kai jis parašė knygą, ir vienas bičiulis jam pasakė, kad geriau tą knygą buvo rašyti iš pirmojo asmens lūpų, o jis pats buvo įsitikinęs, kad geriau tai daryti trečiuoju asmeniu. Ir, pradėjęs rašyti šią knygą, jis vėl grįžo prie tos idėjos – kuriuo asmeniu geriau rašyti šį pasakojimą? Vėliau pagalvojo, kad galbūt galima abu šiuos asmenis sujungti. Tačiau ar šiame novatoriškame pasakojimo būde neslypi ne vien tik stilistiniai, struktūriniai aspektai, bet ir filosofinė potekstė – atrodo, kad tas pats asmuo, kuris veikė prieš 400 metų, veikia ir dabar, mintys, idėjos, – jos nesikeičia, atsikartoja. Galbūt tai vienas iš būdų parodyti, kaip vienas ir tas pats asmuo gali egzistuoti skirtinguose laikotarpiuose?
Aš manau, kad šio romano grožis iš dalies slypi tame, kad forma atliepia turinį. Tai, kas pasakoma formaliaisiais aspektais, tiesiogiai koreliuoja su turiniu.
Aistė Kučinskienė: Tas pasakojimo išdirbtumas, kurį net pavadinčiau netobulu tobulumu, pirmiausia yra šokinėjimas per asmenis toje pirmojoje linijoje. Jis matomas jau pirmuosiuose puslapiuose. Trumpai jį pakomentuojant galima būtų pasakyti, kad jis sukelia ne tik stilistinį, estetinio pasitenkinimo efektą, bet ir apnuogina būdingą pasakojimo realybę – kai žmogus rašo apie praeitį, kai jis rašo apie save kaip apie kitą, ir tas kitas iš pirmojo peršoka į trečiąjį asmenį, kai paaiškėja, kad tai ne tik triukas, nes mes knygos eigoje sužinome, jog tai kito žmogaus perpasakotas kažkieno kito autobiografinis pasakojimas. Žodžiu, čia daug visko yra privelta, ir man šitas efektas pasirodė labai inovatyvus ir labai pagaulus. O kalbant apie tą antrąjį keliavimą – ne per asmenis, o per laikotarpius ir epochas, matome, kaip skirtingose istorijose retkarčiais atsikartoja tos pačios pastraipos, mintys, eilutės ir dialogai, – prieš 400 metų inkvizitoriaus lūpose, o paskui nacių vado lūpose. Tai yra dar vienas būdas parodyti, kad yra ciklas. Istorinis ciklas ir gyvenimo atsikartojimas. Aš manau, kad šio romano grožis iš dalies slypi tame, kad forma atliepia turinį. Tai, kas pasakoma formaliaisiais aspektais, tiesiogiai koreliuoja su turiniu.
Audrius Ožalas: Knygai būdingas intelektualumas – knygoje gausybė nuorodų į meną, istorinius įvykius, ir pats autorius sako, kad rašydamas knygą konsultavosi su šimtu žmonių. Ar šis intelektualumas, jūsų nuomone, neužgožia knygos turinio?
Aistė Kučinskienė: Pasakodama savo kolegoms, kad šią knygą būtina perskaityti, sakiau, kad ji yra stebinanti tuo, jog čia yra natūralus, ne pseudointelektualumas. Tai įgimtas intelektas, kuris kiekviename puslapyje jaučiamas, – per užsienio kalbas, per datas, per susižavėjimą kultūros detalėmis, jų istorija.
Audrius Ožalas: Knyga yra kruopščiai organizuota, autorius rašė ją aštuonerius metus. Knygoje – keli šimtai personažų, ir iš pradžių net kilo šioks toks sunkumas mėginant išsiaiškinti, kas su kuo kokiais ryšiais susiję (nors knygos pabaigoje yra rodyklė, pagal kurią galima susiorientuoti). Pats autorius sakė, kad kiekvienas personažas, nors kai kam gali atrodyti jų perteklinis skaičius, yra jam labai svarbus ir kiekvieną jų labai kruopščiai apgalvojo. Net jeigu tik vieną kartą pasirodo knygoje, jis turi labai aiškią savo rolę, gyvenimą. Ar pritariate, kad kiekvienas iš šių gausybės personažų čia buvo reikalingas?
Aistė Kučinskienė: Manau, kad taip. Manau, kad visi personažai ir visi objektai buvo reikalingi. Taip, ši knyga labai gerai organizuota technine prasme. Joje, mano akimis, nėra nieko per daug ar per mažai. Žinoma, tai susiję su tuo, kad autorius dribo labai ilgai ir kad jis apgalvojęs kiekvieną elementą. O kalbant apie personažus, viskas čia yra motyvuota, nes pagrindinės mintys čia yra asociatyviosios. Tam, kad atsikartotų tam tikri ciklai – istorijos, kultūros, charakterio, kiekvienas pasirodymas pastiprina, motyvuoja, prideda papildomos reikšmės jau esančiam tekste elementui. Ir dėl to tas gretinimas nebūtinai yra autoriaus tiesiogiai, o skaitytojo galvoje užsimezgantis.
Tai įmantriai įvaldytas prozos rašymas.
Audrius Ožalas: O kaip galėtumėte įvertinti autoriaus kalbą?
Aistė Kučinskienė: Jo kalba yra graži, sklandi, poetiška, sakinys valdomas taip, kad gali skaityti vieną sakinį, kuris eina per visą pastraipą, ir kuris yra sklandus, o štai greta karpomi žodžiai po vieną, po du sakinyje, ir jie taip pat yra sklandžiai susiskaitantys. Juo labiau, kad autorius pasitelkia daug kalbų šioje knygoje, yra čia ir dialogo, ir riksmo, ir dokumentinio, peizažinio aprašymo, įvairiausi registrai yra kaitaliojami. Tai įmantriai įvaldytas prozos rašymas.
