15min metų knygų rinkimai vyksta trimis etapais. Dabar iki gruodžio 13 dienos skaitytojai gali balsuoti ir išrinkti, jų nuomone, vertingiausias per metus išleistas knygas. Paskui ekspertų komisija balsuos dėl kiekvienoje kategorijoje 5 daugiausia skaitytojų balsų gavusių knygų. Taigi, išrenkant laimėtoją 50 proc. lems skaitytojai, 50 proc. ekspertai.
Nugalėtojai bus paskelbti gruodžio 19 dieną.
BALSUOTI RINKIMUOSE GALITE ČIA
– Ar šių metų lietuviška poezija kažkuo išsiskyrė iš praėjusių metų? Kokias tendencijas pastebite?
– Šie metai išsiskyrė vienu aspektu – anksčiau iki „Poezijos pavasario“ jau turėdavome apie ką svarstyti. Šį kartą leidinių teko laukti ir iki „Poetinio Druskininkų rudens“. Matote, iškart norisi minėti festivalius kaip poezijos gyvenimo įvykius – tai veikia leidybą ir kritiką. Vis dėlto mažai netikėtumų. Debiutavo poetai, matomi spaudoje ar festivaliuose. Savo krypčių jie smarkiai nekeitė: vieni brendo, kiti rengė kūrybos rinktines.
Poezija imasi to, kas su mumis vyksta, refleksijos.
Pastebiu, kad poezija vis socialesnė. Poezija imasi to, kas su mumis vyksta, refleksijos. Įvairiausi pasaulinių įvykių, socialiniai procesai atsispindi ir kalboje, pasiekia per socialinius tinklus kaip turinys ir prie to daug prisideda netgi ir socialiniai tinklai. Tai tikrai veikia. Jaučiasi, kad tekstus paveikė pastarųjų metų įvykiai – galima pastebėti pandemijos, izoliacijos ženklų. Atsiranda nesaugumo motyvų, vėl aktualu svarstyti apie gyvybės vertę. Yra ir bandymo susivokti, kaip kalbama viešai, o kaip jaučiuosi kaip privatus asmuo. Žinoma, įvairūs prieštaravimai poeziją maitina nuolat, bet pastaruoju metu įgavo papildomų pustonių.
Poetams vis dar rūpi atmintis. Vieniems kūrėjams ji yra asmeninių istorijų ir sudėtingų patirčių apmąstymo šaltinis, kitiems – universali jungtis, kuri leidžia sulieti save, žmogaus istorijoje patirtis ir kultūrą. Nauja: dažniau pasiekia trauminės atminties apmąstymai.
– Kas matosi iš verstinės poezijos?
– Vertimuose dominuoja aktualijos, ilgametės poetų bičiulystės, kaimynystės ir pildomos vadinamosios „baltosios dėmės“ – tekstai, kuriuos būtų malonu turėti ir lietuviškai. Tiesą sakant, sunku įsivaizduoti, kad galėtų būti kitaip. Labai gerbiu leidėjus, bandančius per nekomercinius vertimus parodyti poezijos įvairovę, čia esama žavaus altruizmo ir idealizmo. Jų pastangomis pastaraisiais metais poezijos vertimai prasiplėtė ne tik kiekybiškai, bet ir atvėrė skirtingus kontinentus, mentalitetus. Be to, smagu pastebėti, kad jau užaugo nemažai vertėjų, gerai mokančių po kelias užsienio kalbas.
Šie metai buvo palankūs pažindinti su šiuolaikine ukrainiečių poezija. Pavyzdžiui, atsirado galimybė išleisti tokias knygas kaip Serhijaus Žadano „Tarsi žuvį į juodą krantą“ (sudarė M.Burokas, vertė Vytas Dekšnys) ir Oleho Lyšegos „Didysis tiltas“ (vertė V.Dekšnys). Tiesa, norėtųsi ne tik laiko įspaudo, bet pagrindinių, svarbiųjų jų kūrėjų tekstų.
Nors šiandien naivu tikėti, kad kokia nors vertimų knyga ženkliai paveiks lietuvių poezijos peizažą, skaitydami gerus vertimus neabejotinai tampame turtingesni.
O įvykiu šiemet laikyčiau po 25 m. pasirodžiusius naujus Wisławos Szymborskos „33 eilėraščius“, kuriuos vertėjas Tomas Venclova atrinko akcentuodamas prievartą ir kitas jėgas, kurios veikia žmogų istorijoje. Panašiai nudžiugino švedo Bruno K.Öijerio „Sidabro juodumo“ (vertė Liana Ruokytė-Jonsson, Gintaras Grajauskas). Jo knyga „Kol nuodai veikia“ jau seniai tapo raritetu: jai pavyko atspindėti maištingas skirtingų kartų jausenas.
Pagaliau lietuviškai skaitome ir Richardo Brautigano „Tabletę versus katastrofa Springhilo šachtoje“ (vertė Dominykas Norkūnas, Julius Keleras). Nors šiandien naivu tikėti, kad kokia nors vertimų knyga ženkliai paveiks lietuvių poezijos peizažą, skaitydami gerus vertimus neabejotinai tampame turtingesni.
– Kokiomis temomis daugiausiai rašo poetai?
– Temos plėtėsi nuo būties klausimų iki žmogaus teisių ir Ukrainos. Nudžiugino, kad eilėraštis yra lankstesnis formos požiūriu. Maloniai nustebino Dovilės Bagdonaitės knyga „Takeliai_žolėje“, kurioje socialinės problemos sprendžiamos įvairiai akcentuojat ryšius tarp vaizdo ir kalbos, o žaismingi, bet konstruktyvūs Simono Bernoto tekstai „Pasakų parke“ pasiūlė įdomų kalbinį žaidimą su įsitikinimais.
Psichinės sveikatos tema vis dar aktuali, bet man atrodo šiuo metu išskleidžiama estetiškai konceptualiau.
Dabartis irgi įvairiais kampais apmąstoma padėtis – ir prieštaraujant, ir kaip norma, su kuria įmanoma susigyventi (Aisčio Žekevičiaus „Atleidžiai šypsosi bedugnė“). Psichinės sveikatos tema vis dar aktuali, bet man atrodo šiuo metu išskleidžiama estetiškai konceptualiau: mažiau teigianti, daugiau ieškanti formų, paveikaus būdo perteikti turinį (Patricijos Gudeikaitės „Kontaktas“, Kristinos Tamulevičiūtės „Gyvybė“). Smagu, kad poezijoje lieka ir jausmo, o ironija kaip refleksijos būdas nenuslopina metaforos. Pavyzdžiui, pasiilgę netiesioginio, metaforiško kalbėjimo puikiausiai jį rastų Antano A.Jonyno, Rimvydo Stankevičiaus, o lyrizmo – Dianos Paklonskaitės poezijoje.
Prasidėjus karui Ukrainoje, buvo diskusijų, ar lietuvių poetams dera rašyti apie karą. Matau malonią išimtį – Vytautas Kaziela išleido knygą „Neatsimerk, Viešpatie“. Bent jau mane ji nustebino refleksija, prievartos temos suvokimo universalumu. Priminė, kad poezija – sritis, kuri tikrai pasiūlo galimybių.
– Ar nemanote, kad poezijos knygų išleidžiama per daug? Kokios poezijos trūksta? Ar užtenka įvairovės?
– Nežinau. Man įdomiau pamąstyti, kuo įsimintinos jau išleistos poezijos knygos. Juk ko nors reikalauti iš kūrėjų būtų labai keista. Visuomenė pati rodo, kokių tekstų, temų ir problemų ilgisi, poeziją veikia viešoji erdvė. Pvz., kalbama apie „geriausią savęs versiją“, gausą ir sėkmę, psichinę sveikatą. Matome, kad išleisti kūriniai kažkiek į tai atsiliepia ir tuos poreikius perteikia, su jais diskutuoja. Ar pastebite? Telieka jų eilėraščius skaityti, tik linkėčiau – neprarasti kritiškumo, ieškoti netikėtumų ir individualumo.
– Galbūt jaučiamas skirtumas tarp kartų? Apie ką rašo jau poezijos pasaulyje įsitvirtinę, o apie ką jaunesnieji?
– Nemanau, kad prasminga akivaizdžiai atskirti kartas, ieškoti skirtumų. Juolab kad susiklostę, jog apie vyresnius poetus žiniasklaidoje nekalbame ne taip pat dažnai, kaip apie jaunesnius, savo aktyvumu suteikiančius daugiau dingsčių juos minėti. Tačiau norisi tikėti, kad poezija leidžia išgirsti jų įvairovę ir yra būdas susikalbėti. Turiniu ir problemomis rastume bendražmogiškų temų.
Skiriasi ne tiek kartų požiūris, kiek turimas poetinis išsilavinimas, žodynas (poetines mokyklas jau sunkiau įvardyti mąstant apie jaunesnius) ir požiūris į autoritetingumą. Natūralu, kad poezija susijusi su laikais, kuriais formuojasi. Dėl to skiriasi požiūris į poeziją kaip meną ir jos funkcijas, o taip pat savęs kaip poeto pateikimo būdai. Tema plati. Jei norite pajusti skirtumą – galite atsiversti ką tik perleistą Rimo Vėžio rinktinę „Prieš metus buvau citrina“ ar Antano A. Jonyno „153 sonetus“. Manau, savo „pankiškumu“, aktualumu ir estetika jie gal net nenusileistų jaunosios kartos poetams ir pasiūlytų šią diskusiją pratęsti.
