LLVS ekspertai Elžbieta Banytė, Marius Burokas, Audrius Ožalas, Jurga Katkuvienė ir Dalia Zabielaitė išrinko ir vertingiausių verstinių knygų penketuką:
Julianas Barnesas „Laiko triukšmas“ (iš anglų kalbos vertė Nijolė Chijenienė, „Baltos lankos“)
Ralphas Dutlis „Paskutinė Sutino kelionė“ (iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė, „Sofoklis“)
Richardas Flanaganas „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ (iš anglų k. vertė Violeta Tauragienė, „Baltos lankos“)
Wiesławas Myśliwskis „Akiratis“ (iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)
Robertas Seethaleris „Visas gyvenimas“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė, „Baltos lankos“)
2017-ųjų Metų verstine knyga skaitytojai išrinko J.Barneso knygą „Laiko triukšmas“.
– Kaip atrodo praėjusieji verstinės literatūros leidybos metai Lietuvoje? Ar galime įžvelgti kokių nors naujų bruožų, tendencijų? Galbūt galėtumėte palyginti su mūsų kaimynių situacija?
Dalia Zabielaitė (D.Z.): Pernai išleista europinės geros šiuolaikinės literatūros vertimų, taip pat ir kitų žemynų, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos, Afrikos, Artimųjų Rytų. Pasirodė vertimų ir iš rečiau verčiamų kalbų: hebrajų, japonų, korėjiečių.
Marius Burokas (M.B.): Metai kaip metai. Nei labai pažengėm į priekį, nei labai atsiliekam. Madingiausios ir pastebimiausios knygos išverčiamos gana greit ir operatyviai. O tendencija kol kas tik viena – mokslo populiarinimo ir non-fiction literatūros gausėjimas.
O tendencija kol kas tik viena – mokslo populiarinimo ir non-fiction literatūros gausėjimas.
Su kaimynais galime lyginti tik savo nenaudai, deja. Visų pirma dėl to, kad mes leidžiame palyginti mažai kaimynų literatūros (ypač estų). Visų antra, Lietuvoje vis dar trūksta nedidelių, nišinių leidyklų, leidžiančių rimtą, įdomią, bet galbūt ne itin plačiam skoniui pritaikytą šiuolaikinę literatūrą, taip pat klasiką.
Elžbieta Banytė (E.B.): Nepasakyčiau, kad išskirtiniai. Gal tik tuo, kad vis daugiau verčiama atsiminimų, laiškų ir kito non-fiction. Tiesa, ši tendencija ilgametė, tiesiog ji dabar taip išryškėjusi, kad badyte bado akis. O visa kita – kaip paprastai: kaišomos klasikos spragos (keista, kad Jeane‘o Racine‘o „Faidra“ (iš prancūzų kalbos vertė Vladas Braziūnas, Genovaitė Dručkutė, „Žara“) lietuviškai pasirodė tik dabar, nors minima net mokyklos programose), verčiama daug svajonių romanų, kai kurios komercinės leidyklos gyvena savą gyvenimą ir į jokią meninę vertę net nebando orientuotis, dar kitos savo leidybos planais geriau ar prasčiau balansuoja.
– Neretai būna, kad skaitytojai išrenka knygą, kuri nepakliūva į trumpąjį ekspertų sudarytą sąrašą. Tačiau šiemet situacija kitokia – J.Barneso knygą „Laiko triukšmas“ pastebėjo tiek skaitytojai, tiek ekspertai. Šis rašytojas labai mėgstamas mūsų skaitytojų – gal turite savo paaiškinimą, kodėl? Ir kuo patrauklus pasirodė jums šis romanas?
Jurga Katkuvienė (J.K.): Turiu prisipažinti, kad su J.Barneso kūryba susipažinau 2012 m., kai metų verstinių knygų rinkimuose laimėjo jo romanas „Flobero papūga“. Tada, nors be jokių abejonių įtraukėme romaną į sąrašą, galvojau, kiek gi lietuvių skaitytojų mėgausis tokiu rafinuotu stiliumi ir turiniu. Pasirodo, būgštavau be reikalo: skaitytojai išrinko romaną pirmu numeriu ir, kaip pasirodė per apdovanojimą, tai buvo ne tik dėl nuostabios vertėjos N.Chijenienės (kuri yra ir „Laiko triukšmo“ vertėja), bet ir dėl J.Barneso gerbėjų solidarumo.
„Flobero papūgą“ ir „Laiko triukšmą“ sieja tai, kad abu jie – biografiniai romanai: pirmasis apie prancūzų rašytojo Gustaveʼo Flaubertʼo gyvenimą ir kūrybą, antrasis – Dmitrijaus Šostakovičiaus gyvenimo interpretacija. Į klausimą, kaip galėčiau paaiškinti šio romano patrauklumą mūsų auditorijai, tikriausiai atsakyčiau taip: laimėjo anglų ironijos, biografijos žanro, N.Chijenienės ir atpažįstamos bei mums aktualios istorinės situacijos (stalinistinį ir postalinistinį režimą išgyvenančio menininko pasirinkimų ar negalėjimų pasirinkti) kokteilis. Na, dar pridėčiau ir estetinį pliusą – nuostabus knygos viršelis.
Beje, į mūsų rekomenduojamųjų penketuką įtraukėme dar vieną biografiniais faktais paremtą pasakojimą – šveicarų rašytojo R.Dutlio romaną „Paskutinė Sutino kelionė“. Sakyčiau, kad gerai parašytos žinomų žmonių gyvenimo istorijos – nerūdijanti klasika.
D.Z.: Anglų rašytoją J.Barnesą mėgsta mūsų skaitytojai. Tai vienas geriausių šiuolaikinių rašytojų, tad nekeista, kad jį pastebi ir literatūros ekspertai. Turime gerą galimybę jo kūrybą pažinti jau iš kelių jo romanų vertimų į lietuvių kalbą. 2017-ųjų metų geriausia verstine knyga išrinktas J. Barneso „Laiko triukšmas“ yra meistriškai rašytojo parašytas ir profesionalios vertėjos gerai išverstas realistinis romanas apie kompozitoriaus D.Šostakovičiaus gyvenimą ir kūrybą Stalino ir Chruščiovo laikais.
E.B.: Pati labai mėgstu J. Barnesą, jo „Gyvenimo lygmenis“ su kolegomis net dovanojome vienai mokinei. Dabar galvoju – kažin ar ji tą knygą perskaitė. Visgi J.Barnesas, man regis, yra subalansuotas vidutinio amžiaus žmonėms (žinoma, kiek gera literatūra apskritai įtelpa į kažkokias amžiaus ar lyties preferencijų lenteles).
Ko gero, J.Barneso populiarumą Lietuvoje lemia jo atpažįstamos ir visuotinės temos bei stilius. Man rodos, jo rašymas yra toks, kokio lietuvių skaitytojai gali pasigesti savoje literatūroje.
Ko gero, J.Barneso populiarumą Lietuvoje lemia jo atpažįstamos ir visuotinės temos bei stilius. Man rodos, jo rašymas yra toks, kokio lietuvių skaitytojai gali pasigesti savoje literatūroje.
Mes turime stiprią lyrinės (poetinės) prozos mokyklą, kuriai galėtume priskirti rašytojus nuo Antano Vaičiulaičio ar Igno Šeiniaus kai kurių tekstų iki Valdo Papievio, kuris irgi, beje, mėgstamas. J.Barneso prozoje pasitaiko to tradiciškai vadinamo „poetiškumo“: trumpų sakinių, mąslumo. Kita vertus, šis autorius nesikoncentruoja vien į pasakotojo ar pagrindinio veikėjo suvokimus, jausmus, prisiminimus ar pan. – jo knygos dažniausiai turi aiškų siužetą. Kartais pasakojama fragmentuotai, tačiau fragmentacija nėra tokio lygio, kad reikėtų atlikti didelį papildomą darbą suvokiant tekstą. Žodynas gana paprastas, sakyčiau, net šiek tiek publicistinis ir su aiškiomis sausos ironijos gaidelėmis. Man tas žurnalistinis rašymas kartais atsibosta, bet, ko gero, tai bendra dabartinės anglakalbės prozos tendencija.
Dėl „Laiko triukšmo“ pergalės visiškai nesistebiu, netgi jos tikėjausi, nors tai tikrai nėra man labiausiai patikęs šio autoriaus romanas. Šiaip ar taip, knygoje rašoma apie mums labai gerai žinomus dalykus – apie Stalino terorą ir sovietinę Maskvą, kompromisus su sąžine, grėsmės atmosferą ir laukimą, kada būsi įkalintas... Ji kelia ne vien žmogaus (iš)gyvenimo totalitaristinėje valstybėje, bet ir meno klausimus: ar tikrai menas ilgaamžis, o gyvenimas trumpas; ką galima padaryti, kai, rodos, nebegali nieko; koks meno ir atminties ryšys. Be to, tekstas neilgas – pati ta apimtis, kad nesprangiai susivirškintų nelabai lengvas patiekalas.
M.B.: Jau ne kartą minėjau, kad J.Barnesą galima laikyti lietuvių nacionaliniu rašytoju. Manau, jis toks populiarus dar ir todėl, kad skaitytojai jo kūriniuose randa tai, ko pasigenda savojoje literatūroje: aktualumą, aiškų ir skaidrų stilių bei dėstymą, sausą ir gerą humorą. Meistriškumą, galų gale. Nemažai skaitytojų yra pavargę nuo pinklių, lyriškų, aprašymais perkrautų sunkiasvorių lietuvių prozininkų opusų.
O šis romanas, manau, laimėjo dėl minėtų priežasčių ir dėl temos: žmogaus ir totalitarizmo santykio, žmogaus prisitaikymo gyventi totalitarinėje visuomenėje analizės. Tai vis dar aktualu. Ir, deja, mūsų autorių vis dar nepakankamai gerai „išrašyta“.
– Londono knygų mugėje ekspertai, pristatydami naujausias tendencijas, pastebėjo, kad grožinių knygų srityje populiariausi yra kriminaliniai, istoriniai, siaubo, romantiniai romanai, klasikinė literatūra. Žinoma, ne visi šie žanrai pakliūva prie rimtosios literatūros. Bet ar galite pastebėti, kad ir Lietuvoje leidžiama kokybiškų istorinių romanų? Kriminaliniame žanre pasaulyje taip pat galima pastebėti įdomių susiliejimų su kitais žanrais, paliečiamas sudėtingas temas. Ar pastebite, kad leidžiama tokių knygų ir pas mus?
E.B.: Kadangi kalbame apie verstines knygas, prie jų ir liksiu, nors įdomu būtų permąstyti ir lietuvių literatūros situaciją. Pavyzdys – Hermano Kocho romanai: šiemet į ilgąjį sąrašą įtraukėme jo „Vasarnamį su baseinu“ (iš olandų k. vertė Aušra Gudavičiūtė, „Baltos lankos“), prieš kelerius metus pasirodė „Vakarienė“. Siužetai detektyviniai, bet yra ir antras sluoksnis – socialinė kritika, perauganti net į satyrą. Kate Atkinson romane „Griuvėsių dievas“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, „Tyto alba“), pasakojančiame apie II pasaulinį karą, irgi paliečiami kur kas universalesni klausimai – kartų ryšiai ir pan. Taigi belieka sutikti su ekspertais.
M.B.: Siaubo literatūros Lietuvoje niekas neleidžia (išskyrus Stepheną Kingą), todėl susidaro įspūdis, kad jo ir neskaito. Žinoma, skaito, šis žanras turi ištikimą gerbėjų ratą – pavyzdys – netikėtas į lietuvių kalbą išversto Howardo P. Lovecrafto rinktinės populiarumas. Deja, daugumą autorių šio žanro gerbėjai vis dar turi skaityti kitomis kalbomis...
Daugybė autorių gana sėkmingai skolinasi įvairių žanrų priemones ir metodus, peržengia žanrines ribas, sąmoningai „kaktomuša“ suduria, sakytum, visai nederančius žanrus. Lietuvoje tokių autorių dar šiek tiek privengiama, bet viena kita pavardė prasprūsta.
Visa kita, manau, pakankamai leidžiama ir atstovaujama. O žanrų susiliejimas – jau kiek senstelėjusi naujiena – daugybė autorių gana sėkmingai skolinasi įvairių žanrų priemones ir metodus, peržengia žanrines ribas, sąmoningai „kaktomuša“ suduria, sakytum, visai nederančius žanrus. Lietuvoje tokių autorių dar šiek tiek privengiama, bet viena kita pavardė prasprūsta. Manau, ateityje jų bus daugiau.
J.K.: Minėtų žanrų literatūra tikrai leidžiama Lietuvoje, bet, kokia kiekvieno jų situacija, reikėtų kalbėti atskirai. Buvo atvejų, kai detektyvinį romaną mielai būčiau įtraukusi į metų verstinės knygos sąrašą, bet kol kas laikomės žanro skirtumo, kurį kai kuriuose šiuolaikiniuose kūriniuose, beje, sunku aiškiai nustatyti.
Mūsų išrinktas į penketuką R.Flanagano „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ – puikus istorinis romanas. Parašytas ne tik remiantis istoriniais dokumentais, bet ir tiesiogiai perduotu pasakojimu – rašytojo tėvas buvo japonų karo belaisvis, statęs Mirties geležinkelį tarp Siamo ir Birmos. Aukštuoju istorinio romano pilotažu pavadinčiau Danilo Kišo romaną „Boriso Davidovičiaus kapas“ (iš serbų kalbos vertė Laima Masytė, „Kitos knygos“) ar Milošo Crnjanski „Kraustymaisi“ (iš serbų kalbos vertė Julija Gulbinovič, „Aukso žuvys“). Abu autoriai – serbų literatūros klasikai, abu – pirmą kartą išversti į lietuvių kalbą, abu atveria tikrai nedaug mums žinomą Europos istorijos pasaulį.
Man atrodo, kad paskutinius keletą metų išsiverčiame į lietuvių kalbą nemažai karo tematikos romanų, kurie yra istorinio romano atšaka. Be minėtųjų romanų, kurie vienaip ar kitaip susiję su karo ar pokario įvykiais, priminsiu praeitais metais išverstus du Svetlanos Aleksijevič kūrinius („Karo veidas nemoteriškas“, „Cinko berniukai“).
Savotiškais istoriniais romanais pavadinčiau ir mano minėtuosius biografinius pasakojimus, išryškinančius ne tik asmenybės, bet ir tos epochos ar sistemos profilius. Ypač tai gerai atsiskleidžia autobiografiniuose pasakojimuose, tokiuose kaip Elias Canetti „Fakelas ausyje“ (iš vokiečių kalbos vertė Austėja Merkevičiūtė, „Sofoklis“) ar Witoldo Gombrowicziaus „Lenkiškuose prisiminimuose“ (iš lenkų kalbos vertė Irena Aleksaitė, „Odilė“).
D.Z.: Kalbant apie grožinę literatūrą, reikėtų skirti rimtąją literatūrą nuo populiariosios. Lietuvoje išleidžiama nemažai populiariosios. Kiek mažiau, bet išleidžiama ir geros rimtosios užsienio literatūros, kuri paliečia įvairias istorines, socialines ir kasdienio gyvenimo temas.
– Anglų kalba tarp vertimų pas mus yra dominuojanti – kaip ir visame pasaulyje. Vertimų iš kokių kalbų labiausiai pasigendate? Pavyzdžiui, bent man atrodo, kad itin mažai vertimų iš ispanų kalbos, nors naujoji Lotynų Amerikos literatūra labai įdomi. O galbūt kai kurie vertimai, versti iš ne tokių tradicinių mūsų leidybos rinkai įprastų kalbų, itin nudžiugino? Kas, jūsų nuomone, lemia, kad kai kurių kalbų vertimų turime kasmet ir gana stiprių – tarkime, suomių literatūros – o kitų ne? Tų šalių ambasadų, fondų aktyvi veikla, kai kurių kalbų vertėjų trūkumas?
D.Z.: Pernai išversta gan įvairių užsienio šalių literatūros kūrinių. Tad verčiama iš įvairių kalbų.
M.B.: Pasigendu daug ko. Pasigendu šiuolaikinės arabų literatūros. Ką mes žinome apie Irako, Egipto, Palestinos, Jordanijos, arabiškai kalbančios Afrikos šiaurės literatūrą? Kai kas leidžiama, tarkime, Aminas Maaloufas. Bet tai tik lašas jūroje.
Trūksta rumunų, vengrų, čekų, apskritai, Vidurio Europos literatūros. Žinoma, galima teisintis, kad jos niekas neskaito, todėl neapsimoka leisti. Bet neleisdami mes nuskriaudžiame save, netenkame bendraminčių, nežinoma panašiai mąstančių ir rašančių, panašias patirtis turinčių autorių.
Liūdna ir dėl estų literatūros. Turime vieną puikią vertėją – Danutę Sirijos-Giraitę, ji daro, ką gali, bet šiuolaikinės estų literatūros vis tiek siaubingai trūksta.
Na, ir aišku, klausime slypėjo ir atsakymas – leidžiama tų šalių literatūra, kuri turi gerus, ją remiančius fondus. Nors tai, tiesą sakant, tik dalis atsakymo. Kodėl, pavyzdžiui, pas mus leidžiama tiek mažai vokiečių, nors jų literatūros vertimai remiami, man sunku suvokti. Kiek supratau, tarp skaitytojų (o ypač tarp leidėjų) kažkodėl vyrauja įsitikinimas, kad vokiečių literatūra nuobodi. Patys jūs nuobodūs.
Neturime nė vieno vertėjo iš rumunų kalbos, nors rumunų literatūra nepaprastai įdomi.
E.B.: Tai lemia daug priežasčių, kai kurios jų gana tiksliai įvardytos klausime. Pvz., neturime nė vieno vertėjo iš rumunų kalbos, nors rumunų literatūra nepaprastai įdomi. Tai susiję su tuo, kad universitete nėra ir nebuvo rumunų kalbos studijų, be to, Rumunijos rinka yra, švelniai tariant, ne mūsų tikslas, todėl niekas nesimokė šios kalbos net ir banaliais kasdieniais tikslais. Taip yra ir su kai kuriomis kitomis „mažosiomis“ kalbomis.
Kitas dalykas – tam, kad verstum grožinę literatūrą, neužtenka mokėti kalbą. Tarkime, ispaniškai mokančių yra daug, bet tokių, kurie verstų ispanų literatūrą, mažai. Vertimui reikia daugybės kitų kompetencijų: labai gerai mokėti gimtąją lietuvių kalbą, būti labai apsiskaičiusiam, bent truputį išmanyti literatūros ir vertimo teorijas ir t.t. Kitaip tariant, vertėjas nuolat mokosi versti, visai kaip rašytojas „mokosi“ rašyti. Be to, gali netenkinti atlyginimas ar sąlygos.
Fondų veikla irgi svarbi. Tarkime, Graikijoje dėl krizės jau keletą metų nebėra vertimus skatinančios programos „Frasis“, todėl išleisti graikišką knygą gerokai sunkiau. Kiek girdėjau, programą tikimasi atkurti, bet neaišku, nei kokio lygio tai bus finansavimas, nei kiek knygų rems. Taip pat mažųjų šalių (arba didelių šalių, geografiškai ir kultūriškai nutolusių nuo Lietuvos) vertimų leidyba labai aiškiai priklauso nuo Lietuvos kultūros tarybos finansavimo.
Be to, ne visos leidyklos nori tokias knygas versti – dažnai tai pasirodo besąs nuostolingas žingsnis. Nors pažvelkime į skandinavų literatūrą: tiesiog klesti! Tačiau prieš 20 metų skandinavų literatūros agentai iš kailio nėrėsi didžiosiose pasaulio knygų mugėse, labai daug investavo į savireklamą. Kitos šalys, lygiai taip ir minima Lotynų Amerika, tokios rinkodaros nevykdo. Jų kūriniai mažiau verčiami į kitas kalbas, tai pat ir į lietuvių. Juk leidyklos nenori rizikuoti pasaulyje nežinomais tekstais, kad ir kokie meniški jie būtų, ir tai visiškai logiška.
J.K.: Jeigu kalbame apie tai, iš kokių kalbų mums trūksta geros šiuolaikinės literatūros vertimų, tai galima minėti tų kalbų nuo ispanų iki kinų, nuo portugalų iki Elžbietos minimos rumunų. Neartų dirvonų daug, jų vis dar rasime ir toje pačioje anglakalbėje ar prancūzakalbėje literatūroje. Kitas dalykas – gera vertėja ar vertėjas. Kai tokių sulaukiame – tai ir atsiveria, pvz., kaip šiemet XX a. serbų literatūra. Arba susipažįstame su viena žymiausių šiuolaikinių Pietų Korėjos rašytojų Han Kang.
– Galbūt galima būtų pakalbėti atskirai apie kiekvieną iš penkių į trumpąjį sąrašą pakliuvusių knygų. Apie J.Barnesą jau kalbėjome. Dar vienas, jau žinomas lietuvių skaitytojams, autorius yra W.Myśliwskis, kuris į trumpąjį sąrašą pakliuvo su knyga „Akiratis“. Vilniaus knygų mugėje, kalbėdama apie šią knygą, J.Katkuvienė teigė, jog galėtume vadinti jį „lenkų Proustu“. Kokie jūsų įspūdžiai apie šį kūrinį?
D.Z.: Lenkų rašytojas W.Myśliwskis romane „Akiratis“ plėtoja savitą Vidurio Europos romano tradiciją. Jo „Akiratis“ yra platus realistinis epinis pasakojimas apie pokario laikus Lenkijoje.
M.B.: Įspūdį perskaičius pavadinčiau „augame su knyga“. Kantriai, įsigilindami į subtilius emocinius dalykus, į charakterius, tiesiog į gyvenimą. Norėčiau pasakyti, kad dabar tokių knygų rašoma labai nedaug. Todėl šis romanas – skaitymo ir suvokimo prabanga.
E.B.: Čia yra viena tų knygų, kuri balansuoja ant klasikos ribos – man regis, jeigu romanas skaitomas ir juo žavimasi du dešimtmečius, mūsų baisiai greitam pasauliui tai yra daug ir rodo teksto kokybę. Beje, autorius yra vienintelis Lenkijos rašytojas, net du kartus apdovanotas toje šalyje svarbiausia literatūrine premija.
Tekstas palyginti paprastas. Tiesiog romanas apie žmogaus gyvenimą – apie pirmąją meilę, kaimynus ir kaimynes, mokyklą... Tarsi grįžtum į vaikystę kartu su pagrindiniu veikėju. Labai universali knyga. Pasakojimo tempas gana lėtas, bet kažkodėl vis tiek labai įdomu, prikausto. Matyt, nejučia imi gręžtis į visokius savo paties jautrumus. Turėtų ypač patikti tiems, kurie skaitydami mėgsta ir reaguoti emociškai, ir kreipti dėmesį į kalbos estetiką.
– R.Flanagano knyga „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ rimtąją literatūrą skaitančių žmonių buvo pastebėta, nemažai kas vadino ją vienu stipriausių metų kūrinių, tai – kitoks karinis romanas. Kuo ypatinga ši knyga?
J.K.: Man ši knyga ypatinga buvo tuo, kad beveik negalėjau jos skaityti: taip tikroviškai aprašomi žiaurumai, kankinimo scenos, žmogiškumo ribų analizė – nėra ramių skaitymų objektas. Tačiau R.Flanaganui pavyksta peržengti tą nemažai daliai šiuolaikinių romanų būdingą neslepiamą vienintelį tikslą dirginti skaitytojo jusles ir vaizduotę. Jis užkabina pamatines temas: meilės ir karo, geismo ir mirties, blogio ir gėrio.
D.Z.: R.Flanagano „Siauras kelias į tolimąją šiaurę“ yra istorinis romanas apie Antrąjį pasaulinį karą Rytų Azijoje ir kaip ten japonai kariavo su australais. Ypatinga yra ir romano meninė literatūrinė kalba.
M.B.: Nesu didelis karinių romanų gerbėjas, bet ši knyga patraukli savo daugiaplaniškumu ir gana nuosekliomis charakterio studijomis. Ir dar tuo, kad nesigriebiama jau gerokai tokios tematikos tekstuose pakyrėjusios fantastikos, perdėto grotesko ar humoro ir satyros. Karas ir taip baisus ir nežmoniškas, todėl aprašyti jį „be akinių“ tikriausiai reikia dar didesnio meistriškumo. Ypač kai autorius nevynioja baisumų į vatą, neheroizuoja ir tuo pat metu dar randa atsvarą ir atokvėpį nuo patiriamo siaubo.
E.B.: Tai yra mano asmeninis sąrašo topas. Karinius romanus ir šiaip mėgstu, o šitas didžiulį įspūdį padarė dėl to, kaip rodoma pokario situacija. Pvz., sadistiškas generolas Kota, mėgęs kapoti galvas, ironiškai dirba kraujo perpylimo centre; Dorigas Evansas, belaisvių australų būrio vadas ir pagrindinis kūrinio herojus, tampa nacionaliniu herojumi, žvelgiančiu į visuomenę iš reklamų ar labdaros akcijų reklamų, tačiau yra neištikimas savo žmonai; belaisvius žiauriai kankinęs korėjietis, kalinių pravardžiuotas Varanu, pakariamas; jam įsakymus davęs Nakamura tampa „geru žmogumi“, švelniu tėvu ir sutuoktiniu, nes su suklastotais dokumentais sulaukia karo nusikaltimų teismo proceso pabaigos.
Karas šiame romane – tik pretekstas kalbėti apie daug bendresnius dalykus: daugelio karinių romanų tikslas iš tiesų yra antikarinis, pacifistinis (daugmaž – žiūrėkit ir nebriskit į šitą kruviną upę). O čia kalbama išties apie žmonių savižiną: kiek galime būti tikri savo įsitikinimų tvirtumu, kaip su gebėjimu atsilaikyti neįsivaizduojamai tragiškose situacijose (ne)susijusi kasdienė moralė, galų gale – kas yra meilė ir kas ją daro „tikrą“, ar tokia išvis egzistuoja.
Taip pat romanas intelektualus ir savotiškai gražus – jame daug poezijos citatų, šmėstelinčių veikėjų galvose, kalba sodri, puikiai aprašoma aplinka. Visa tai kontrastuoja su nepakeliamais žiaurumais. Romane esama labai grafiškų scenų – vienos jų nesugebėjau baigti skaityti, maždaug pusę puslapio praleidau, man kaip skaitytojai operacijos be anestezijos džiunglėse buvo tiesiog per daug. Knyga labai sodri ir turtinga visa ko, viena tų, kurią norisi darkart skaityti. Kadangi mėgstu klasifikuot tekstus pagal asmenines kategorijas, šitą priskirčiau prie „knygų, kurios, tinkamai perskaitytos, žmogų bent trumpam pakeičia“.
– Ypatingą skaitymo potyrį sukelia R.Dutlio knyga „Paskutinė Sutino kelionė“. Tai dokumentinės literatūros ir fikcijos samplaika, kurianti labai savotišką haliucinacinę atmosferą. Kokį įspūdį jums paliko šis kūrinys?
D.Z.: Vokiškai rašantis R.Dutlis įdomus kaip istorinio biografinio romano kūrėjas. Romane „Paskutinė Sutino kelionė“ jis pasakoja XX amžiaus pirmos pusės dailininko Chaimo Sutino biografiją, į kurią įkomponuoja Paryžiaus ir Monparnaso istoriją, Europos žydų ir Antrojo pasaulinio karo istoriją.
E.B.: Nepasakyčiau, kad ši knyga būtų mane sukrėtusi – gal dėl to, kad paauglystėje per daug skaičiau apie kenčiančius (dažnai ir kiek mazochistiškus) menininkus ir archetipas man asmeniškai kiek pabodęs. Juokauju, bet tenka pripažinti, kad „Paskutinėje Sutino kelionėje“ kuriamas subjektas tikrai toli nuo originalaus.
Tačiau tai nemažina kūrinio meninės įtaigos: originalumas vargu ar laikytinas siekiu. Romane labai tirštas metaforų ir simbolių sluoksnis, ir netgi karste gulinčio dailininko, nacių okupacijos metais vežamo į ligoninę, haliucinacijos nėra savitikslės. Romanas per daug gerai sukaltas, kad jos būtų tik kliedesys. O skausmas, žinoma, yra ne tik fizinis, bet ir dvasinis – tekste meistriškai fiksuojamas kartėlis, kuris neišvengiamai ateina, kai ką nors sukuri arba kai gauni tai, ko labai atkakliai siekei.
Buvo toks jausmas, tarsi kartu su skausmus kenčiančiu ir karste pasislėpusiu Chaimu Sutinu nukeliavau tą pavojingą kelią iš Prancūzijos kaimelio į Paryžiaus ligoninę.
J.K.: Buvo toks jausmas, tarsi kartu su skausmus kenčiančiu ir karste pasislėpusiu Chaimu Sutinu nukeliavau tą pavojingą kelią iš Prancūzijos kaimelio į Paryžiaus ligoninę: trūko oro, buvo liūdna, nejauku ir skausminga. Iš pat pradžių, sakytum, gana paprasta ir įprasta biografinė istorija išsiskleidžia dviem meistriškai supinamais pasakojimais, dviem kelionėm: geografine kelione – kuri virsta paskutine kelione – per karo siaubiamą Prancūziją ir dailininko gyvenimo kelione nuo Smilavičių netoli Minsko, per Vilnių iki Paryžiaus. Taip pat manau, kad nemažai šios knygos žavesio kreditų priklauso vertėjai R.Jonynaitei.
M.B.: Geras ir pagaulus, nors kiek ir nuspėjamas romanas. Apie menininkus ir jų sunkią dalią skaityti labai mėgstama – ir su nuostaba, ir susižavėjus, ir su palengvėjimu: „uf, gerai, kad čia ne aš“. Fantasmagorija – natūrali pasakojimo dalis. O dokumentikos ir fikcijos samplaika – dabar gana dažna literatūrinė priemonė. Kai kurių asmenų gyvenimai tokie, kad jų beveik nereikia gražinti – tik sudėlioti tinkama tvarka ir trupučiuką painterpretuoti.
– Didelio susidomėjimo sulaukė ir R.Seethalerio knyga „Visas gyvenimas“. Kuo reikšmingas šis kūrinys?
D.Z.: Rašytojas R.Seethaleris sukūrė ypatingą pasakojimą apie žmogaus gyvenimą Alpėse. Jo romanas „Visas gyvenimas“ parašytas dar ir savita menine literatūrine kalba.
M.B.: Griežtas, asketiškas, bet kartu ir kupinas meilės gyvenimui kūrinys. Pasakojimas teka ramiai ir lėtai, paklusdamas neskubos pasaulio (tokio jau beveik nebeliko) ir gamtos ritmui. Ši knyga moko stabtelti, įsižiūrėti į paprasčiausius dalykus. O pagrindinis veikėjas (nepaisant jo sunkaus gyvenimo, siaubingos vaikystės ir kitų nelaimių) yra tarsi ta nuolat atsitiesianti atkakli žolė.
Knygos paprastume ir skaidrume slypi ir rašytojo talento paslaptis. Ji velniškai gerai parašyta (ir taip pat gerai išversta).
E.B.: Man šita knyga gal Nr. 2 sąraše. Ji labai išmintinga – geresnio žodžio nerandu. Labai jautri, net šiek tiek melancholiška, bet neturi sentimentalumo. Sakyčiau, netgi priešingai – tai rūsti knyga. Pagrindinio veikėjo Andrėjo visas gyvenimas atrodo labai baisus – augęs be motinos, muštas (kartą patėvis bemušdamas sulaužė jam koją, todėl liko šlubas), daug metų praleidęs kaip karo belaisvis darbo stovykloje, be galo vienišas, sunkiai kalbantis.
Tačiau apie visus įvykius pasakojama taip ramiai ir lakoniškai, kad toks kalbėjimo būdas sukrečia daug labiau už dramatizmą. Sakytum, tekstas būtų nutapytas minimalistiniais teptuko brūkštelėjimais, bet apačioje veriasi gelmė. Veikėjas nėra sumenkinamas iki aukos – priešingai, jis yra tas, kuris išgyvena, nes turi lankstų charakterį, geba prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų, iki pat gyvenimo pabaigos mokosi gyventi. Labai graži knyga. Kai perskaitai, dar ilgai persekioja.
– Atrinkti 5 knygas į trumpąjį sąrašą iš ilgojo sudėtinga. Galbūt galėtumėte paminėti, kokios knygos liko už penketuko ribų, tačiau, jūsų nuomone, buvo arti jo? Dėl kokių knygų buvo daugiausia ginčų?
M.B.: Na, iš likusių už ribų, bet buvusių arti penketuko, paminėčiau J.M.Coetzee „Jėzaus mokyklos metus“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė, „Sofoklis“), Reino Raudo „Rekonstrukciją“ (iš estų kalbos vertė Danutė Sirijos-Giraitė, „Apostrofa“). Dėl jų ir ginčijomės.
O man asmeniškai simpatiškas buvo šis trejetas – skaidri, nedidelė, fantasmagoriška suomės Seljos Ahavos knygelė „Iš dangaus krintantys dalykai“ (iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė, „Homo liber“), kažkodėl kitų ekspertų gana santūriai vertintas Alžyro autoriaus Kamelio Daoudo romanas „Merso. Naujas tyrimas“ (iš prancūzų kalbos vertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, Rašytojų sąjungos leidykla), tarsi pratęsiantis ir polemizuojantis su Albert'o Camus „Svetimu“ ir Ann Patchett „Vieningieji“ (iš anglų kalbos vertė Anita Kapočiūtė, „Baltos lankos“) – tvirtai sukalta amerikietiška šeimos gyvenimo saga – vienas geriausių tokio žanro pavyzdžių. Žinoma, dar neskaičiusiems, jas labai rekomenduočiau paskaityti.
E.B.: Taip, išties sunkus darbas. Daugiausia diskusijų kilo dėl mano ką tik išgirto R.Seethalerio, nes jis turėjo daug stiprių pretendentų – ir Mariaus minėtus J.M.Coetzee, R.Raudą bei jo įdomų romaną apie religinį fanatizmą „Rekonstrukcija“, ir Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič „Cinko berniukus“ (iš rusų kalbos vertė Algimantas Aleksandras Mikuta, „Alma littera“). Visas šias knygas nuoširdžiai rekomenduoju, nors S.Aleksijevič kūrybą skaityti velniškai sunku, ten kare ir lieka tik karas pačiu bjauriausiu ir tikroviškiausiu pavidalu, estetikos ieškot jau nėra kur.
Tai intelektualinio gardžiavimosi knyga, kur pasakojimas atrodo skaidrus, su detektyvine intriga, tačiau tuo pat metu pilnas aliuzijų, nuorodų, interteksto.
D.Z.: Į penketuką nepateko, bet buvo labai arti jo, Orhano Pamuko romanas „Tos keistos mano mintys“ (iš turkų k. vertė Justina Pilkauskaitė-Kariniauskienė, „Tyto alba“) ir H.Kocho romanas „Vasarnamis su baseinu“.
J.K.: Be jokių abejonių, viena vertingiausių knygų laikau J.M.Coetzee „Jėzaus mokyklos metai“. Tai antroji trilogijos dalis, tikiuosi, kitais metais sulauksime paskutinės knygos. Tai intelektualinio gardžiavimosi knyga, kur pasakojimas atrodo skaidrus, su detektyvine intriga, tačiau tuo pat metu pilnas aliuzijų, nuorodų, interteksto; sukuriama paslaptis, to kažko, kas yra mūsų gyvenime, bet ko negali iki galo suprasti, išaiškinti, jausmas – didelė šiuolaikinio romano vertybė ir retenybė.
– Kritikai, analizuodami literatūrą, neretai pastebi ir tai, kad kai kurie kūriniai, kurie reikšmingi dabartinių aktualijų meistrišku atskleidimu, praėjus kuriam laikui, dingus jų aprašomų temų aktualumui, nebetenka didelės dalies savo vertės. Ar buvo kūrinių, kurie ir sukėlė abejonių dėl to, kad gali neišlaikyti tokio laiko išbandymo?
E.B.: Jeigu po kokių 25 metų bent apie 2 šio sąrašo knygas vis dar bus kalbama, labai tuo džiaugsiuosi. O šiaip dar romėnas Terencijanas Mauras sakė, kad „habent sua fata libelli“ – „turi savo likimą knygelės“. Nemanau, kad galima tiksliai nuspėti, kas išliks „literatūrinėje apyvartoje“ ir kas ne. Tai lemia daugybė dalykų.
M.B.: Oi, spėlioti, kas iš to sąrašo išliks, lygu būrimui iš kavos tirščių. 90 procentų bus pamiršta per artimiausius 10 metų. Likusieji 10 procentų – per artimiausius penkiasdešimt. Jei žmonija dar bus gyva ir mokės skaityti.
D.Z.: Šiuolaikiniai rašytojai parašo gerų romanų, kuriuose nagrinėja mūsų laikų aktualias temas. Kokia bus tų kūrinių vertė po keliolikos metų, parodys laikas.
J.K.: Skaitydami, vertindami, lygindami praėjusių metų vertimus žiūrėjome, kas šiandienos skaitytojui (o pirmiausia mums patiems) yra svarbu, aktualu, įdomu, kas praturtina kiekvieno mūsų literatūros, o kartu ir pasaulio, pažinimą. Žinoma, kad kasmet į šiuos sąrašus patenka gerai išverstos, bet labai įvairios literatūros, gerų, bet skirtingų kalibrų autorių. Jeigu lieptų užpildyti literatūros ateities prognozės skiltį, tai surizikuočiau parašyti, kad po penkiasdešimties metų į Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos sudaromą klasikos sąrašą nepateks Leilos Slimani „Lopšinė“ (iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Rašytojų sąjungos leidykla) ar K.Daoudo „Merso. Naujas tyrimas“. Bet tai ir būtų tik ateities spėjimai, kurių negali imti už gryną pinigą.
– Kaip leidyklos žiūri į rimtosios literatūros leidybą? Ar pastebite, kad daugiau leidyklų skiria jai didesnį dėmesį? Prieš kurį laiką buvo pastebėta, kad skaitytojai vis daugiau perka rimtesnės literatūros, tad ir leidyklos, anksčiau įtariai žiūrėjusios į tokią literatūrą, dabar leidžia daugiau tokių kūrinių?
M.B.: Taip, situacija gerėja, bet ji po truputį gerėja visame pasaulyje. Kita vertus, didėja ir plečiasi pasiūla. Bet aš vis dėlto pasigendu sistemingesnio leidyklų požiūrio į literatūrą – kokių nors rinktinių ar teminių literatūros serijų, kokios nors krypties ar struktūros. Kartais pagalvoji, kad leidžiama, kas papuolė po ranka ir ką sugebėjo įsiūlyti agentas. Ir, žinoma, kurios teisės pigiau kainavo, ar kas kokią premiją laimėjo.
D.Z.: Rimtoji literatūra vis tik yra rimtoji literatūra. Džiugu, kad yra ją leidžiančių leidyklų.
E.B.: Man regis, visuomenė įvairiose srityse vis labiau bręsta, todėl žmonės ima skaityti vis įvairesnes knygas, išmoksta pasirinkti tinkamą knygą pagal norus, polinkius, skonį, skaitymo situaciją ir pan. Kai kada juk norisi detektyvo, o kartais – minėtojo R.Flanagano romano, ar ne? O leidyklos reaguoja į paklausą. Tiesiog tų vadinamųjų „rimtųjų“ knygų tiražai gali būti mažesni.
– Kokių kūrinių vertimų norėtumėte išvysti Lietuvoje? Galbūt leidyklos atkreips į juos dėmesį.
D.Z.: Norėtųsi gerų literatūros kūrinių, gerų jų vertimų ir leidimų.
M.B.: Kaip sako amerikiečiai – don‘t get me started... Turiu visą užrašų knygelę autorių ir knygų. Bet čia sąrašo nevyniosiu. Šiuo metu labiausiai noriu lietuviškai pamatyti dvi knygas, dvi nepopuliarių ir beveik neverčiamų Lietuvoje literatūrų knygas. Viena jų – rusakalbio Ukrainos rašytojo Vladimiro Rafejenko fantasmagoriškas, karnavalinis romanas apie Donecko okupaciją ir Ukrainos-Rusijos konfliktą „Dienų ilguma“ (Долгота дней). O kita – mane savo fantazija ir išradingumu sužavėjusio estų rašytojo Andruso Kivirähko romanas „Žmogus, kalbėjęs gyvatiškai“ (Mees, kes teadis ussisõnu / The Man Who Spoke Snakish). Nuostabus kūrinys, vienas iš tų, kurie sugrąžina ir skaitymo džiaugsmą, ir tikėjimą literatūra.
J.K.: Kiekvienais metais padejuojame dėl to, kad (beveik) nėra poezijos vertimų, bet tos dejonės taip ir lieka pelno ar rinkos dėsnių nesuprantančių keistų poetinio žodžio fanų monologais. Aš jau nedrįstu garsiai galvoti apie Lotynų Amerikos labai turtingos poezijos vertimus, kad ir kokią XX a. meksikiečių grupės Los Contemporáneos rinktinę ar Octavijaus Pazo vertimus...
Lietuviams įdomus būtų iš Kubos kilęs rašytojas José Manuelis Prieto.
E.B.: Man visada trūksta poezijos vertimų, bet grynai dėl finansinių priežasčių abejoju, ar į tokį pageidavimą kas atkreips dėmesį. Taip pat norėčiau šiuolaikinės japonų literatūros (Harukio Murakamio jai nepriskiriu), Lotynų Amerikos autorių (pvz., Alvaro Enrigue), europiečių, tokių kaip Emmanuelio Carrère, Stefano Hertmanso, Jenny Erpenbeck knygų. Norėčiau atskirai paminėti jos romaną „Gehen ging gegangen“ – jis yra apie labai aktualią pabėgėlių temą. Taip pat nuostabi yra lenkų rašytoja Olga Tokarczuk: gera būtų matyti išverstus kone visus jos romanus.
Apskritai stipri ta lenkų literatūra, tik štai vertėjų nėra labai daug. Itin įdomios pasirodė visos knygos iš Afrikos, kurias teko skaityti – norėčiau daugiau. Pvz., dabar sudomino Jose Eduardo Agualusa iš Angolos, iš „Amazon“ užsisakiau anglišką jo romano „A General Theory of Oblivion“ vertimą. Ir, aišku, man kaukt norisi dėl to, kad kai kurių Williamo Shakespeare‘o dramų išvis neturime (pvz., „Henry IV“), o Aleksio Churgino vertimų kokybė tikrai nekokia. Ir čia tik vienas pavyzdys. Iš tiesų ir toliau reikia kaišyti klasikos skyles, nelėkti kaip išprotėjusiems prie šiuolaikinių ir todėl neva „aktualesnių“ autorių. Gal skamba labai senamadiškai, ant asmeninių grožio svarstyklių viena Oscaro Wilde‘o drama nusveria bent penkias ilgojo sąrašo knygas.
