Kokį skaitytoją Lietuva užsiaugino ir kaip jam sekasi laviruoti augančioje knygų pasiūloje, buvo diskutuota Vilniaus universiteto Filologijos fakultete vykusioje mokslinėje konferencijoje „Trys laisvės dešimtmečiai: literatūra, kritika, skaitytojas“, skirtoje Lietuvių kalbos ir Lietuvių literatūros katedrų įkūrimo Vilniaus universitete 80-mečiui.
Geros knygos – ne vien nauji romanai
Lolita Varanavičienė, leidyklos „Tyto alba“ įkūrėja ir vadovė, pažymėjo, kad pačioje leidyklos darbo pradžioje išsikeltus du tikslus, susijusius su skaitytojų poreikių formavimu, įgyvendinti pavyko:
„Jau tuomet kalbėdami, ką mes leisime ir į ką apeliuosime kultūros, literatūros lauke, sakėme, kad reikia grįžti prie lietuvių autorių – tuo metu atėjo Ričardas Gavelis, Jurga Ivanauskaitė, Juozas Erlickas. Ir antra svajonė buvo grąžinti ne tik grožinės literatūros madą, bet ir tai, ką mes vadiname non-fiction arba knygomis plačiam skaitytojų ratui, kurios susijusios su visuomenine mintimi, mokslo populiarinimu ir pan.
Man atrodo, kad abu tikslai yra pasiekti – iš 2019 m. išleistų knygų 47 proc. yra lietuviškos. Džiaugiamės, kad ne tik turime klestinčią rinką, bet ir leidžiame daug nacionalinės literatūros. O dėl antro tikslo, tai, tarkime, dar 2002 m. išleidome knygą „Ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus“ ir šiemet ją vėl pakartojome – žmonės skaito su didžiuliu susidomėjimu.“
Atsižvelgdamas į siaurą knygų rinką, vyravusią Lietuvoje prieš porą dešimtmečių, savo veiklą pradėjo ir Gediminas Baranauskas, leidyklos „Kitos knygos“ įkūrėjas. Jis pabrėžė, kad anuomet buvo leidžiamos knygos labai plačiam žmonių ratui ir trūko nišinės literatūros. Pradėjusi nuo Ch.Bukowski „Pašto“, kurio leidimas susilaukė sėkmės, leidykla pamatė, kad nišinių knygų skaitytojų ratas išties gali būti buriamas.
„Tarkime, galėčiau paminėti Dariaus Pocevičiaus knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“, kuri mums vėlgi parodė, kad galima parašyti knygą, kuri būtų tarsi ir didelės apimties, turėtų daug smulkių detalių, bet taptų tikrai populiari ir perkama“, – teigė G.Baranauskas.
Abiejų leidyklų vadovai sutiko, kad knygų bei skaitymo ypatumus formuoja ir pasaulio įvykiai. Štai dabar, karantino metu, skaitymui apskritai yra itin palankus metas – tai unikali proga ne vien sėdėti namuose, bet ir patikrinti savo knygų lentynas arba į tuščias pastatyti ne ką kita, o būtent knygą. Karantinas netgi formuoja skaitymo madas – jo pradžioje labai aktyviai buvo skaitomas A.Camus „Maras“ ir G.Boccaccio „Dekameronas“, tačiau epidemiologinei situacijai toliau tęsiantis žmonės nori jau ir kitokios tematikos knygų.
Knygų apžvalgos – profesionalios, tačiau suprantamos
Knygų rinkai plečiantis, skaitytojams kyla kita dilema – kaip išsirinkti, ką skaityti. Ieškant informacijos, atsiliepimų ir apžvalgų, susiduriama su dvejopa problema. Viena vertus, kaip ir daugelio sričių, taip ir knygų populiarinimas šiais laikais vyksta per nuomonės formuotojus, vadinamuosius influencerius.
Kaip dėmesį atkreipė L.Varanavičienė, tokia knygų reklama yra labai gera, bet skaitytojams orientuoti ir ugdyti ji nelabai tinkama – asmeninės nuomonės paprastai yra subjektyvios, o neturint profesionalaus, su literatūra susijusio išsilavinimo, knygos paprasčiausiai neįmanoma tinkamai įvertinti. Kita vertus, profesionaliai rašomos vertinamosios apžvalgos plačiam skaitytojų ratui yra neįkandamos, nes per sudėtingos.
Daug kas mano, kad neapsimoka leisti recenzijų, kurias skaitys keli šimtai žmonių.
Audrius Ožalas, 15min vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas, žurnalistas ir knygų recenzentas, atskleidė, ko Lietuvoje iš tikro trūksta:
„Pas mus žiniasklaidoje aš pasigendu „The New York Times“ ar „Guardian“ tipo recenzijų, kurios yra pritaikytos gana plačiai publikai, tačiau, be abejo, parašytos labai profesionaliai ir žmonių, suprantančių, apie ką rašo. Tačiau, man rodos, viskas atsiremia, kad ir kaip būtų banalu, į pinigus. Tie patys profesionalūs knygų recenzentai, aišku, norėtų gauti atlygį už savo darbą, o žiniasklaida nėra finansiškai pačioje geriausioje situacijoje, kad galėtų mokėti. Daug kas mano, kad neapsimoka leisti recenzijų, kurias skaitys keli šimtai žmonių.“
G. Baranauskas kaip tokios situacijos sprendimą pasiūlė žiniasklaidoje pateikti knygų išrūšiavimą:
„Tarkime, išeina 10 trilerių. Galbūt žmogus trilerių ir neskaito, bet jam besidomint jau pateikiama sukramtyta informacija: šitas trileris tikrai geras, šitą skaitys tik užkietėję mėgėjai. Viskas išrūšiuojama į lentynėles, taip pat turėtų būti ir tam tikra lentynėlė, į kurią būtų priskirtos geros, vertingos knygos. Ir kadangi tai darytų ekspertai, jie laipsniškai vis tiek kreiptų skaitytojus prie geresnių, stipresnių, vertingesnių knygų.“
Skaitytojo ugdymas tampa iššūkiu
Turint omenyje, kad pasiūla vis didėja, o knygas atsirinkti darosi sunkiau, kyla klausimas, kas išties formuoja knygų rinką – leidyklos ar skaitytojai. „Kitos knygos“ vadovo nuomone, santykis yra apibusis. Anot jo, prieš 10 metų sumanytas projektas kurti tarsi laboratoriją literatūriniams eksperimentams, leisti ne visuotinai pripažintą literatūrą nepavyko – nesusidarė kritinė masė skaitytojų. Tokios knygos paprastai lieka labai siaurame, pavyzdžiui, autoriaus pažįstamų, rate. Tai parodo, kad skaitytojo auginimas, savo auditorijos kūrimas turi tam tikras ribas.
Rasa Balčiukonytė, vertėja, ne vieno leidybos projekto koordinatorė ir dabartinė Lietuvos kultūros atašė Vokietijoje, mano, kad skaitytojo augimą galima pastebėti žvelgiant ne vien į siūlomų knygų rinką, bet ir į apskritai su knygomis susijusią kultūrą:
„Pastaruoju metu matau labai gražias tendencijas. Anksčiau turbūt didžiausias literatūros sklaidos renginys buvo Vilniaus knygų mugė, o dabar staiga įsitraukė visiškai kiti žaidėjai: atsirado Paviljono knygų savaitgalis, Klaipėdoje iniciatyvos organizuoti knygų mugę ėmėsi net biblioteka, kas išvis turbūt yra unikalus dalykas. Atsirado Knygų salos, Mickevičiaus bibliotekoje organizuojami įvairūs susitikimai, tad bandomos panaudoti visos galimybės. O skaitytojas yra sudėtingas dalykas, nes išaugusi knygų pasirinkimo galimybė jų nebeleidžia laikyti arti savęs, ir leidėjams tai turbūt tapo pačiu didžiausiu iššūkiu.“
Pasak 15min knygų recenzento, dabar Lietuvos knygų skaitytojas yra toks, kuris žengia koja kojon su pasauliu – dar prieš 5–6 metus pagrindinis klausimas būdavo, ar Lietuva neatsilieka nuo pasaulio, ar čia išleidžiamos visos svarbios knygos. Dabar ši problema nebeegzistuoja – beveik visos knygų naujienos pasirodo ir lietuviškai.
A.Ožalo manymu, svarbiausia yra tai, kad leidyklos išties stengiasi ugdyti skaitytoją, stengiasi lavinti jo skonį, erudiciją ir akiratį:
„Kaip sėkmės pavyzdžius aš paminėčiau nišines leidyklas, kurios leidžia labai kokybišką literatūrą: tai ir „Odilė“, ir „LAPAS“, „Hubris“ ir „Jonas ir Jokūbas“. Esu tikras, kad jų pirminis tikslas nėra uždirbti pinigų, bet labiau edukuoti visuomenę. Yra daugybė knygų, kurias leidyklos leidžia žinodamos, kad jos vos atsipirks, tačiau vis tiek leidžia, nes nori turėti skaitytoją, kuris yra išsilavinęs ir turi gerą skonį.“