Knygą užbaigia G.Apollinaire‘o pranešimas „Naujoji dvasia ir poetai“, kuriame glaustai išdėstyta poeto estetinių-meninių, filosofinių pažiūrų sintezė ir menų kūrybinių galimybių išsklaida. Šis tekstas laikomas kūrybiniu poeto manifestu ir testamentu.
Lenkų kilmės prancūzų poetas G.Apollinaireʼas (1880–1918) – vienas iš didžiųjų XX a. pradžios prancūzų literatūros eksperimentatorių ir reformatorių, savitai perkūręs tradicinius poezijos stilius ir įtvirtinęs naujas formas. Kilmė, erudicija, intelektinės ir emocinės-psichologinės galios leido jam laisvai peržengti vienos ar kitos literatūros rūšies, literatūrinės mokyklos ir pasakojimo rėmus, išsaugoti ir tobulinti kūrybinę individualybę. Ne mažiau nei poezija reikšminga ir jo proza, dramaturgija bei literatūrinė kritika, nagrinėjanti modernistinio meno aspektus ir aprėpianti bei pristatanti visas reikšmingas to meto avangardinio meno figūras.
1917 m. savo pranešime „Naujoji dvasia ir poetai“ eksperimentatorius G.Apollinaire‘as rašė: „Bet kas yra nauja, tas ir nebūdamas pažanga iš tiesų egzistuoja. Naujumo esmė – nuostaba. Naujosios dvasios esmė – irgi nuostaba. Tai pats gyviausias, šviežiausias jos pradmuo. Nuostaba yra didi ir nauja varomoji jėga. Būtent nuostaba, būtent nuostabai skirtu svarbiu vaidmeniu naujoji dvasia skiriasi nuo kitų ankstesnių meninių ir literatūrinių sąjūdžių. Tad ji skiriasi nuo visko ir priklauso tik mūsų laikams.
Mes paklojome jai tvirtus sveiko proto pamatus, kas privertė mus pasitikėti reiškiniais ir jausmais tik remiantis tiesa, ir tik remdamiesi tiesa mes juos pripažįstame, nemėgindami sukilninti to, kas juokinga iš prigimties ar priešingai. Ir šios tiesos dažniausiai kelia nuostabą, nes prieštarauja visuotinei nuomonei. Dauguma iš jų lig šiol neištirtos. Tereikia jas tik praskleisti, ir tai nustebina.“
Galima tik apgailestauti ir apmaudauti, kad 2018 m., pasauliui iškilmingai minint šimtąsias G.Apollinaireʼo mirties metines, lietuvių kalba periodikoje pasirodė tik atskiri, sporadiški ir nevienodo meninio meistriškumo jo eilėraščių vertimai, toli gražu neduodantys bent kiek platesnio G.Apollinaire‘o kūrybos naujumo, originalumo ir universalumo vaizdo. Dabar, apibendrinant tenka konstatuoti, kad didžiausias pluoštas jo poetinės kūrybos vertimų buvo paskelbtas dar 1969 m. antikvarine retenybe virtusioje knygoje XX a. Vakarų poetai.
Tiesa, iš dalies dėl to „kaltas“ ir pats autorius: aukšto lygio kūrybinė meistrystė ir improvizacinis talentas reikalauja to paties (o gal net ir kiek daugiau) iš vertėjo, o toks derinys yra retas, juolab kad geram poezijos vertėjui perteikiant originalo prasmę ir formą savo kalba dar tenka papildomai grumtis ir su gimtosios kalbos pasipriešinimu ir iššūkiais.
Naujoji, talentingo vertėjo Lino Rybelio parengta G.Apollinaireʼo eilėraščių vertimų rinktinė „Mirabo tiltas“ (pavadinta pagal vieną iš populiariausių poeto eilėraščių) lietuvių skaitytojui leis giliau susipažinti šio novatoriško poeto kūryba. Į rinktinę įtraukti didžioji dalis eilėraščių iš keturių pagrindinių G.Apollinaireʼo poezijos knygų, pasirodžiusių dar jam gyvam esant:
„Bestiarijus, arba Orfėjaus garbės palyda“ (Bestiaire ou Cortège d’Orphée 1911), „Alkoholiai“ (Alcools, 1913), „Gyvenimą paskirti meilei“ (Vitam impendere amore, 1917) ir „Kaligramos“ (Calligrammes, 1918). Taip pat įtraukta ir tuzinas eilėraščių iš knygų, išspausdintų po autoriaus mirties rinkiniuose „Yra“ (Il y a, 1925), „Eilės Lu“ (Poèmes à Lou, 1947, 1955) „Liūdnasis sargybinis“ (Le Guetteur mélancolique, 1952), „Eilės Madlenai“ (Poèmes à Madeleine, 1952, 1966) ir „Nespausdinti eilėraščiai“ (Poèmes inédits, 1956).
