– Kas vaikystėje jus atvedė į knygų pasaulį? Pamenate, ką tuomet skaitėte?
– Buvau iš tų vaikų, kurie daug skaito. Skaityti išmokau gana anksti ir pradėjau skaityti praktiškai viską, kas buvo namuose, mama vesdavo į bibliotekas – pasiimdavau sau vaikiškų knygų. Pirmieji skaitiniai, bent kas man atmintyje išliko, tai buvo visos stebuklinės, literatūrinės pasakos – Hanso Christiano Anderseno, Brolių Grimų. Man įspūdingas buvo, viena vertus, tų tekstų grožis, bet, kita vertus, ir baisumas, mistika, paslaptis. Kai esi mažas, pavyzdžiui, apie piratų laivą perskaitai ir tai sapnuoji naktimis. Man šios knygos iki dabar įdomios – vis pavartau H.Ch.Anderseno, Šachrazados pasakas – neišaugamas skaitinys.
Buvo etapas knygų apie gyvūnėlius. Pavyzdžiui, Gavrilo Trojepolskio „Baltasis Bimas Juodoji ausis“, Erico Knighto „Lesė grįžta“ – Lesę visi žino tik iš serialo, o aš knygą perskaičiau. Matyt, kažkokios empatijos reikėjo ir man buvo lengva su skriaudžiamais gyvūnėliais empatizuotis.
Po to pradėjau skaityti viską iš eilės. Nuo laikraščių, tais laikais visokie gana ekscentriški buvo, – „Akistata“, „Ūkininko patarėjas“ – iki knygų suaugusiems, kurių man, tikriausiai, nereikėjo skaityti. Tad aš Fiodorą Dostojevskį per anksti perskaičiau ir nieko nesupratau. Mano mama mėgdavo detektyvus skaityti, tai aš ir kriminalinių istorijų prisiskaitydavau, kas tuo metu nepagerino santykio su pasauliu, nes nuo tokios lektūros jis tampa įtarus. Ir mokykloje perskaitydavau visas privalomas knygas, bet įdomus pastebėjimas – mano mamos viena draugė, kai pamatė, kiek aš skaitau, sako: ar tu atsimeni, ką tu perskaitai? Iš tiesų aš nelabai atsimindavau. Man skaitymas buvo toks lyg kompulsinis, galbūt todėl, kad viena buvau – neturėjau brolių ir seserų. Skaitymas buvo kaip paralelinė tikrovė, kur buvo galima įdomiau gyventi nei savo bute.
-
M.Jastramskis: apie perskaitytą K.Ishiguro kūrybą, G.Orwellą ir dėmesio vertas fantastines knygas
-
Kristina Savickytė: „Tikėtina, kad vaikas neskaitys namuose, kuriuose neskaito nei mama, nei tėtis“
-
Viktoras Bachmetjevas: „Filosofui knygų biblioteka yra jo laboratorija“
-
T.Ramanauskas: „Jei žmogus sako, kad P.Coelho yra jo mėgstamiausias rašytojas, tai jis knygų neskaito“
– Yra tekę skaityti slepiantis nuo tėvų, naktį, pasišviečiant lempele?
– Man kažkaip leisdavo skaityti iki vėlumos, televizoriaus neleisdavo žiūrėti. Tad aš pasislėpusi žiūrėjau „X failus“, „Tvin Pyksą“, kas padarė gana didelę įtaką mano sąmoningumui. Su skaitymu nebuvo problemų. Man atrodo, kad mama kaip tik džiaugėsi, kad aš skaitau, nes šiaip dauguma vaikų gal nelabai noriai skaito.
– Kokia buvo lūžio knyga, kai supratote, kad iš paauglystės etapo jau pereinate į suaugusio skaitytojo pasaulį?
– Man etapinė knyga buvo J.D.Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Atrodo, gal keturiolika ar penkiolika metų buvo, kai aš perskaičiau tą knygą. Ji gana depresyvi ir liūdna, pasakojanti apie paauglį berniuką, savęs paieškas pasaulyje, kuris gana priešiškas. Tikriausiai tai buvo pirma knyga, kurią perskaičius toks jausmas apėmė, kad tai tarsi apie mane, atitinka mano vidinį pasaulį.
Pasakos ar suaugusiųjų lektūra, detektyvai, turi nuotolių – skaitai ir žinai, kad pramanyta, o skaitydama „Rugiuose prie bedugnės“ susiempatizavau su tuo personažu ir pačiais įvykiais, kad man atrodė, jog praktiškai viskas, ką ir aš išgyvenu, knygoje aprašyta. Buvo nuostabu ir keista, kad taip įmanoma, ypač žinant, jog personažas yra berniukas ir pati knyga parašyta 1951 metais, o skaitai būdama visai kitur – posovietinėje Lietuvoje, bet viską atpažįsti. Gebėjimas taikliai perteikti emociją mane nustebino ir sužavėjo.
– „Rugiuose prie bedugnės“, įtariu, ir buvo viena iš jums labiausiai įsiminusių skaitytų knygų. Kokios dar knygos patenka į jūsų įsimintinų skaitytų kūrinių sąrašą?
– Taip, „Rugiuose prie bedugnės“ buvo viena iš tokių. Vėliau grįžau prie rusų klasikos, nes rusų kalbą mokykloje mokiausi ir norėjosi pačiai viską perskaityti.
Michailo Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ buvo labai įdomi knyga. Man labai nauja pasirodė, kaip galima skirtingus žanrus suderinti – ir filosofinį romaną, ir detektyvą, ir mistiką, ir komizmą. Personažai labai įsimintini. Tikrai galėčiau pasakyti, kad tai viena iš įspūdingesnių knygų.
Vėlyvoje paauglystėje, gal baiginėdama mokyklą, perskaičiau Sylvios Plath „Stiklo gaubtą“ – sukrėtė, nustebino. Nes, viena vertus, aprašomos patirtys gana tolimos, bet, matyt, savęs analizavimo, paieškų, bandymo save suprasti aspektas man labai artimas pasirodė.
Universitete studijuojant turėjau rusų literatūros kursą. Man labai patiko Ivanas Buninas – dabar kai kam nors apie jį pasakau, būna jo neskaitę. Man patiko apsakymai – trumpi, koncentruoti – tai, kaip jis dirba su kalba, forma, tema. Jo personažai dažniausiai kaip pas Antoną Čechovą – nusigyvenę dvarininkai, kurie dar atsimena tuos aukso laikus ir bando gyventi senosiomis vertybėmis naujame pasaulyje. I.Bunino rinktinė „Lengvas kvėpavimas“ yra išversta į lietuvių kalbą. Po to jos ieškojau, norėjau nusipirkti, bet nepavyko.
– Kokių knygų negalite skaityti? Yra knyga, kuri jus nuvylė?
– Reikėtų padaryti ekskursą, kad aš pati baigusi lietuvių filologijos studijas, rašau knygų recenzijas, apžvalgas. Profesiniu aspektu man teko susipažinti su visokiausiais žanrais. Skaitydama iš pradžių stengiuosi nevertinti knygų vien savo skonio kriterijais. Žinoma, yra knygų, gal net tiksliau – žanrų, kurie man nėra labai įdomūs. Pavyzdžiui, fantastiką man visą laiką buvo gana sunku prisijaukinti, bet skaitai, pavyzdžiui, Stanislawą Lemą ir supranti, kad tai tiesiog talentingas tekstas ir peržengia bet kokias žanro ribas.
Kas labiausiai erzina, tai kai žmonės rašo apie dalykus, kurių patys nelabai supranta. Kai sulaukiau tokio sąlyginai vyresnio amžiaus, įgavau įvairių patirčių, galima lengvai atpažinti, kur žmogus bando kurti realumo efektą, bet jam visiškai nesigauna. Kai tokius dalykus knygose pagaunu, nepaisant kalbos ar stiliaus, tas neįtikinamumo, nepasitikėjimo įspūdis sukyla ir labai sunku jo atsikratyti.
Dabar madinga rašyti apie devyniasdešimtuosius ir žmonės rašo iš skirtingų perspektyvų – vienų tekstai pagauna ir įtikina, o kitų turi jausmą, kad imamos klišinės, standartinės situacijos ir bandoma jas aprašyti kiek galima įtikinamiau. Bet nepatiki, nes jau turi tą patirtį. Galvoju, kad žmonės, gimę jau po nepriklausomybės paskelbimo, patikėtų tomis knygomis ir skaitytų kaip fikciją. Bet jei turi tų patirčių – sunkiau patikėti.
Man leisdavo skaityti iki vėlumos, televizoriaus neleisdavo žiūrėti. Tad aš pasislėpusi žiūrėjau „X failus“, „Tvin Pyksą“.
– Užsiminėte apie knygų apžvalgas ir recenzijas. Kokia, jūsų akimis, literatūros kritikos situacija šalyje?
– Visi mėgsta dejuoti, bet kiek man teko literatūros kritikos istoriją skaityti, tai dejuojama vos ne nuo tarpukario, kad kritikų nėra, kritikai neišsilavinę, nesupranta, negali atpažinti naujausių tendencijų. Man sunku įvertinti tą kritiką, nes pati esu kritikos lauke, bet man atrodo, kad viskas su ja yra gerai.
Labai smagu, kad yra įvairių žanrų. Kai studijavau lietuvių filologiją, mums buvo specialus akademinio rašymo kursas, tai buvo jausmas, kad rašomos vien tik rimtos recenzijos. Dabar yra ir apžvalgos, ir tokie labiau anotaciniai tekstai, bet jie taip pat padeda skaitytojui susipažinti su naujienomis. Man patinka, kad dabar į literatūrą žiūrima lengviau, be didelės egzaltacijos, nes, bent mus taip mokė, kad verta rašyti recenziją tik apie ypatingas knygas. Bet iš tiesų verta rašyti ir ne apie tokias ypatingas, ir apie blogas knygas verta rašyti. Puiku, kad dabar taip ir rašoma.
Žinoma, galima labai nuslysti į tokį vien tik anotacijų perrašymo žanrą, kur kartais atrodo, jog žmonės neskaitę knygų, tik ketvirtą viršelį atsivertę perskaito siužetą, ir iš to rašo – tai nėra gerai. Aš pozityviai vertinu ir tuos instabukerius, ir blogerius, kurie apie knygas rašo. Kartais tai įdomi nuomonė vien dėl to, kad tai nėra profesionalo žvilgsnis, o skaitytojo iš vidaus, knygų mylėtojo, kuris galbūt neturi ypatingo humanitarinio išsilavinimo, bet kartais nuoširdžiai sugriebia dalykus.
Sakyčiau, kad kritikos situacija gera. Ir kritikos, ir apskritai bendro literatūros lauko gyvybingumo.
– Kalbant apie jus kaip skaitytoją, o ne literatūros kritikę, kaip renkatės knygas skaitymui?
– Mano darbas ir malonumas persipynė. Dažniausiai imu recenzuoti knygas, kurias jau pavarčius pajuntu, kad nebūtinai pamėgsiu, bet jos man gali būti įdomios, kelia intrigą, klausimus arba to autoriaus kūrybos jau esu skaičiusi. Iš tiesų skaityti tai, kas sukelia atmetimo reakciją arba nepatinka, neverta.
Geriausias būdas išsirinkti knygą – ją pavartyti. Man labai padeda pirmą sakinį perskaityti – jei užkabina, dažniausiai ir knyga užkabina. O jei skaitai pirmą sakinį, ir aplanko jausmas – kas čia dabar? – tai greičiausiai, kad jos neverta skaityti (juokiasi).
– Kokie jūsų skaitymo įpročiai?
– Skaitau dažniausiai sėdėdama (juokiasi). Neskaitau troleibusuose, autobusuose – sunku susikaupti. Dažniausiai skaitau namie. Mano darbo diena tokia yra, kad aš pusę laiko skiriu rašymui ar darbui su tekstais – redagavimui, vertimui, savo tekstų rašymui, o kai pradeda atbukti žvilgsnis ir dėmesys, imu knygą, kurią galvoju recenzuoti ar sudomina, ir skaitau. Vakarais poilsiui – žiūriu filmus. Skaitymas man nėra visai relaksacinis dalykas, nes su laiku išsiugdo įprotis kreipti dėmesį į detales, analizuoti ir sunku nuo to atsiriboti. Galbūt tai natūralu – profesionalus fotografas dažniausiai ir mėgėjiškas nuotraukas vertina kritiškai, tai man taip yra su knygomis.
Yra knygos, kurias aš skaitau antrą, trečią ar ketvirtą kartą – vadinu tai stalo knygomis, kurios su manimi keliauja iš buto į butą – jas mėgstu skaityti ne nuo pradžių iki paskutinio puslapio, bet atsiversti, perskaityti kokią nors pastraipą. Kai keičiasi nuotaikos ar gyvenimo įvykiai, tai tą pačią knygą ar įsimintiną pastraipą perskaitai naujai – man tai įdomu, leidžia suprasti, kad ir pati pasikeičiau.
– Kalbant apie knygas, kurios keliauja su jumis – knygas kaupiate namuose ar stengiatės jomis neapsikrauti namų erdvės?
– Esu visiškai ne knygų kaupikė. Tikriausiai, jei kaupčiau, tai iš namų per knygas neišeičiau. Paprastai jei perskaitau knygą ir žinau, kad jos neskaitysiu antrą kartą, net jei ji man patinka ir yra gera knyga, aš ją dovanoju arba palieku skaitykloje. Mano išrinktųjų knygų yra nedaug, kraustantis telpa į porą dėžių.
Žinoma, gražūs namai, kuriuose daug knygų lentynų, bet mane tai kažkiek slegia. Galvoju, ir tai yra mano subjektyvus požiūris, kad man patinka keliaujančios knygos – perskaitai, žinai, kad tai nėra tavo gyvenimo knyga, atiduok kitam, galbūt tai bus kito žmogaus gyvenimo knyga.
– Negaliu neužduoti bent vieno klausimo apie jūsų knygą „Kai aš buvau malalietka“ (išleido „Kitos knygos, – aut. past.“), kuri skaitytojus pasiekė prieš daugiau nei metus . Kaip dabar žvelgiate į šią knygą, kuri tapo savotišku reiškiniu?
– Visi knygų rinkimai sugrąžina skaitytojų dėmesį prie tos knygos. Būna, kad ir dabar vis dar pakviečia kažkur pristatyti knygą ar paskaityti ką nors iš jos. Santykis su sava knyga yra specifinis. Kartais būna dalyvaujant kokiuose nors skaitymuose perskaitau savo knygos fragmentą ir jis man toks geras atrodo, o kitą kartą negaliu nieko išsirinkti, nes viskas atrodo nebeįdomu, nusitrynę, neaktualu.
Į šią knygą žiūriu į kaip praėjusį etapą, kuris jau baigtas, yra toks, koks yra. Man dėl jos negėda. Negaliu sakyti, kad ypatingai didžiuojuosi ir manau, kad nieko geresnio neparašysiu – nežinau, gal nieko ir neparašysiu, bet, jeigu rašysiu, norėčiau viską daryti kitaip.
Man rašymas buvo savotiška terapija, knygoje daug autobiografinių dalykų, galima sakyti, kad ją rašydama su savo paauglyste ir vaikyste savotiškai atsisveikinau. Tam tikros traumos ar specifinės patirtys rašant yra iškeliamos, pažvelgi į jas naujai, gal supranti, kad tai ne taip ir svarbu. Manau, kad rašymas kaip terapija yra neblogas dalykas. Negaliu sakyti, kad visa knyga terapinė. Daug čia ir fikcijos. Galų gale renkiesi temas, kurios asmeniškai aktualios. Didžioji dalis temų, kurias paliečiau čia, dabar man ne tokios įdomios, kokios buvo, bet gal skaitytojams kitaip.
– Šiek tiek užsiminėt apie rašymą kitaip. Ko tikėtis skaitytojams ateityje? Ar šiuo metu ką nors rašote?
– Aš visada ką nors rašau, bet su rašymu taip yra, kad tai, daugiau ar mažiau, yra nuotykis – išeini į miestą viena, susitinki su kuo nors, susipažįsti, o kartais pasivaikščioji ir grįžti viena.
Būna įvairių idėjų, planų, teoriškai pagalvoji, kad būtų smagu parašyti tą ar aną, bet prisėdus supranti, kad nesirašo – dar ne laikas. Yra kas ir pasirašė, bet man dabar sunku įsivaizduoti, kas tai galėtų būti.
Norėčiau griežtesnių žanrų išbandyti – novelės, apsakymų. Ir nebe pirmo asmens pasakojimo, nes jis mane jau gana vargina. Bet niekada negali žinoti. Yra tokių rašytojų, kurie iš tiesų turi vieną stilių, bando kažką naujo, bet vis tiek grįžta prie jo. Aš nenorėčiau, kad man taip būtų, bet niekada negali žinoti, galbūt malalietką du ar trys pradėsiu rašyti.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.
