Vienas reikšmingiausių XX a. autorių argentinietis Jorgė Luisas Borgesas yra tapęs įkvėpimu ne vienam šiuolaikiniam kūrėjui, ir ne tik literatui. Švariu, gracingu stiliumi Borgesas žaidžia ironija ir paradoksais, pasakodamas istorijas apie laiką, begalybę ir literatūrą. Pasauline klasika tituluojami prozos tekstai kviečia pasiklysti vaizduotės karalystėje ir permąstyti fikcijos bei tikrovės santykį.
Šiemet pasirodžiusio argentiniečio apsakymų rinkinio „Fikcijos“ lietuviškas leidimas – antrasis, parengtas Valdo V.Petrausko (išleido leidykla „Rara“). Knygoje atnaujinti 4 anksčiau paties Petrausko versti tekstai – „Loterija Babilonijoje“, „Babelio biblioteka“, „Mirtis ir kompasas“, „Pietūs“, o pirmame leidime kitų vertėjų versti apsakymai išversti naujai.
Šiame tekste supažindiname ne tik su autoriaus biografija, bet ir patirtimis, įkvėpusiomis šio rinkinio apsakymus.
Anglofilas nuo mažumės
Gimęs Buenos Airėse, Argentinoje 1899 m. rugpjūčio 24 d. Jorgė Francisco Isidoro Luisas Borgesas Acevedo (lietuviškai tariamas Chorchė Luisas Borchesas) užaugo šeimoje, kuriai literatūra nebuvo svetima. Angliškų šaknų turėjęs tėvas Jorgė Guillermo Borgesas – teisininkas ir psichologijos mokytojas – nestokojo literatūrinių ambicijų ir buvo didelis Shelley, Keatso, and Swinburne’o gerbėjas. Būtent jam sūnus buvo dėkingas už pirmąsias pažintis su poezija ir filosofija. Jorgė ne kartą yra minėjęs, jog reikšmingiausia jo vaikystėj buvo tėvo biblioteka:
„Vis dar galiu ją įsivaizduoti. Ji buvo atskirame kambaryje su stiklinėmis lentynomis, joje turėjo būti keli tūkstančiai knygų. Kadangi nuo vaikystės buvau trumparegis, pamiršau daugumą to meto veidų (gal net galvodamas apie senelį Acevedą prisimenu ne jį, o jo nuotrauką), tačiau puikiai prisimenu daugybę graviūrų Chamberso enciklopedijoje ir „Britanikoje“. Pirmasis mano perskaitytas romanas buvo „Heklberis Finas““.
Jo motina Leonora Acevedo Suárez – iš Urugvajaus kariškių giminės kilusi vertėja, išvertusi, D.H.Lawrence’o, Williamo Faulknerio tekstus. Tiesa, šie vertimai neretai klaidingai priskiriami jos sūnui. Pats Jorgė yra išreiškęs dėkingumą motinai, kuri, ypač rašytojui apakus (o jis per visą gyvenimą taip ir neišmoko Brailio rašto), išliko supratinga ir ištikima drauge, iki pats savo mirties, sulaukus net 99-erių, atlikusia sekretorės užduotis, skaičiusia ir užrašiusia tai, kas buvo diktuojama. Anot paties autoriaus, būtent ji buvo jo literatūrinės karjeros globėja.
Užaugę iš dalies angliškai kalbančioje šeimoje, Jorgė ir jo sesuo Norah Borges (vėliau žinoma dailininkė ir ispanų literatūros kritiko Guillermo de Torre žmona) praleido ankstyvąją vaikystę Palermo rajone, kur jų tėvas bičiuliavosi su filosofais, rašytojais ir poetais. Nuolat apsuptas tekstų, jau būdamas šešerių Borgesas pareiškė norintis tapti rašytoju. Devynerių pirmąsyk laikraštyje pasirodė jo į ispanų kalbą išverstas Oscaro Wilde’o „Laimingasis princas“, nors tik tais metais pradėjo lankyti mokyklą. Dvylikos jis skaitė Šekspyrą angliškai.
Iš Argentinos į Šveicariją, Ispaniją ir atgal: poeto Borgeso kūrybos pradžia
1914 m. Borgesų šeima persikėlė į Europą, Šveicariją. Dėl pablogėjusio tėvo regėjimo ir prasidėjusio Pirmojo pasaulinio karo, jie liko gyventi Ženevoje. Tad Jorgė ėmė lankyti Kalvino gimnaziją (Collège Calvin), kur kartu su kitais keturiasdešimt jaunuolių mokėsi prancūzų, vokiečių ir lotynų kalbų. Vėliau studijas tęsė Ženevos universitete ir 1918 m. įgijo menų bakalauro laipsnį. Čia jis susipažino ne tik su įvairiomis literatūros tradicijomis, bet ir pratęsė pažintį su filosofija. Svarbiausiu mąstytoju jis laikė Arthurą Schopenhauerį: „Jei visatos mįslę galima nusakyti žodžiais, manau, kad šie žodžiai būtų jo raštuose.“
Baigęs studijas, Borgesas suprato turintis atsidėti rašymui: „Norėjau parodyti savo rankraščius tėvui, bet jis man pasakė, kad netiki patarimais ir kad turiu viską dirbti pats, bandydamas ir klysdamas. Rašiau sonetus anglų ir prancūzų kalbomis. Angliški sonetai buvo prastos Wordswortho imitacijos, o prancūziški – savaip vandeninga simbolistinės poezijos imitacija.“ Šveicarijoje šeimyna gyveno iki 1919 m., vėliau persikėlė į Ispaniją, kur tėvas Borgesas pabaigė savo romaną (išleistas penkis šimtus kopijų parsivežė atgal į Buenos Aires ir išdalino draugams), o sūnus žurnale „Grecia“ išsispausdino pirmąjį savo eilėraštį, pavadinimu „Giesmė jūrai“ („Hymn to the Sea“). Anot autoriaus, šiomis eilėmis jis iš visų jėgų stengėsi būti Waltu Whitmanu.
Grįžęs į Buenos Aires, Jorgė įsitraukė į miesto literatūros gyvenimą, rašė į avangardinius žurnalus ir 1923 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Buenos Airių aistra“ („Fervor de Buenos Aires“). Ankstyvoji jo kūryba pasižymėjo urbanistinio peizažo tyrinėjimu, o kasdienio gyvenimo atvaizdavimas buvo persmelktas mistikos ir amžinybės pojūčio. Per kitus du dešimtmečius Borgesas išleido keletą poezijos ir esė rinkinių, taip įsirašydamas tarp svarbiausių ispanakalbių XX a. poetų. Paveldėta prasta rega, vėliau ir aklumas buvo viena priežasčių, dėl kurios jis visą gyvenimą vis grįždavo prie poezijos – ją lengviau kurti tik galvoje ir išsaugoti atmintyje.
Greta publikuojamų eilių bei poezijos recenzijų įvairiuose laikraščiuose, Borgesas devynerius metus darbavosi bibliotekoje. Dėl tuo metu buvusio darbuotojų pertekliaus, įstaigoje vadovautasi nerašyta taisykle neatlikti visų darbų iš karto. Saugodami savo darbo vietas bibliotekininkai gerokai lėčiau katalogizuodavo knygas – kad tik būtų ką veikti penkiasdešimčiai žmonių ištisus metus. Tad literatūra užsidegęs Borgesas padirbėdavo keletą valandų ir, atsitraukęs nuo visų, slapčia rašydavo. Ironiška, bet būtent bibliotekoje, kur darbuotojams buvo įdomu tik žirgų lenktynės ar futbolo varžybos, jis nebuvo žinomas, nors tuo metu jau buvo gana išgarsėjęs kaip rašytojas: „Prisimenu, kaip kartą vienas kolega enciklopedijoje pastebėjo kažkokio Jorgės Luiso Borgeso pavardę – tai jį privertė susimąstyti apie mūsų vienodus vardus ir gimimo datas.“
Aklumas ir kelias į prozą
Borgesui lemtingais gyvenimo metais laikomi 1938-ieji, kai mirė jo tėvas ir jis pats vos išgyveno po nelaimingo atsitikimo užsikrėtęs sepsiu. Gulėdamas ligos patale, nežinodamas ar iš jo išlips, Jorgė svarstė, ar galės rašyti toliau. Pergyveno, kad gali nebepavykti kurti eilių ir rašyti esė, o tai intelektualiai demotyvuotų. Nusprendė, jog galbūt vertėtų išbandyti naujus žanrus – juk nieko neprarastų. Taip gimė apsakymas „Pierre’as Menardas, Don Kichoto autorius“ – vienas žinomiausių Borgeso kūrinių.
Šis apsakymas genialiai ir tam laikui itin naujoviškai kelia teksto autentiškumo klausimus, o kaip teksto įkvėpimus Borgesas mini ir savo senąją tėvo biblioteką, ir anksčiau už originalą skaitytą anglišką kanoninio Cervanteso romano leidimą: „Kai vėliau perskaičiau „Don Kichotą“ originalo kalba, jis man nuskambėjo kaip prastas vertimas. Vis dar prisimenu tuos raudonus Garnier leidimo tomus su auksinėmis raidėmis. <...> [K]ai perskaičiau kitą „Don Kichoto“ leidimą, pajutau, kad tai nėra tikrasis „Don Kichotas“. Vėliau draugas man parūpino Garnier leidimą su tomis pačiomis graviūromis, tomis pačiomis išnašomis, taip pat su tomis pačiomis klaidomis. Visi šie dalykai, mano galva, ir sudaro knygą; visa tai ir laikau tikruoju „Don Kichotu“.“
„Darbuojantis“ bibliotekoje – rašant rūsyje ar ant plokščio stogo esant šiltiems orams – gimė ir kiti itin svarbūs kūriniai. Vienas jų – kitas žymus apsakymas „Babelio biblioteka“, paties autoriaus įvardijamas kaip itin kafkiška košmariškos bibliotekos, kurioje dirbo, hiperbolė. Šiame tekste rašytojas įsivaizduoja begalinę biblioteką su visomis įmanomomis knygomis – tai nesėkmingų visatos ir žmogaus prasmės paieškų metafora. Abu minėti apsakymai atsidūrė viename labiausiai vertinamų Borgeso apsakymų rinkinių „Fikcijos“ (1944), kuriame nagrinėjami įvairūs paradoksai, laiko, amžinybės, begalybės temos.
Kita pasaulio literatūrai įtaką padariusi argentiniečių rašytojo knyga – „Alefas“ („El Aleph“) (1949). Kaip ir „Fikcijose“, šio rinkinio tekstai taip pat yra savotiški galvosūkiai apie begalinį laiką ir pasaulio antgamtiškumą, literatūrinę vaizduotę ir asmens tapatybę. Savo trumposios prozos kūriniais argentiniečių autorius skaitytojus supažindino su savitu filosofinių ieškojimų ir eksperimentinių pasakojimų deriniu. Borgeso prozoje dažnai žaidžiama su skirtingais žanrais – fantastikos ar detektyvinių istorijų tropais, – o greta kvestionuojamų begalybės, laiko ar autorystės sampratos, išgalvotos tikrovės ir tapatybės temų, pasitelkiami atsikartojantys veidrodžių bei labirintų vaizdiniai.
Rašytojas prieš režimą. Tarptautinis pripažinimas
Borgesas buvo ganėtinai liberalus, bet kaip ir tėvas, save laikė anarchistu. Spaudoje jis itin kritikavo prezidentu išrinktą Juaną Peroną ir jo fašistinį režimą, tad 1946 m. buvo perkeltas iš bibliotekos ir „paaukštintas“ – naminių paukščių ir triušių inspektoriumi vietos turguje. „Diktatūros skatina vergystę, diktatūros skatina žiaurumą; dar bjauriau yra tai, kad jos skatina kvailumą. Kovoti prieš šias liūdnas monotonijas yra viena iš daugelio rašytojų pareigų“, – jo garbei iškeltoje Argentinos rašytojų sąjungos vakarienėje kalbėjo Borgesas. Atsisakęs „paaukštinimo“ ir atsistatydinęs iš bibliotekininko pareigų, jis tapo literatūros dėstytoju.
Vėl pasikeitus politinei situacijai, 1955 m. Borgesas buvo paskirtas Nacionalinės bibliotekos direktoriumi, o kitais metais tapo Buenos Airių universiteto anglų ir amerikiečių literatūros profesoriumi. Vėlesniais metais argentiniečių autorius visiškai apako. Nepaisant to, jo kūryba išliko itin vaizdinga, jo diktuojamus tekstus toliau rašė jo motina, draugai ir padėjėjai. Rodos, aklumas nesutrukdė jo kūrybai. Tiesa, rašytojas negalėjo nepasijuokti iš gyvenimo ironijos, kad jam tapus bibliotekos direktoriumi (kaip ir du jo pirmtakai, taip pat netekę regėjimo) buvo paliktas su aštuoniais šimtais tūkstančių knygų, tačiau tamsoje.
Pasauline literatūros žvaigžde Borgesas tapo 1961 m., kai kartu su Samueliu Beckettu pasidalijo Formentor premija, nuo tada jo kūryba susidomėjo daugybė tarptautinių leidyklų. Tai leido rašytojui pakeliauti po Jungtines Amerikos Valstijas ir Europą. Tačiau net ir sulaukęs netikėtos šlovės, toliau dėstė universitete ir publikavo tekstus, kuriuose tyrinėjo fikcijos ir tikrovės sąsajas.
1973 m. į valdžią sugrįžus Peronui, Argentina Borgesui vėl tapo nepatogi. Politinė situacija ir motinos netektis lėmė, kad jis vėl leidosi į keliones ir likusias savo gyvenimo dienas praleido užsienyje. Vizituose po JAV ir Europą buvo lydimas savo asmeninės, literatūrinės asistentės Marijos Kodamos. Ji taip pat padėjo aklam Borgesui užrašyti jo diktuojamus tekstus, drauge parengė „Trumpą anglosaksų antologiją“, jų abiejų kelionių įspūdžių knygą „Atlasas“. Likus keliems mėnesiams iki mirties, jis vedė Kodamą per advokatą Paragvajuje, o 1986 m. birželio 14 d., būdamas 86 metų, mirė Ženevoje nuo kepenų vėžio.
Šiandien Jorgės Luiso Borgeso palikimas išlieka ne tik dėl didelio novatoriškumo kuriant pasakojimus, bet ir dėl įtakos daugybei rašytojų ir mąstytojų. Argentiniečio kūryba kviečia skaitytojus keliauti minties ir pasakojimo labirintais, peržengia kultūrines ir kalbines ribas, siūlydama laikui nepavaldžius žmogaus egzistencijos apmąstymus per literatūros, filosofijos ir vaizduotės prizmę. Poetiška, bet itin švaria kalba perteikti apmąstymai apie tekstų ir žmonijos prigimtis toliau įkvepia ir meta iššūkius, taip užtikrinant jam vieno įtakingiausių XX a. rašytojų titulą.
