Tad Vilniaus pokeris – tai ir sovietmečiu pastatytos literatūros sienos griuvimas, bandymas Lietuvos literatūrą kurti kaip Vakarų literatūros neatskiriamą dalį. Ta proga kalbiname Jūratę Čerškutę – vieną ryškiausių literatūros kritikių, literatūrologių, apskritai literatūros veikėjų šių dienų viešajame Lietuvos kultūros gyvenime. 2014 m. ji apgynė daktaro disertaciją Dekonstrukcija Ričardo Gavelio prozoje, jau dešimtmetį tiria šio rašytojo kūrybą ir viešumoje seniai pristatoma kaip pagrindinė jo tyrinėtoja.
– Galvojau, kaip pradėti pokalbį su literatūrologe, kuri jau tiek metų tyrinėja ir kalba apie Ričardą Gavelį, ar yra kas nors, kas Tave dar galėtų nustebinti. Ir štai, pamaniau, parodysiu Tau archyve aptiktą laišką – aštuntame dešimtmetyje Nemuno žurnalo literatūros skyriaus redaktoriaus Jurgio Buitkaus atsakymą jaunajam rašytojui Ričardui Gaveliui. Šiame laiške redaktorius išsako „nusivylimą“ Gavelio kūriniais ir kai kuriuos iš jų atmeta dėl „dekadentinės Vakarų Europos literatūros įtakos“. Bet čia taip pat randame beveik viską, kas buvo (ar vėliau tapo) Gavelis – atkaklią orientaciją į Vakarų kultūrą, norą įveikti sovietinės literatūros standartus, akivaizdžią ambiciją. Ar perskaitę šį tipiškai didaktišką laišką, galėtume prieiti prie išvados, kad be laisvos Lietuvos nebūtų ir Gavelio literatūrinio fenomeno, kad jis būtų nublėsęs smulkiąja proza, taikydamasis prie visokių buitkų literatūros supratimo?
– Galbūt Gavelis ir būtų nublėsęs smulkiąja proza, taikydamasis prie tuomečio cenzūrinio realizmo, kurį pats 1989 m. interviu Vytautui Rubavičiui giriasi įveikęs vieninteliu įmanomu būdu: „Rašiau, ką norėjau, o spausdinau, ką leido“. Tad jei nebūtų buvę laisvos Lietuvos, jis, ko gero, būtų tiesiog toliau rašęs romanus, kaip sakoma, „į stalčių“, ir tas Buitkaus išvardytas ydas – manieringumą, pozą – realizavęs tik tekstuose. Dar gal būtų išmoningai naudojęsis, kaip yra prasitaręs, tuomete sistema: „Tarybiniais laikais aš gyvenau iš kino scenarijų, pagal kuriuos niekas neleido statyt filmų. Bet tuos scenarijus nupirkdavo ir aš turėdavau už ką pavalgyt“. Sunku dabar pasakyti, kaip būtų ar nebūtų buvę. Kita vertus, atsakymo variantą sufleruoja ir vienas Gavelio našlės Nijolės Gavelienės išsitarimas: „Perestroikos vėjas jau pūtė iš kaimynės kiemo, taigi vargu ar be jo mūsų kieme būtų kažkas pasikeitę“.
Išties sugebėjai mane nustebinti šiuo laišku, kuris toks tikėtas ir taip darniai įsirašo į ankstyvąją Gavelio kūrybos recepciją, stipriai persmelktą tuo, kaip sakai, nusivylimu – kad tekstai konstruojami, kad juose, kaip pirmosios Gavelio knygos recenzijoje rašė Romualdas Granauskas, „nei nacionalinio savitumo, nei kokio ypatingesnio kolorito [...] nerasi. Nė vienam sakiny netenka susidurti ir su gražia lietuvių kalba“, tekstų herojai neturi aiškios istoriškumo dimensijos, ką jau kalbėti apie tą akivaizdžią „dekadentinės Vakarų literatūros įtaką“. Pastaroji buvo didysis to meto literatūros baubas, ir čia dera priminti, kad dėl jos įtakos pamečiui debiutines knygas išleidę Gavelis (Neprasidėjusi šventė, 1976) ir Saulius Tomas Kondrotas (Pasaulis be ribų, 1977) neoficialiai buvo kaltinami, pavyzdžiui, tuo metu ant skaitymo bangos buvusio Gabrielio Garcia Márquezo „nusirašymu“.
– Kalbant apie Vakarų literatūros įtaką Gavelio kūrybai. Esu daug skaitęs, ką straipsniais, apžvalgomis ar interviu esi rašiusi ir kalbėjusi apie Gavelį, bet viena įdomiausių Tavo minčių man vis tiek yra knygoje „Įsivaizduoti Lietuvą“ išsakyta idėja, kad Gaveliui lietuvių literatūros išsivadavimo viziją įkvėpė Jamesas Joyce‘as. Bet taip pat esi sakiusi, kad jis beprotiškai norėjo būti lyginamas su pasaulio literatūros klasikais. Jei žiūrėtume į visą Gavelio kūrybą atviromis akimis, kaip turėtume sakyti: ar didieji jo Vakarų literatūros autoritetai, kaip Joyce‘as, jam tapo atspirties tašku, ar neretai jis tiesiog nusekdavo jiems įkandin, o tai buvo nauja Lietuvos 90-ųjų kultūriniame, bet ne pasaulio literatūriniame kontekste?
– Turėtume sakyti pasitelkę paties Gavelio tekste „Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris“ įvardytą formulę: „buvo ir taip, ir anaip, ir dar kitaip – visaip vienu metu, lygia greta“. Taigi buvo ir atspirties tašku, ir nusekdavo jiems įkandin. Viena be kito čia neįmanoma, nes tam, kad galėtum kokiu nors autoritetu nusekti, pasekti, jį reflektuoti savo kūryboje, pirmiausia jis turi tapti atspirties tašku. Arba jeigu pasitelktume ką tik mirusio amerikiečių kritiko Haroldo Bloomo „įtakos teoriją“ – turi būti paveiktas autoritetų ir gebėti jų tekstus transformuoti kaip „klaidingą skaitymą“.
Viena aišku, ką ir pats tiksliai sakai, kad Gavelio literatūrinė orientacija ir ambicija buvo didieji Vakarų romanistai, tad gal neatsitiktinai romano Jauno žmogaus memuarai herojus Tomas Kelertas (Gavelio alter ego) buvo išsikėlęs uždavinį „nukalti neegzistuojančią lietuvišką dvasią“. Šį sakinį 1989 m. kovo 4 d. Literatūroje ir mene, atsakydamas į Rubavičiaus klausimus, Gavelis darkart pakartojo ir išplėtojo: „Manau, kad visi mūsų menininkai privalo nukalti gal ir egzistuojančią, bet dar nesuformuotą, neištobulintą lietuvišką dvasią. Joyce’as mums nurodo ir kelią – pasitelkti visą pasaulinės kultūros lobyną, įsiterpti į europietišką (ar vakarietišką) epistemą. Tai labai rimtas klausimas. Manau, kad lietuviško savitumo turime ieškoti ir jį išreikšti europiniame kontekste. Kito kelio nėra. Esame europiečiai – tad tokie ir būkime“. Ir dabar, 2019 m. rudenį, aš galvoju, kad jis tikrai nuoširdžiai visa savo kūryba tą darė, aprašinėjo tą (n)esančią lietuvišką dvasią, iš principo ją labai mylėdamas, o dar labiau kritikuodamas, nemodamas net į jam pačiam kliūvančią kritiką. Iš esmės ši Gavelio mintis dar nepraradus savo galiojimo, man vis dar pritrūksta lietuvių prozos tekstuose akivaizdžiai matomo užsienio autorių perskaitymo, kad ir to nusekimo įkandin – jei jis geras ir kokybiškas, tai kodėl negalimas?
– Kartais atrodo, kad gyventi šiais laikais Gaveliui su jo milžiniškomis ambicijomis būtų daug lengviau, juk turime ištisą Lietuvos kultūros institutą, kuris padeda panašias ambicijas realizuoti. Bet paskui pagalvoju, kad neapykanta ambicijai Lietuvoje vis dar didelė, pavyzdžiui, spėčiau, kad Kristina Sabaliauskaitė literatūrinio isteblišmento yra baudžiama pirmiausia už tai. O literatūrinis eksperimentavimas, naujų formų paieškos vėl laikoma išsidirbinėjimu. Nesunkiai įsivaizduoju, kaip Gavelio Vilniaus pokeris nepatektų į kokius penketukus ar dvyliktukus, nes būtų pareikšta, kad imtasi „nereikalingo formos eksperimento, užuot papasakojus istoriją paprastai“, o populiarieji knygų tinklaraštininkai purkštautų, kad neįmanoma tos knygos skaityti, o jau kalbėti šuns balsu tai apskritai yra visiška nesąmonė. Tad gal teisinga tarti, kad Gaveliui ambicijos komplikavo gyvenimą gana provincialios lietuviškos kultūros laikais, bet tokia jo kūryba vis tiek buvo įmanoma tik tada?
– Lietuvos kultūros institutas ir dabar sklandžiai padeda šias Gavelio jau pomirtines ambicijas realizuoti – vien per pastarąjį dešimtmetį Vilniaus pokeris buvo išverstas į anglų (du leidimai), makedonų, prancūzų, baltarusių, lenkų kalbas. Pasirodė angliški romanų Jauno žmogaus memuarai ir Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste vertimai. Taip kad jei kas dar paburba ar pavirkauja, koks užmirštas Gavelis – drįstu prieštarauti, kad tai netiesa. Juk ir lietuviški skaičiai šį tą sako – per pastarąjį dešimtmetį pasirodė trys naujos Vilniaus pokerio laidos, naujai perleisti romanai Jauno žmogaus memuarai, Vilniaus džiazas, Paskutinioji Žemės žmonių karta.
Nesutikčiau, kad formos paieškos laikomos išsidirbinėjimu, nes tų paieškų man asmeniškai nuolat trūksta, o jei ir būna, joms vis pristinga nušlifavimo, tokio pateikimo, kad nekiltų klausimų ir skaitytojas būtų įtikintas. Kai gavau Tavo klausimus ir sėdau į juos atsakinėti, spėjo įvykti vienas, mano manymu, įdomiausių pastarųjų metų literatūrinių skandalų dėl Sabaliauskaitės naujo romano Petro imperatorė neįtraukimo į Metų knygos rinkimų prozos penketuką. Stebėjau jo kunkuliuojančius komentarus feisbuke ir net keliskart mačiau sušmėžuojant Gavelio pavardę, ir tai nėra atsitiktinumas. Dėl tos ambicijos Gavelio ir Sabaliauskaitės kūrybos trajektorijos man atrodo artimos, ir sakydama „ambicija“, nevartoju galimų neigiamų šio žodžio pamušalų.
Aš nežinau ir negaliu atsakyti, kiek tos ambicijos Gaveliui komplikavo gyvenimą – tai, ko gero, geriausiai gali įvertinti ir įvardyti jo artimiausios aplinkos žmonės. Bet drįsčiau spėti, iš jo laikysenos, kandumo, peraugančio į ciniškumą, kad gal kiek ir erzino, lygiai kaip ir komplikavo. Kita vertus, pažiūrėkim į dabartį – ar nemanai, kad ta pati ambicingumo baimė toliau sėkmingai dvelkia provincialumu, nors jau galime laisvai judėti po pasaulį visomis prasmėmis? Įdėmiau pagalvojusi suprantu, kad man būtent tos ambicijos ir stinga lietuvių literatūroje, nes vis dar gero tono ženklas yra tyliai būti ir laukti, kol kas nors netyčia pastebės, o tuos, kurie turi ambicijos, dera nusodinti, neva pastatant į vietą. Tik tokiais atvejais visada kyla klausimas, kas yra ta vieta?
– Ne kartą esi tvirtinusi, kad Gavelio Vilniaus pokerį (turbūt kartu su Juozo Apučio Skruzdėlynu Prūsijoje) reiktų laikyti į stalčių rašytu kūriniu. Bet mane labiau nustebino Tavo pasakojimas, kad romano išleidimas vis tiek vyko pusiau slaptai ir kad nemaži nuopelnai čia tenka tuomečiam Vagos vyriausiajam redaktoriui Aleksandrui Krasnovui. Ar galėtum apie tai papasakoti daugiau?
– Jis ir yra į stalčių rašytas, tą liudija daugybė dalykų. Visų pirma, Gavelio ir Levo Raibšteino (dabar – Leo Ray) 1980–1981 m. susirašinėjimas, publikuotas ir knygoje Bliuzas Ričardui Gaveliui. Iš jo ir jame gvildenamų temų nekyla dvejonių, ar Gavelis tuo metu rašė Vilniaus pokerį, nes akivaizdu, kad rašė. O rašydamas romano skyrius išmoningai slapstė – tą atsiminimuose mini Rubavičius, „didžiausią ryšulį rankraščių“, apie kuriuos nenorėjo nieko sakyti ir bijojo laikyti savo namuose, mini ir jo motina Vanda Gavelienė, tik vėliau sužinojusi, kad tai buvęs Vilniaus pokeris.
Pradėjusi doktorantūros studijas ir Gavelio kūrybos tyrimus,vis girdėdavau, kad Vilniaus pokerio leidybinė istorija buvo neplaninė. Bet žinai, kaip būna – išgirsti ką, tačiau tai neįtinka į disertacijos rėmus, ir galvoji – kada nors vėliau. Tai tas vėliau ištiko jau po disertacijos gynimo, ir kiek netikėtomis aplinkybėmis – kai 2014 m. lapkritį kartu su Krasnovu filmavomės Jolantos Kryževičienės laidoje Naktinis ekspresas (LRT). Tada Krasnovas ir papasakojo, kad 1988 m. pabaigoje arba 1989 m. pradžioje jam, tuometiniam leidyklos Vaga vyr. redaktoriaus pavaduotojui, Gavelis ir atnešęs Vilniaus pokerio rankraštį.
Jį perskaitęs Krasnovas suprato, kad jei knyga bus leidžiama pagal tuo metu įprastą leidybinę praktiką – leidiniai planuojami mažiausiai pora metų į priekį, turi būti įtraukti į planą, – ji greičiausiai pasirodytų po dvejų metų. Tad Krasnovas stengėsi pagreitinti leidimą ir išleisti knygą taip, kad neužuostų tie, kurie leidykloje saugojo tarybinę ideologiją. Vilniaus pokerio leidimas nebuvo numatytas, nebuvo planuotas, o jo išleidimas į spaustuvę apskritai buvo maištingas veiksmas: Krasnovas su slaptajame leidybos projekte dalyvavusiu Vagos prozos redakcijos vadovu Alijušu Grėbliūnu nebuvo tikri, kaip į šį leidinį reaguos leidyklos valdžia, todėl vietoj vyriausiojo redaktoriaus leidinį pasirašė Krasnovas ir išsiuntė į spaustuvę, o iš ten jį atšaukti buvo pakankamai sunku, nors leidybos stabdymų esą būta. 1989 m. rugpjūčio 28 d. „pasirašytas spaudai“ 50 000 egzempliorių tiražu Vilniaus pokeris pasirodė 1989 m. lapkričio pabaigoje, kaip tik po Berlyno sienos griuvimo, tad kaip sakoma, perfect timing.
– Už Vilniaus pokerio tam tikro formos siurrealizmo aiškiai matyti griežtas racionalumas – pamenu kažkurioje konferencijoje Tavo rodytas Gavelio užrašų knygutes su braižytomis schemomis ir lentelėmis. Bet ar tiesa, kad toks savotiškai totalinis viso kūrinio apmąstymas vesdavo prie kraštutinumo – jis neleisdavo nieko taisyti, netgi akivaizdžių klaidų? Kaip apibūdintum Gavelio santykį su Vilniaus pokerio tekstu? Ir įdomu, ar jis kito po to, kai romanas buvo išleistas, sulaukė kontroversiškų vertinimų?
– Gavelis Krasnovui buvo ryžtingai pasakęs, kad jokio redagavimo griežtai neleisiąs – nei turinio, nei rašybos, nei skyrybos – arba leidžiat romaną tokį, koks yra, arba neleidžiat. Vėliau Grėbliūnas sakė, kad skaitydamas rado klaidų, parodė jas Gaveliui, ir jis sutiko jas pataisyti.
Tavo minimos akivaizdžios klaidos dažniausiai pasitaikydavo rašant užsieninius asmenvardžius ar kokius angliškus posakius. Dabar kelia tik nuostabą, kad štai net ir 2007 m. knygoje Bliuzas Ričardui Gaveliui, perpublikuojant, kaip aš vadinu, Vilniaus pokerio skaitymo instrukciją, tekstą „Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris“, tiražuojama klaidinga prancūzų rašytojos Nathalie Sarraute rašyba (Gavelis rašo Natalie Sarrot, nors lietuvinimas atrodytų taip: Natali Sarot). Tai čia tokios klaidelės, kurias tiesiog būtų išgaudžiusi prityrusi redaguojanti ar korektūrą skaitanti akis.
Galvojant apie tą totalinį kūrinio apmąstymą, tai veikiausiai jis ne visuomet būdavo totalinis. Paskutiniame savo interviu 2002 m. vasarą, Liudviko Jakimavičiaus klausiamas, „Ar žinai iš karto visą romano fabulą?“, Gavelis atsako: „Be abejo, aš žinau beveik visą romano fabulą, ir be abejo, kai romanas įpusėja, ta fabula visiškai pasikeičia, kol jis pasibaigia, viskas pasibaigia visiškai kitaip negu buvo sumanyta iš pradžių. Ir taip yra 100%. Visada. Su apsakymu kitaip. Apsakyme bent jau aš pradėdamas rašyt žinau, kuo jis baigsis ir tiesiog einu į finalą. Su romanu – visiškas džiazas, grynų gryniausia improvizacija, dedant visas pastangas, kad sugrotum tą savo džiazą kuo geriau. Bet kuo tai baigsis ir kurioj vietoj bus kulminacija, susiplanuoji – bet tai niekuomet nepasitvirtina“.
Apskritai džiazo ir bliuzo terminija ir iš jos kylančios metaforos buvo būdingos Gaveliui. Jis neretai jas vartodavo, taip kartu nurodydamas, kad kaip prityręs muzikantas, jis apmeta tik kvadratą, o toliau pasiduoda improvizacijai. Bet galvodama apie tą griežtą struktūrą ir Vilniaus pokerio rašiomoniškąją pasakojimo schemą, siūlau neišleisti iš akiračio ir kito svarbaus aspekto. Vilniaus pokeris yra Gavelio magnum opus, didysis ir geriausias tekstas, kurį jis rašė ilgai, aštuonerius metus (1979–1987), veikiausiai vargiai numanydamas, kad romanas kada bus išspausdintas (priešingai nei daugeliui, man atrodo, kad taip sakydamas jis nekoketavo). Tad romano struktūra nušlifuota, viskas apmąstyta, visi rašiomoniški skirtingų pasakojimo versijų pokyčiai pasižymėti sąsiuvinyje.
Atėjus Lietuvos nepriklausomybei, Gavelis tokios prabangos rašyti vieną tekstą aštuonerius metus nebeturėjo. Atsirado visai kitas ritmas – po romaną kas dvejus metus, ir šitie „popokeriniai“ jo tekstai nebeatrodo tokie preciziški, yra vietų, kur paskubėta ar užsižaista struktūriniais dėliojimais. Tad Gavelio santykis su Vilniaus pokerio tekstu, ko gero, apibrėžtinas kaip išmylėtas, išmąstytas ir deramai išrašytas. Kiek žinau, tekstas nuo to, koks buvo pirmąkart publikuotas 1989 m. lapkričio pabaigoje, nesikeitė.
– Vilniaus pokerį tebeskaitome kaip homo sovieticus ir homo lituanicus kritiką, nes pats Gavelis norėjo, kad taip romaną skaitytume, o pasakojimo polifoniškumą vertiname literatūros kategorijomis, t. y. kaip postmodernaus pasakojimo pavyzdį. Bet gal dabar, praėjus trisdešimt metų, galėtume sakyti, kad romane kalba ne tik postmodernus pasakotojas, bet ir pats homo sovieticus? Kad polifonija ir vienos tiesos nebuvimas rodo ne (tik) postmodernumą, bet ir sovietmečiu susiformavusį mąstymą, kurį rašytojas pats ne iki galo reflektavo? Kad Gavelis ne (tik) vadavo mus iš homo sovieticus mąstymo, bet ir savaip jį šiuo romanu įpaminklino?
– Tavo keliasluoksnis ir išsišakojęs klausimas verčia mane prisipažinti, kad bene įdomiausias klausimas, prie kurio per šį Gavelio kūrybos tyrinėjimo dešimtmetį nuolat grįžtu ar veikiau į kurį nuolat atsitrenkiu, yra šis: ar Gavelis buvo modernistas, ar postmodernistas? Pirmuoju Nepriklausomybės dešimtmečiu visi jį buvo linkę vadinti postmodernistu. Apskritai tuo metu viskas, kas buvo kitaip, kiek nukrypę nuo mums nepajudinamai pažįstamų dalykų, buvo vadinama postmodernizmu. Man gi vis labiau atrodo, kad Gavelis yra tarp – ant tos ribos tarp modernizmo ir postmodernizmo.
Rašydama disertaciją, teorine prieiga pasirinkau dekonstrukciją, nes atrodė, kad ji bus parankiausia, siekiant aprašyti ir įvertinti Gavelio tekstuose regimą dekonstravimą. Bet kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad Gavelis, žengęs kelis žingsnelius postmodernizmo žemėje, vis dėlto grįžo į saugųjį modernizmą. Tą liudytų ir jau minėti jo įkvėpėjai, Vakarų kanono rašytojai, pagaliau paskutiniuoju romanu Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste akivaizdžiai deklaravęs dekonstrukcinio herojaus buvimą, Gavelis vis dėlto liko šioje, konstrukcijos pusėje.
Kita vertus, juk ir postmodernizmas neretai vadinamas tiesiog kitu to paties modernizmo variantu. Tad aš gal rinkčiausi būtent šį žiūros tašką. O grįžtant prie homo sovieticus – taip, tam, kad būtų galima vaduoti, reikia deramai susipažinti su reikalu, tad Gavelis ir vadavo iš to mąstymo, ir jį įpaminklino, o savo herojus jame savotiškai įkalino. Žinoma, kad romane kalba homo sovieticus, keli skirtingi jo variantai, kaip ir sakai, liudijantys keliasluoksnį mąstymą, kurį Gavelis deramai reflektavo, visuose savo romanuose, kurių veiksmas vyksta sovietmečiu.
– Vilniaus pokeryje vien juodomis spalvomis rodomo, demonizuojamo sovietmečio vaizdinys labai buvo reikalingas einant į nepriklausomybę. Bet nesu tikras, kiek jis padeda mums pažinti aną sovietinės okupacijos periodą šiais laikais, kai net lietuviškose sovietinėse studijose ieškoma vis daugiau spalvų, niuansų ir daugiaprasmiškumo. Ar nieko nežinantiems apie sovietmetį vertėtų pradėti nuo Vilniaus pokerio? O gal jis turėtų būti tarp privalomų skaitinių, bet ne pirmoje vietoje?
– Apskritai klausimas, ar literatūra mums geba padėti, ir jei taip, tai kiek autentiškai, pažinti pasaulį, jo buvusias epochas, nugulusias į istorijos vadovėlių puslapius? Man galvotųsi kiek kitas klausimas, ne toks didingas, ne apie sovietmetį, o apie patį Gavelį – ar jo nežinantiems ir niekada neskaičiusiems galima pažintį pradėti nuo Vilniaus pokerio? Atsakyčiau – taip, jei esate nusiteikę nelengvam darbui. Per šiuos metus ne kartą girdėjau skaitytojų reakcijų, kaip jie neįveikė Vilniaus pokerio, negalėjo skaityti, kaip per sunku, per juoda, pernelyg paranojiška ir t. t. Beje, man patinka Tomo Ramanausko mintis, kurią jis išsakė naujai perskaitęs Vilniaus pokerį, kad tai yra „neįtikėtino tankumo įniršio ir panikos priepuolis prieš Sistemą, abejingumą ir pilkumą“. O juk tie, kurie yra patyrę nerimo ir panikos atakas, puikiai žino, kaip neįmanomai sunku jas ištverti...
Tad dabar visiems, norintiems, bet nedrįstantiems imtis Vilniaus pokerio, visada siūlau susirasti Gavelio tekstą „Antidemiurgas, arba Kas yra Vilniaus pokeris“. Jau minėjau, kad tai savotiška skaitymo instrukcija, kuri nuteikia, kad bus čia darbelio, ir ne viskas bus aišku, nes ir negali taip būti. Linijinio chronologinio pasakojimo nuo A iki Z nebus, bet bus kitų dalykų, žymiai sunkesnių ir sudėtingesnių. Tad gal pirmai pažinčiai – ar su Gaveliu, ar su sovietmečiu, aš rekomenduočiau Gavelio romaną Jauno žmogaus memuarai. Jame išskleidžiamos iškalbios sovietmečio metaforos, pakankamai nuosekliai pasakojamas herojų gyvenimas sovietmečio aplinkybėmis, o skaitymas yra nelyginamai paprastesnis nei Vilniaus pokerio. Kita vertus, lengviausias pradžios taškas – Gavelio apsakymai. Kad ir garsieji „Raportas apie šmėklas“ ar „Berankis“.
– Juokais galėčiau sakyti, kad Lietuvoje iš tiesų pripažintu ir populiariu rašytoju ar rašytoja netapsi, jei viena iš tavo kūrybos ašių nebus Vilnius. Tai lyg ir būtų galima aiškinti tuo, kad rašytojai pratęsia ir atspindi tebeegzistuojantį tarpukariu susiformavusį Vilniaus kompleksą – jis mums svetimas ir (ar bet) stipriai romantizuojamas (vis daugiau apie jį sužinodami, nebūtinai atsikratome to komplekso). Gaveliui Vilnius taip pat yra viena svarbiausių kūrybos ašių ir šia prasme jis tarsi telpa į formulę. Bet turinio prasme akivaizdu, kad jam Vilnius yra savas, bet visiškai neromantiška, greičiau profaniška erdvė. Man ne visai suprantamas jo santykis su Vilniumi – ar tai sadomazochistinės meilės forma, tam tikra manija, o gal tik poza prieš kitus lietuvius, su kuriais Gavelis iš tikrųjų išgyveno tą patį Vilniaus kompleksą?
– Ir tas, ir tas – ir meilė, ir neapykanta, ir manija, ir erzinimas, viskas vienu metu, visuose tekstuose. Dabar, matydama lietuvių romanistikoje pastangas įrašyti herojus į Vilnių, suprantu, kad Gaveliui Vilnius buvo natūraliai įsirašęs, jis buvo tikras miestietis, tad neatsitiktinai Jūratė Sprindytė Gavelio kūrybą mato kaip iš-kaiminimo lūžį, o jį patį įvardija pirmuoju lietuvių prozos šiltadaržio griovėju.
Pirmieji dešimt Gavelio gyvenimo metų klojosi Aušros vartų kvartale. Jis gyveno už Bazilijonų vartų esančios Švč. Trejybės (Unitų) bažnyčios kieme. Tai buvo 1950–1960 m., kada gyvenimas ir augimas kieme buvo natūralus, ir niekas vaikų nebandė nusaugoti kaip dabar – tad ir rūsiai išlandžioti, ir gatvės aplakstytos. Laidoje Kūrybos metas Mariui Ivaškevičiui Gavelis pasakoja, kad tais laikais Aušros vartų gatvė buvusi pilna lenkų ir žydų – to, kaip sakai, romantizuoto Vilniaus etapo, palikuonių. Man atrodo, kad Gavelio išgyventas kompleksas, jei jau renkamės tokį žodį, sietųsi ne su tarpukariu, o su sovietmečiu, kuris tarsi nuromantizuoja viską, įkalindamas miestą ir jo gyventojus dvigubame režime – ir niūri pilka sovietinės realybės vieta, ir kartu vieta, kuri meluoja, apgaudinėja, suvedžioja, iki galo nepasiduoda totalitariniam režimui, turi savo demiurgišką galią. Tai ryškiausiai išrašyta Vilniaus pokerio paskutiniame skyriuje ir legendiniame sakinyje „Mūsų gyvenimas – tai amžinas Vilniaus pokeris, jo kortas, niekingai vypsodama, pašo ir dalija mirtis“.
– Pabaigai norėčiau užduoti klausimą kaip vienintelei gavelologei Lietuvoje. Ar nebaisu tiek metų dirbant su Gavelio tekstais iš jo tyrėjos tapti ne tik populiarintoja (ką esi sakiusi), bet ir savotiška naujos gaveliškos mitologijos kūrėja? Kas padeda išlaikyti distanciją nuo Gavelio, jo tekstų, su jo mirtimi nepasibaigusių ambicijų?
– Nedrįsčiau viena pati savintis šio titulo, dalyčiausi tą „gavelologę“ kartu su Violeta Kelertiene, kuri žymiai anksčiau nei aš pradėjo tyrinėti Gavelio kūrybą ir kuri mane labai palaiko asmeniniame gavelologės kelyje. Bet šis mūsų pokalbio pabaigos klausimas labai geras, jau seniai jo laukiau, praktiškai visą tą laiką, kiek tyrinėju Gavelio kūrybą, – kad kas imtų ir paklaustų, ar nebaisu?
Žinoma, kad baisu, labai baisu – ir dėl tos mitologijos (kuri kažkiek, nori to ar nenori, kuriasi, nes esi veikiama tekstų, intertekstų, kontekstų, o pastarieji disonuoja su jau esama Gavelio mitologija ir nepamatuotų pletkų šleifu), ir dėl baimės, kad paskui taip ir liksi užstrigusi ties vienu autoriumi ir jo monografiniu tyrimu. Po daktaro disertacijos praėjo jau penkeri metai, ir visi jau tikisi „tos knygos“, o aš paprasčiausiai norėčiau deramai pailsėti nuo Gavelio. To poilsio nebuvo, nes nuolat tenka kalbėti ir rašyti (vis labiau tiražuojant save) – išeina nauji leidimai, vertimai į kitas kalbas, rengiami leidiniai užsienio rinkoms ir svarbiausioms pasaulio knygų mugėms. Taip, populiarinimo aspektą esu minėjusi, bet dabar jį įvardinčiau kiek kitaip – norisi žmonėms padėti atrasti Gavelį ir išmokyti jį skaityti (manojo Varšuvos knygų klubo patirtis parodė, kad būtent to labiausiai ir trūksta).
Tad tikrai norisi distancijos ir negalvojimo, bet kartu viliuosi, kad dar nesu tapusi ta išprotėjusia ir nukvakusia Gavelio skaitytoja, tikiuosi, kad jausti atstumą vis dar padeda kiti autoriai ir jų tekstai, sveikas protas ir ironija. Ir vis dažniau kasdienybėje prisimenama Vilniaus džiazo herojaus Elifonso Džindžerio Sylabos Baknerio frazė – No reason to get excited!
