Romaną „Altorių šešėly“ prieš aštuoniasdešimt metų parašė vienas žymiausių XX amžiaus pirmosios pusės lietuvių lyrikų Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967). Lietuvoje daugelis šią knygą yra perskaitę, kai kurie – ne po sykį, kiekvienas apie ją yra bent girdėjęs. Lietuviškai romanas išleistas jau 16 kartų, išverstas į devynias užsienio kalbas. Šis kūrinys seniai yra tapęs lietuviškojo romano reprezentantu, nepaisant pilietinių ir literatūrinių polemikų, kurias jis sukėlė.
Kunigystės ieškojimo ir jos išsižadėjimo siužetas, meilės ir kūrybos motyvai, psichologinės analizės gelmė, išpažintinis pasakojimo pobūdis, intelekto meninė raiška – šios ir kitos ypatybės lėmė neblėstančią romano vertę. Pagrindinis romano veikėjas Liudas Vasaris suvokiamas kaip vienas ryškiausių personažų lietuvių literatūroje.
Šiame romano leidime taip pat publikuojamas ir Vytauto Martinkaus straipsnis „Lietuvių romanas, parašytas pasaulio poeto“. Pasak straipsnio autoriaus, „ši knyga – ne vienu atžvilgiu autobiografinis ir svarbiausias Mykolaičio-Putino kūrinys, iš esmės paveikęs tolesnę jo kūrybą ir gyvenimą. Vidiniai ryšiai tarp pastarųjų yra akivaizdūs. Po romano publikacijos 1932–1933 m. autorius, vos 40-ies sulaukęs kunigas, estetikos ir literatūros profesorius, Lietuvių rašytojų draugijos pirmininkas, skaitytojų sąmonėje sušvito ryškiomis spalvomis. Knyga pažadino, galėčiau sakyti – sukiršino šviesuomenę, dėl jos idėjų buvo viešai ir karštai ginčijamasi.“ Nors romanas poetiškas, tačiau jam būdingas realistiškumas – gyvenimo faktų, realių žmonių, kultūros vaizdų ir veikale vaizduojamos tikrovės panašumas ryškus, todėl pats rašytojas iškart numatė šių panašumų pavojus, „klystų, kas manytų, kad čia autorius nupiešė tik savo alter ego“.
„Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ serija, pradėta leisti 2005 m. Žemaitės kūrybos rinktine, jau beveik baigta – iš trisdešimties žymiausių lietuvių literatūros klasikų beliko išleisti Juozo Tumo-Vaižganto ir Igno Šeiniaus kūrybos rinktines.
