Lucinda Riley apie romaną „Šešėlio sesuo“: „Man rūpėjo įprasminti moterų pasiekimus“

„Kai sumaniau parašyti knygų ciklą apie septynias seseris, pavadintas Plejadžių žvaigždžių vardais, nė nenutuokiau, kur tai mane nuves“, – sako Lucinda Riley, kurios knyga „Šešėlio sesuo: Star istorija“ neseniai pasirodė ir lietuvių kalba.
Lucinda Riley
Lucinda Riley / Luko Balandžio / 15min nuotr.

„Tyto alba“ išleido jau tris Lucindos Riley, praeitų metų Vilniaus knygų mugės viešnios, romanus iš „Septynių seserų“ ciklo: „Septynios seserys: Majos istorija“, „Audrų sesuo: Alės istorija“ ir visai neseniai trečiąją, knygynuose iškart patekusią į perkamiausiųjų dešimtukus – „Šešėlio sesuo: Star istorija“ (visus šiuos romanus iš anglų k. vertė Kristina Miliūnienė). Skaitytojai labai pamėgo ir ankstesnes bestselerių autorės knygas – „Orchidėjų namai“, „Levandų sodas“, „Mergaitė ant jūros skardžio“, „Vidurnakčio rožė“.

L.Riley sako: „Kai sumaniau parašyti knygų ciklą apie septynias seseris, pavadintas Plejadžių žvaigždžių vardais, nė nenutuokiau, kur tai mane nuves. Labai traukė faktas, kad kiekviena iš tų mitinių seserų, pasak legendų, buvo unikali ir stipri moteris. Kai kas sako, kad tai tos pačios Septynios Motinos, apvaisinusios žemę, – pasigilinus į jų istorijas nekyla abejonių, kad jų būta nepaprastai vaisingų! – ir susilaukusios daugybės vaikų su įvairiais dievais, kuriuos žavėjo jų stiprybė, grožis ir misticizmo aura.

Man rūpėjo įprasminti moterų pasiekimus – ypač praeities moterų, kurių pastangos paversti pasaulį tokiu, koks jis yra šiandien, paprastai būdavo užgožiamos kur kas dažniau įamžinamų vyrų pasiekimų.

Man rūpėjo įprasminti moterų pasiekimus – ypač praeities moterų, kurių pastangos paversti pasaulį tokiu, koks jis yra šiandien, paprastai būdavo užgožiamos kur kas dažniau įamžinamų vyrų pasiekimų.

Tačiau feminizmo apibrėžimas remiasi lygybe, o ne dominavimu, ir mano aprašomos moterys – ir praeities, ir dabarties – pripažįsta norinčios ir jaučiančios būtinybę savo gyvenime turėti vyrą. Ko gero, vyriškumas ir moteriškumas – tai tie tikrieji, amžinai tarpusavyje kovojantys in ir jang pradai, turintys išmokti priimti vienas kito stiprybes ir silpnybes.

Žinoma, mums visiems reikia meilės, nors nebūtinai ta tradicine santuokos ir vaikų forma, ir aš tikiu, kad meilė – tai gyvybės šaltinis, be kurio mes, žmonės, sunykstam ir numirštam. „Septynių seserų“ ciklas atvirai apdainuoja amžinas meilės paieškas ir tyrinėja skaudžias jos praradimo pasekmes.

Keliaujant aplink pasaulį, sekant savo faktinių ir fikcinių moterų veikėjų pėdomis, renkant medžiagą apie jų gyvenimus, man nuolat tenka stebėtis ir gėrėtis ankstesnių kartų moterų tvirtybe ir narsa. Kovodamos su lytiniais ir rasiniais praėjusių laikų prietarais, netekdamos mylimųjų siaučiant karui ar ligoms, pradėdamos gyvenimą iš naujo kitame pasaulio krašte, tos moterys praskynė mums kelią, ir jų dėka šiandien galime mėgautis minties ir veiksmų laisve. Kurią priimame kaip savaime suprantamą dalyką.

Deja, pasaulis vis dar nėra tobulas, ir kažin ar kada nors bus, nes iškyla vis naujų iššūkių. Vis dėlto nuoširdžiai tikiu, kad žmonėms – ypač moterims – tie iššūkiai išeina į naudą. Šiaip ar taip, esame tikros barbės devyndarbės – visų galų deivės! Ir aš kiekvieną dieną – viena ranka spausdama vaiką, kita rankraštį – su dėkingumu prisimenu, kad ši „laisvė“ būti tuo, kas esu, buvo iškovota tūkstančių nuostabių moterų kartų ir galbūt siekia pačias Septynias seseris…

Labai tikiuosi, kad jums patiko Star kelionė. Tyli kasdienė drąsa, gerumas ir vidinė stiprybė dažnai negauna pelnyto pripažinimo. Star neapvertė pasaulio, užtat pakeitė ją supančių žmonių gyvenimus – į gera. O kartu atrado save“.

Q & A kalbina L.Riley apie „Šešėlio seserį“.

– Koks būtų trečiosios sesers, Star, mitologinis atitikmuo?

– Graikų mitologijoje Asteropė – sesuo, apie kurią žinome mažiausiai. Plejadėse jos švytėjimą užgožia kitos žvaigždės, o pažvelgusi pro Pa Salto teleskopą Star sužino, kad Asteropę sudaro dvi viena šalia kitos blausiai švytinčios žvaigždės. Tai ir sudaro jos charakterio pagrindą: jauna paslaptinga moteris, atsiribojusi nuo kitų, bet turinti dar neatrastą antrąją pusę.

Legendoje ją visur lydi stipresnė ir ryškesnė sesuo Kelaeno. Jų neperskiriamas ryšys mane labai sudomino: įspraustos tarp kitų šešių seserų, Star ir Kelė yra priverstos priklausyti viena nuo kitos ir užmezga ypatingus tarpusavio santykius.

Teigiama, kad Asteropė buvo Enomajaus, vėliau tapusio Pizos karaliumi, žmona arba motina. „Apžaisti“ visus tuos graikų mitologijos prieštaravimus nebuvo lengva, bet galiausiai nutariau remtis abiem versijomis. Manasis Enomajus – Mauzas – sudėtingo būdo paniurėlis, bet jo jausmai gilūs. Jam sunkiai sekasi prisiimti ir Rorio tėvo, ir Hai Vildo šeimininko vaidmenis. Star taip pat gauna du vaidmenis: romantinės Mauzo partnerės ir Rorio motinos… o jų likimą nulems žvaigždės (na, arba… aš!). Ta romano vieta, kai Star sužino tikrąjį Mauzo vardą – man labiausiai patinka.

Knygos viršelis
Knygos viršelis

– Ko gero, kiekviena iš seserų kažkuo artima ir jums. Kuo panašios esate su Star?

– Visų pirma, meile knygoms – esu su malonumu perskaičiusi visus Star „Šešėlio seseryje“ minimus romanus. Be to, man irgi drovu ir nejauku dideliuose visuomenės susibūrimuose – siaubingai bijau kalbėti viešai. Šiuo gyvenimo tarpsniu tą daryti man tenka dažnai, taigi, kaip ir Star, turėjau įveikti baimes ir galiu pasakyti, kad kalbėti prieš publiką man sekasi vis geriau.

– Iš esmės Star neturi savo balso. Ar nebuvo sudėtinga rašyti jai dialogus?

– Iš pradžių buvo. Kiekvieno romano juodraštį sudiktuoju, ir dialogai paprastai einasi kaip per sviestą. Šį kartą užtrukau, kol „užčiuopiau“ Star balsą. Šios veikėjos vidinis pasaulis man buvo visiškai aiškus, tačiau jos bendravimą su aplinkiniais užrašyti pasirodė ne juokas, nes ji mėgsta atsakinėti vienskiemeniais žodžiais! Knygai vystantis Star pradeda lįsti iš kiauto ir užmezga gilesnius ryšius su žmonėmis. Rašyti iš jos perspektyvos man buvo visiškai natūralu. Jos vidinis monologas gyvas, o gebėjimas klausytis – viena iš didžiausių stiprybių, todėl buvo labai smagu aprašinėti judviejų su Roriu scenas: jiedu taip gerai supranta vienas kitą, kad apsieina ir be žodžių.

– Knygoje Orlandas vadovauja retenybių knygynui. Neabejoju, kad ir Jūs dievinate retas knygas – kokios Jūsų kolekcijoje mylimiausios ir kodėl?

– Leidusi Orlandui prekiauti retomis knygomis, padovanojau sau malonumą pagyventi jo „kailyje“. Retos knygos man yra didžiausia įsivaizduojama prabanga. Kaip ir Star, nedvejodama iškeisčiau vardinę rankinę ar batų porą į kolekcinę knygą! Kasmet sau leidžiu įsigyti vieną ypatingą „retenybę“ ar jų rinkinį. Retas knygas dovanoju ir savo vyriausiajam sūnui per Kalėdas ir gimtadienius. Mano kolekcijos favoritai – „Penguin“ klasika bei oda įrišti seserų Brontë ir Dickenso ankstyvieji leidimai.

Niekada nevėlu prašyti pagalbos, nes kalbėjimas – pirmasis žingsnis į gijimą. Ir tai – vienas drąsiausių žingsnių žmogaus gyvenime.

– „Šešėlio sesers“ veikėjai, ypač Mauzas, atvirai kalba apie depresiją. Ar manote, kad svarbu kalbėti apie psichinę sveikatą?

– Žinoma. Britų psichinės sveikatos labdaringos organizacijos „Mind“ duomenimis, beveik 10% Jungtinės Karalystės gyventojų anksčiau ar vėliau patiria nerimą ir depresiją. Mūsų visuomenė iš lėto atsikrato stigmos ir pradeda kalbėti apie depresiją kaip apie ligą, o ne kažką, ko reikėtų gėdytis. Netekęs žmonos Mauzas išgyveno gilią emocinę traumą, kuri pastūmėjo į depresiją. Padedamas savo šeimos ir gerosios Star, jis po truputį užmezga santykius ir su ja, ir su savo sūnumi, palikdamas skausmingus išgyvenimus praeityje. Niekada nevėlu prašyti pagalbos, nes kalbėjimas – pirmasis žingsnis į gijimą. Ir tai – vienas drąsiausių žingsnių žmogaus gyvenime.

– Jūsų knygos garsėja egzotinėmis, svetur nukeliančiomis veiksmo vietomis – kodėl šiai knygai pasirinkote Angliją? Ar rašyti apie Angliją buvo paprasčiau nei visada?

– Anglijoje gausu įvairių ir įdomių kraštovaizdžių. Džiaugiausi gavusi progą jį aprašyti. Būna – stovi ant kalvagūbrio Ežerų krašte, žvalgaisi į laukinius, žmogaus nepaliestus slėnius ir upes, ir negali patikėti, kad toje pat šalyje bruzda ir gražusis Londono miestas. Rašyti apie gimtąją šalį buvo lengva ir sykiu sunku: lengva ta prasme, kad nereikėjo nė kojos kelti iš namų, bet sunku, nes gerai pažinodamas vietovę turi pasistengti pažvelgti į ją naujomis akimis, kad perteiktum skaitytojui jos magiją. Man žodis „egzotika“ nebūtinai reiškia tolimus paplūdimius ir palmes; egzotiška yra tai, kas jaudina, kas nepažįstama – o juk Anglijoje tiek daug dar nepažintų vietų.

– Knygoje aprašote nuostabius Ežerų krašto ir Kento sodų kraštovaizdžius. Kurį iš vietovių Jus labiausiai įkvėpė?

– Sisinhersto sodai Kente, 1938 metais suprojektuoti rašytojos Vitos Sackville-West ir jos vyro, rašytojo ir diplomato Haroldo Nicholsono – romantiški, mįslingi ir tobulai įkūnijantys tą literatūrinį ir meninį Anglijos laikotarpį. Sodus sudaro serija „kambarių“, iš kurių kiekvienas pasakoja vis kitą istoriją – pamaniau, kad geresnio Hai Vildo prototipo nė su žiburiu nerasi. Tikiu, kad namai – tai jų šeimininkų atspindys, ir galimybė aprašyti Hai Vildą per kelias jį puoselėjusias kartas suteikė man, sodų mylėtojai, nepaprastą malonumą.

Ežerų krašte didžiausią įspūdį paliko vaizdas nuo Skafelo viršukalnės. Gerai pamenu, kaip sykį mane ten nusivežė tėvas – tuo metu buvau septynerių ar aštuonerių – kalno šlaite mudu, visai kaip Florą su Arčiu, užklupo škvalas.

– Ar tiesa, kad žavitės britų monarchija?

– Didžioji Britanija gali didžiuotis turtinga istorija ir viena ilgiausiai valdančių monarchių. XX amžiuje mūsų imperija suformavo šiuolaikinį pasaulį, ir daugeliui britų karališkoji šeima tebėra šios šalies veidas.

Labiausiai mane domina besikeičiantis ryšys tarp karališkosios šeimos ir visuomenės. Karaliaus Edvardo VII laikais nacionalinė žiniasklaida niekada nebūtų drįsusi skleisti pikantiškų paskalų apie karalių, nors Bertis turėjo daug meilužių ir nesistengė laikyti jų paslaptyje. Viena jų, ledi Susan Vane-Tempest, 1871 metais tariamai pagimdė jam nesantuokinį vaiką. Viena garsiausių jo meilužių, nepaisant Lillie Langtry, buvo Alice Keppel. Jauniausioji jos dukra Sonia – Camillos Parker-Bowles, princo Charleso žmonos, prosenelė. Po viso to, ką man teko skaityti apie Alice'os gyvenimą ir ambicijas, esu tikra, kad jai būtų patikę, jog tiesioginė jos palikuonė ištekėjo už Velso princo.

– Alice Keppel, be jokių abejonių, buvo nepaprasta moteris. Kokia Jūsų nuomonė apie ją: Alice – iš esmės teigiama, geranorė veikėja, ar piktavalė manipuliatorė?

– Nemanau, kad ji buvo gera arba bloga. Alice – iškili anų laikų asmenybė, savo talentu ir charizma siekusi pagerinti savo ir savo šeimos socialinį statusą. Nuostabu, kaip paprasta mergina iš Škotijos, ištekėjusi už Norfolko džentelmeno, savo pastangomis pakilo bemaž iki karalienės lygio. Ji buvo draugiška, linksma ir kitus prie savęs traukianti asmenybė, bet žinoma, turėjo ir ydų. Vakarieniaudama ji šnekučiuodavosi su karaliais ir kaizeriais, aktyviai dalyvavo politikoje, jai priklausė vienas iš populiariausių Londono salonų. Neturėdamas polinkio į manipuliaciją šitokios įtakos neįgysi.

Tikiu, kad ji nuoširdžiai mylėjo karalių, bet taip pat neabejoju, kad sielvartaudama dėl jo mirties Alice graužėsi ir dėl pasikeitusių savo gyvenimo aplinkybių. Ji iš tiesų buvo įvairialypė asmenybė, „pilkoji kardinolė“, formavusi Didžiosios Britanijos istoriją, todėl man, kaip rašytojai, buvo didelis iššūkis pavaizduoti jos tragediją karaliaus mirties akivaizdoje. Knygoje aprašomi įvykiai mirus karaliui ir ponios Keppel reakcija į juos pasisemta iš pirminių šaltinių.

– Kodėl, jūsų manymu, ryšiai tarp Violetos Trefusis ir Vitos Sackville-West domino ir tebedomina publiką pastaruosius 90 metų?

– Violeta ir Vita, kaip ir kiti literatūrinės Blumsberio grupės nariai, vieni pirmųjų išdrįso nepaisyti lyčių stereotipų. Jie buvo bohemiški, kūrybingi ir... taip, privilegijuoti: gimę pasiturinčiose šeimose, apdovanoti laisve laužyti socialines normas. Jų nenoras paklusti taisyklėms kaip tik ir daro juos tokius įdomius. Vita įkvėpė vieną žymiausių britų modernizmo rašytojų, Virginią Woolf, sukurti romaną „Orlandas“, kuriame įamžinta Vita ir jos įkūnijama laisvė. Violeta ir Vita nuolat pabėgdavo nuo savo sutuoktinių, kol 1920 metais jie, Haroldas ir Dennisas, susirado jas Prancūzijoje ir pamėgino įtikinti grįžti namo. Šių dviejų moterų meilė buvo stipri, aistringa ir plačiai pagarsėjusi.

– Dar viena iš „tikro gyvenimo“ paimta „Šešėlio sesers“ veikėja – vaikų rašytoja ir iliustratorė Beatrix Potter. Kaip manote, kodėl jos kūryba nepraranda populiarumo – o gal ir pati skaitote jos istorijas savo vaikams?

– Žaviuosi Beatrix meile gamtai ir Anglijai bei tuo, kad jos iniciatyva nuostabūs kraštovaizdžiai ir laukinė gamta buvo išsaugota ateities kartoms – rašytoja savo žemes patikėjo organizacijai „National Trust“. Jos sugalvotos žvėrelių pasakos – nekaltos ir išradingos, kuriančios pastoralinę Anglijos idilę, kurios mes taip ilgimės šiais laikais. Esu skaičiusi jos knygas pati, skaičiau jas ir savo vaikams, tiesą sakant, vienos mano veikėjos pravardė kilo iš Beatrix Potter „Pasakos apie ežienę ponią Adatiną“. Visi jos veikėjai, ypač triušelis Petriukas, yra tapę neatsiejama britiškos vaikystės dalimi – juos pažįsta visas pasaulis.

Beatrix buvo nepaprastai talentinga moteris, toli pranokusi savąjį laiką: ji buvo rašytoja, iliustratorė, verslininkė, ūkininkė, aktyvistė, botanikė, žmona, draugė ir konservatorė. Ji gyveno nuotykių kupiną gyvenimą, ir rašyti apie ją buvo vienas malonumas.

– Dviejose pirmose ciklo knygose rašote apie vieną kurią nors seserį, o šioje istorijoje svarbus vaidmuo tenka Kelei. Ar tai dėl artimo judviejų ryšio, o gal į kitas knygas planuojate įtraukti ir daugiau seserų?

– „Septyniose seseryse“, „Audrų seseryje“ ir „Šešėlio sesers“ pradžioje Kelė ir Star vaizduojamos kaip „pora“. Star istorija pasakoja apie jos ištrūkimą iš sesers globos. Kaip dėl to jaučiasi Kelė, sužinosite perskaitę jos pačios istoriją „Perlo sesuo“. Man labai įdomu, ar žmonės nepradės Kelės vertinti visiškai kitaip, kai susipažins su jos pačios mintimis ir jausmais. „Šešėlio seseryje“ matome, kaip seserys „išauga“ tarpusavio ryšį ir mokosi gyventi nepriklausomai. O tai nėra lengva.

– Gal atskleisite mums, ką rašote dabar ir kur skaitytoją nuves Kelės istorija?

– Kelės knyga – „Perlo sesuo“ atskleis audringą Australijos ir Pietryčių Azijos istoriją. Kelė – klajūnė, nenustygstanti ir smalsi. Iš pradžių atskirta nuo Star ji sielvartauja, tačiau tai jai suteikia progą sužinoti, kas ji yra iš tiesų ir kokį meną sugeba kurti. Galbūt ji netgi atvers širdį kažkam naujam…

– Ir pabaigai: ar turite mylimiausią „Šešėlio sesers“ veikėją?

– Tikrai taip: brolius Orlandą ir Mauzą. Norėčiau, kad Orlandas būtų mano brolis, o Mauzas – mylimasis!

Parengė Emilija Ferdmanaitė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų