Iš pradžių dar puldavau teisintis ir aiškintis, kad čia tikrai ne tai, apie ką jūs pagalvojote. „Ne, o tai apie ką šis plytos storio „vadovas“? – klausė. Akimirką pagalvojau, kaip į vieną sakinį sutalpinti visą šios knygos esmę, ir atsakiau, kad „tai kažkas panašaus į itin spalvingai gyvenusios artimos draugės (kuriai beje teko išbandyti ir namų tvarkytojos karjerą) visą gyvenimą rašytų laiškų rinkinys, kurie kažkodėl buvo užstrigę pašte ir tik po jos mirties pagaliau pasiekė mane.“
Tai apie ką gi tarpusavyje kalbasi įvairaus amžiaus artimos draugės? Ogi apie viską, labai betarpiškai, saviironiškai, kartais guodžiasi, kartais džiaugiasi, o kartais tiesiog pasidalina dar viena savo meilės istorija arba tiesiog pasitaria, kuo apsirengti einant į pasimatymą, kad sugundytų trokštamą vyrą, ar kokiais milteliais geriau šveisti vonios plyteles. Būtent moters gyvenime ir moteriškuose pasakojimuose labiausiai pajauti tą savybę, kad moteriai, priešingai nei vyrui, tik akimirkos tereikia peršokti nuo buities iki būties klausimų.
Moters gyvenime nėra didelės takoskyros tarp vaikų auginimo, skalbinių ir puodų, karjeros darymo, o vaikams sumigus jos spėja „pagyventi“ dar vieną gyvenimą „dėl savęs“, nesvarbu – užsiimant intelektualine veikla, užmezgant naują romaną ar ieškant po miestą alkoholio tam, kad ryte nedrebėtų rankos ruošiant vaikams pusryčius. Taip, tokia įvairiapusė yra moters gyvenimo kasdienybė, amžinai balansuojanti tarp banalios kasdienybės ir gyvenimo prasmės bei grožio (o kartais ir alkoholio) paieškų. Būtent tokia man pasirodė ši knyga.
Po rašytojos mirties išleistoje novelių rinktinėje „Namų tvarkytojos vadovas“ sutalpintos 43 istorijos, parašytos nuo 1960-ųjų iki 1990-ųjų, dažnai remiasi pačios autorės patirtimi. Lucia Berlin per 68 metus spėjo nugyventi daug ir labai įvairių gyvenimų. Užaugo atokiose Aliaskos ir Vidurio Vakarų kasybos stovyklose, karo metu Teksase ji buvo prievartaujamas ir vienišas vaikas, turtinga ir privilegijuota jauna moteris Santjage, 50-ųjų Niujorke bohemiškoje palėpėje gyvenanti hipsterė ir slaugytoja 70-ųjų Oklando miesto centre. Iki 32 metų ji buvo ištekėjusi jau tris kartus (vieną kartą už skulptoriaus ir du kartus už džiazo muzikantų), susilaukusi keturių sūnų, kuriuos dažniausiai augino viena, tuo pačiu dirbo ir kovojo su lėtine priklausomybe nuo alkoholio, galiausiai pabaigusi magistrantūros studijas dirbo mokytoja, o kai galėdavo – rašydavo.
Visi knygoje randami pasakojimai skamba autentiškai, nes apima daug ir įvairių autorės gyvenimo pjūvių, yra trumpi ir jiems palaikyti nereikia dirbtinės struktūros. Per savo gyvenimą autorė išbandė daug įvairių profesijų, tad savo knygoje ji tampa tarsi nepastebimo darbo pasaulio, socialinių klasių metraštininkė – slaugytojų, namų valytojų, sekretorių ir mokytojų, kurių darbas yra menkai apmokamas. Kai kurios istorijos, tokios kaip „Skubiosios pagalbos piimamojo suvestinė, 1977“, priartėja prie reportažinio stiliaus, tačiau Berlin blaivų ir objektyvų gyvenimo reiškinių vertinimą derina su poetišku svajingumu, pašaipą – su švelniu lyrizmu, tragiškus žmogaus ir jo gyvenamo pasaulio aspektus – su komiškumu, aštrų intelektą – su empatija.
„Man patinka dirbti priimamajame. Kraujas, kaulai ir sausgyslės man tarsi tikrovės patvirtinimas. Negaliu atsižavėti žmogaus kūnu ir jo ištverme...<...> Gal tai skambės ir nesveikai, bet mane tiesiog pakeri pora nukirstų pirštų maišelyje ar stirksantis peiliukas sąvadautojo nugaroje. Man patinka, kad priimamajame viską galima sutvarkyti... Arba ne“.
Berlin blaivų ir objektyvų gyvenimo reiškinių vertinimą derina su poetišku svajingumu, pašaipą – su švelniu lyrizmu, tragiškus žmogaus ir jo gyvenamo pasaulio aspektus – su komiškumu, aštrų intelektą – su empatija.
Knygos pavadinimo „Namų tvarkytojos vadovas“ istorija – šedevras, kuris perteikiamas iš moters, tvarkančios namus, perspektyvos. Protagonistė turi daug ką apie savo darbą papasakoti, tiek mikro, tiek makro lygiu. Žinoma, jūsų namų valytoja vagia daiktus, sako ji, bet ne tai, ką tikitės. Ne pinigus, o gal tabletes ar stiklainį sezamo sėklų: „Perteklius pats mus susiranda“. Ši novelė viena iš ironiškiausių ir linksmiausių, subtiliai atskleidžianti namų tvarkytojų darbo gudrybes ir šeimininkių elgesį su šiomis: „Moterų balsai visada palaibėja pora oktavų, kai jos šnekasi su namų tvarkytojomis ar katėmis“.
Lucia Berlin lyginama su Charlesu Bukowskiu, Antonu Čechovu, Raymondu Carveriu, o man pasirodė, kad ji tokia savita fragmentinės prozos meistrė, kad joje telpa jie visi ir dar daugiau, kažkas savito ir būdingo tik jai. Jos rašymo stilius yra radikaliai skaidrus, empatiškas, todėl kaip jau minėjau šios recenzijos įžangoje, tikrai gali pasirodyti, kad skaitote draugės laiškus, ypač kai ji nukrypsta į tokias eilutes kaip „Aš žinau, aš viską romantizuoju“ arba „Aš maišau fantaziją su tikrove, bet niekada niekada nemeluoju”. Tačiau nepaisant šio šmaikštaus ir labai betarpiško stiliaus, įžvalgus skaitytojas pastebės, kad visgi tai suformuoti ir kruopščiai rašytojos apgalvoti pasakojimai.
Berlin atrinko įspūdingiausias savo gyvenimo istorijas, užčiuopė jų šerdį ir perteikė jas grakščiu tekstu, todėl neįmanoma nuo jų atsitraukti. Novelėse randame ne tik jos pačios patirtis ir pastebėjimus, bet ir labai intymias gyvenimo išpažintis apie kovą su alkoholizmu, bandymus pasidaryti abortą, (ne)laimingas meilės istorijas, seksualinius priekabiavimus, šaltus santykius su motina, ryšio su seserimi atkūrimą po motinos mirties ir dar daug širdį griebiančių pasakojimų. Novelių emocinis diapazonas svyruoja nuo linksmų istorijų („Seksualinis žavesys“ apie pusseserę, mokančią seksualinio žavesio „kabinant vyrus“ paslapčių), fatališkų („Melina“ apie žavingą moterį, priverčiančią visus ją įsimylėti vien savo buvimu), tragikomiškų („Pirmoji jos detoksikacija“ apie daugiavaikę mamą, papuolusią į detoksikacijos kliniką) iki itin liūdnų („Mijito“ apie motiną, iš nevilties nužudžiusią savo kūdikį).
Dauguma Berlin knygos novelių panardina į tamsią teritoriją, kur veiksmas vyksta ligoninėse, gatvėse, detoksikacijos klinikose, senelių ar prieglaudų namuose, kalėjimuose. Gili vienatvė yra beveik visų apsakymų konstanta. Tačiau nepaisant visų išvardintų dalykų, Berlin rašymas pasižymi gyvybingumu, taupiu sąmoju, humoru ir meile gyvenimui. Apsakymų herojės nesislapsto po kaukėmis ir neapsistato sienomis, atvirkščiai – apsinuoginusios savo istorijose jos tampa labai artimos ir žmogiškos kiekvienam skaitytojui. Daugelį istorijų autorė papildo ir savo refleksijomis, įžvalgomis apie vienatvę, mirtį, gyvenimą, kurios būna ne mažiau vertingos nei pačių istorijų dramaturgija.
Gili vienatvė yra beveik visų apsakymų konstanta.
„Man nė motais žmonėms pasakoti blogus dalykus, jei galiu juos paversti smagiais“ – taria ji, vienos iš apsakymų herojės, balsu. Iš tiesų, šioje knygoje gausu baisių dalykų, kuriose humoras gelbėja istorijas nuo melodramatiškumo, pvz., pasakojime „Mama“ dvi seserys prisimena visus tuos kartus, kai jų motina bandė nusižudyti: „Jos humoro jausmas mane gąsdino. Visus tuos metus, kai žudydamasi palikdavo atsisveikinimo raštelius, visada skirtus man, – tai tebuvo juokeliai. Arba kai persirėžė venas ir pasirašė: „Kruvinoji Merė“. Perdozavusi parašė, kad pirmiau mėgino su kilpa, bet ši jos „nekabino“.
Kūrinyje „Tigro įkandimų“ išsamiai aprašomas Meksikos abortų klinikos siaubas, tačiau Berlin tokia puiki pasakotoja, kad šią klaikią „skylę“ geba paversti dviejų pusseserių linksmos ir spalvingos kelionės į giminių susibūrimą pakeleivinga stotele, nuotykiu.
Dar viena svarbi ir žavi Berlin prozos savybė, kad rodos, net ir pro pačių liūdniausių, beviltiškiausių istorijų pasakojimų plyšius, prasiskverbia šviesos spinduliai, o novelių herojės visai nesiprašo, kad jų kažkas gailėtųsi, atvirkščiai – jos patenkintos savo likimu, tokiu koks jis susiklostė. Ši savybė puikiai atskleista novelėje „Verkti kvaila“, kuomet vienai iš herojų Karlotai po daugelio metu susitikus su senu savo gerbėju Baziliu, pastarasis bando ją moralizuot dėl to kaip ji (ne)susitvarkė savo gyvenimo. Šis nuostabus ir kiek šaržuotas dialogas yra tarsi knygos šerdis, apibendrinimas, parodantis, kad gyvenimo pasiekimai nebūtinai turi būti skaičiuojami tuo – kokį namą ar klubo narystę tau pavyko įsigyti, o kur kas svarbiau – kokiu žmogumi tapai. Karlotė nuoširdžiai atsako, kad jai svarbu ne didžiuotis savo vaikais, o mylėti juos tokius kokie jie yra, lygiai taip pat, kaip ir gebėti džiaugtis savo gyvenimu su visais nuopoliais, praradimais ir pasiekimais, net jei ir tik tokiais, kad jau „treji metai neturėjau nei lašo burnoje“.
Paskutiniame pasakojime „Grįžimas namo“ herojė verandoje pirmą kartą pastebėjusi kleve knibždančių varnų būrį retoriškai klausia savęs „Bet labiausiai mane erzina, kad visa tai pastebėjau visai atsitiktinai. Ką dar esu šitaip praleidusi? Kiek kartų gyvenime tam tikru metu sėdėta, taip sakant, ne priekyje, o kažkur „verandos“ gilumoje? Ką esu praklausius, kas man buvo sakyta? Kiek kartų būta meilės, kurios nė nepajutau?“
Remiantis šios itin įvairios ir nuostabios novelių kolekcijos įrodymais, jai nereikėjo jaudintis: ji nieko nepraleido. Lucios Berlin „Namų tvarkytojos vadovas“ apima tiek daug ir tiek svarbių, jautrių, linksmų temų ir įvykių, kiek retai sutalpina vieno žmogaus gyvenimas.
Be galo džiaugiuosi, kad šie „draugės Berlin laiškai“ visgi pasiekė mane..! Seniai jaučiau tokį didelį skaitymo malonumą ir tiek daug tikrai nuostabių istorijų vienoje vietoje. Už tai didelis ačiū leidyklai „Kitos knygos“ ir vertėjai Eglei Naujokaitytei.
