Žiniasklaidai pasidalytame pranešime rašoma, kad M.Beard vadinama garsiausia Didžiojoje Britanijoje antikos žinove, didžiulio populiarumo sulaukė jos istorinės televizijos laidos, mokslininkė parašė ne vieną mokslo populiarinimo knygą, taip pat garsėja itin aštriomis kalbomis visuomenei svarbiais klausimais. Paskelbti šį manifestą M.Beard paskatino tai, kad interneto „troliai“ nesiliaudami verčia purvą ant moterų. Bet kuri moteris neretai turi būti visa galva aukštesnė už konkurentus, kad apskritai pakliūtų į valdžią, o pakliuvusi vertinama ne kaip specialistė, o atsižvelgiant į kitus kriterijus – grožį, šeiminę padėtį, vaikus ir kitus, niekaip su pareigomis nesusijusius dalykus. M.Beard įrodinėja, kad moterys šalintos nuo valdžios ir tildytos nuo neatmenamų laikų, o pirmasis moters nutildymo pavyzdys užfiksuotas Homero „Odisėjoje“. Išdrįsusios tam pasipriešinti laikytos išsišokėlėmis, beprotėmis, buvo žiauriai baudžiamos ar netgi žudomos. Šiandien vis daugiau moterų užima vadovaujamas pozicijas, bet jos susiduria su ta pačia diskriminacija.
Iki šiol klaidą padariusi politikė kritikuojama kur kas aštriau nei nesėkmę patyręs vyras. „Jei norite rasti naujesnių moterų įžeidinėjimo pavyzdžių nei tie, kuriuos aptariau knygoje, nesunkiai jų rasite internete, – knygoje „Moterys ir galia“ rašo M.Beard. – Interneto „troliai“ nėra nei labai išradingi, nei subtilūs, o visi „Twitter“ žiniatinklyje plūstantys purvo srautai iš esmės yra vienodi. Didžiulį įspūdį man paliko du katastrofiškai nenusisekę radijo interviu, kuriuos 2017 metų vasarą, tuoj po Didžiosios Britanijos parlamento rinkimų, davė leiboristų atstovė, parlamento narė Diana Abbott ir torių, arba dešiniųjų, politikos apologetas Borisas Johnsonas. Kalbėdama apie savo partijos poziciją dėl policijos personalo komplektavimo, Abbott visiškai prarado nuovoką ir paminėjo skaičių, iš kurio sprendžiant kiekvienas būsimas pareigūnas turėtų uždirbti apie aštuonis svarus sterlingų per metus.
Kaip beviltiškas miknius ir neišmanėlis pasirodė ir Borisas Johnsonas, nesugebėjęs įvardyti svarbiausių naujosios vyriausybės darbų. Svarbu ne tai, kas būtent sukėlė šias „katastrofas“ (akivaizdu, kad Abbott pokalbyje dalyvavo negaluodama). Labiausiai pribloškė visuomenės reakcija į šiuos pasisakymus. Abbott iš karto buvo paskelbtas „medžioklės sezonas“, iš jos tyčiotasi, ji vadinta „besmegene“, „stora idiote“, „stipriai daužta“ ir dar bjauriau, be to, šie epitetai buvo papildyti gausiais rasistiniais komentarais (Diana Abbott – ilgiausiai dirbanti juodaodė parlamento narė). Švelniai tariant, komentatoriai pasiuntė žinią, kad Diana Abbott neišmano savo darbo. Johnsonas taip pat sulaukė kritikos, bet ji buvo visiškai kitokia. Jo interviu visuomenė suprato kaip jaunatviško lengvabūdiškumo apraišką, jam buvo patarta susikaupti, liautis kalbėti skambiomis frazėmis, susiimti ir ateityje geriau apmąstyti savo teiginius.
Kitaip sakant, kitą kartą pasitaisyti. Tuo metu Abbott kritikų tikslas buvo užsitikrinti, kad „kito karto“ apskritai nebūtų (šio tikslo jie nepasiekė, mat netrukus paaiškėjo, kad Abbott buvo perrinkta į parlamentą dar didesne balsų persvara). Kad ir ką kiekvienas iš mūsų galvoja apie Abbott ir Johnsoną, įdomu tai, kad šį kartą jie buvo vertinami pagal visiškai skirtingus standartus. Mat moterims ne tik sunkiau sulaukti sėkmės – nepavykus to padaryti, jos dar ir gerokai griežčiau smerkiamos. Pakanka prisiminti Hillary Clinton ir tuos nelemtus elektroninius laiškus. Jei rašyčiau šią knygą iš naujo, joje labiau ginčiau moterų teisę klysti (bent jau retkarčiais).“