Robert Seethaler „Tabakininkas“ (Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė)
Šiandieną rašysiu apie du romanus, kurių veikėjai, savo noru ar aplinkybių išstumti iš sąlyginai saugios aplinkos, patenka į istorijos ir politikos nasrus. Tie nasrai daug ką yra sukramtę ir išspjovę, bet šių romanų veikėjams lemtingi istoriniai įvykiai tampa postūmiu subręsti, atrasti save, padeda tapti žmonėmis.
Įvykių mastas, žinoma, skiriasi. Viename romane kalbama apie nacių įsigalėjimą Austrijoje, Vienos nuosmukį, anšliusą ir Antrąjį pasaulinį karą, o kitame – apie šiuolaikinę JAV populistinę politiką, politinį korektiškumą, priklausomybę nuo kompiuterinių žaidimų, virtualios realybės spąstus, išsikvėpusius 1968 metų protestus, ir iškreiptą dabartinį leidybos pasaulį. Mes žinome, kuo baigėsi pirmojo romano įvykiai, bet nežinome, kuo baigsis antrojo, nes tai mūsų dabartinės tikrovės dalis. Pradėkime nuo tolimesnės, jau įvykusios istorijos.
Austrų kilmės rašytojas, šešių romanų autorius Robertas Seethaleris tarptautinio pripažinimo susilaukė parašęs romaną „Visas gyvenimas“, nominuotą „Man Booker International“ premijai. Ką tik lietuviškai pasirodė dar vienas jo romanas „Tabakininkas“ (leidykla „Baltos lankos“, iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė).
Savo knygoje „Visas gyvenimas“, lietuviškai išleistoje pernai, Seethaleris rašė, kas nutinka pagrindiniam veikėjui Andrėjui Egeriui, kai jis visą gyvenimą praleidžia viename slėnyje, kai žmogaus pasaulis yra mažas, bet atrodo didelis ir visaapimantis.
„Tabakininke“ perspektyva pasikeičia. Pagrindinis šio romano veikėjas, septyniolikmetis Francas Huchelis, naivus ir paprastas bernas, 1937-aisiais metais iš atokaus kaimelio išvyksta į Vieną – didmiestį, kultūrinį centrą, pačiame istorijos sūkuryje esantį miestą. Čia jis yra priverstas susidurti su kruvina XX amžiaus istorija, jėga, kuri nepalieka jo ramybėje ir, kaip daugelį kitų tuo lemtingu metu, priverčia rinktis.
Vienoje jis apsigyvena ir įsidarbina pas seną motinos draugą – tabako krautuvėlę laikantį Otą Trsneką. Otas jį priima ir savotiškai moko amato: „jei esi tabakininkas, laikraščių skaitymas tau apskritai esąs vienintelis svarbus, vienintelis reikšmingas ir aktualus dalykas; neskaityti laikraščių – tai reiškia ir nebūti tabakininku, o gal netgi nebūti žmogumi“.
Viskas būtų miela ir jauku, jei ne naciai ir... meilė. Francas įsimyli mugėje sutiktą čekę Anežką, kuri naudojasi jo dosnumu ir gera širdimi, ir vis pradingsta, kaip į vandenį. Tai pirmoji, didžioji meilė ir Francas yra sutrikęs, įniršęs, jis kenčia, jis nesupranta, kas jam darosi. Ir turi daug klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Net migloti motinos patarimai čia bejėgiai. Francui, regis, reiktų psichologo ar net psichoanalitiko patarimo. Ir čia autorius griebiasi rizikingo triuko: pasirodo, kad vienas iš senų tabakininko klientų – pats Sigmundas Freudas, psichoanalizės tėvas, išpažinčių ant kušetės meistras.
Puiki knygos detalė – sapnai. Freudas pataria Francui užsirašinėti savo sapnus. Šis kurį laiką kankinasi tai darydamas, bet vėliau randa įdomią išeitį – klijuoja lapelius su sapnais ant krautuvėlės lango, kad visi klientai ir susidomėję praeiviai galėtų perskaityti.
Netrukus Francas su juo susipažįsta ir, mainais į porą gerų cigarų, gauna patarimų kaip elgtis, gana abstraktokų patarimų sakyčiau: „“Rasti tinkamą moterį – vienas sunkiausių mūsų civilizacijos uždavinių, ir kiekvienas iš mūsų turi jį išspręsti vienas pats. Mes gimstame vieni ir mirštame vieni. Bet, palyginti su ta vienatve, kurią pajuntame, kai pirmą kartą stojame prieš gražią moterį, gimimas ir mirtis atrodo tiesiog kaip didieji visuomeniniai įvykiai“.
Ši siužeto ašis atrodytų nuvalkiota ir kvailai komiška, jei Seethaleris būtų menkesnio kalibro rašytojas: Franco ir Freudo dialogai romane atrodo gyvi, natūralūs ir, žinoma, juokingi, bet tikrai ne kvailai ir ne pašaipiai.
Freudas Seethalerio romane neprimena nei skandalingo psichoanalitiko, nei didingo bronzos biustu pavirtusio genijaus, tai tiesiog senas, pavargęs žmogus, turintis kasdienę rutiną, smulkių rūpesčių ir netikėtai, pasauliui sparčiai riedant beprotybės ir karo link, pajuntantis malonumą bendrauti su naiviu, bet smalsaus proto jaunuoliu.
Puiki knygos detalė – sapnai. Freudas pataria Francui užsirašinėti savo sapnus. Šis kurį laiką kankinasi tai darydamas, bet vėliau randa įdomią išeitį – klijuoja lapelius su sapnais ant krautuvėlės lango, kad visi klientai ir susidomėję praeiviai galėtų perskaityti. Tie sapnai, tarsi siurrealistiški, bet labai tikri ir gražūs skelbimai vis labiau į rudą pamišimą grimztančiame mieste.
Kita knygos tema – nacizmo įsigalėjimas. Iš pradžių atrodo, kad Francas beveik nepastebi, kaip mieste keičiasi ir kaista atmosfera, kaip dažnėja išpuoliai prieš žydus, kaip daugėja nacių. Pats autorius mus tarsi užliūliuoja talentingai, pagauliai ir labai gražiai aprašytais Vienos vaizdais, miesto detalėmis: jo kiemais, kavinėmis, parduotuvėmis ir gatvėmis. Bet tiek aprašymuose, tiek Franco akiratyje vis šmėkšteli nerimą keliančios detalės: išdaužyti langai, gausėjantys nacistiniai pasisveikinimai, dingstantys pastovūs krautuvėlės klientai. Galop Francas kaktomuša susiduria su tikrove: gestapas suima krautuvėlės savininką Otą, o po kurio laiko Francui pranešama, jog jis mirė kalėjime.
Francas – įdomus Seethalerio herojus ir gana neįprastas pasirinkimas, rašant apie tuos laikus: jis nėra nei aktyvus nacių šalininkas, nei pogrindžio kovotojas, jis nėra ir paprastas, su viskuo susitaikęs „mažasis žmogus“. Francas ryžtasi veikti, vadovaudamasis asmeniškomis paskatomis ir savo žmogišku supratimu – jis atvirai ir tiesmukai reaguoja į neteisybę, į fanatizmą ir knygos pabaigoje ryžtasi simboliškam, bet lemtingam veiksmui.
„Tabakininkas“ kalba apie epochinius įvykius, bet prislopintai, renkasi mažą mastelį, todėl kai kas atrodo banaloka, o veikėjams vietomis ankšta, jie šiek tiek paviršutiniški. Romanas nėra toks vientisas, kaip „Visas gyvenimas“, bet, tenka pripažinti, jis mažiau romantiškas ir sentimentalus.
Beje, Seethaleris palieka atvirą pasakojimo pabaigą – perskaitę mes patys turime nuspėti ar mintyse pratęsti pagrindinių veikėjų likimus ir tai taip pat gelbsti romaną nuo lėkštumo.
Nathanas Hillas „Niksas“ (Iš anglų kalbos vertė Ina Rosenaitė)
Amerikiečių rašytojas Nathanas Hillas – vienas tų autorių, kuriems pasiseka iš karto. Jo debiutinis, milžiniškos apimties (virš 600 puslapių) romanas „Niksas“, kurį lietuviškai išleido leidykla „Alma Littera“, o išvertė Ina Rosenaitė, susilaukė milžiniško dėmesio. Pasipylė susižavėjimo kupinos recenzijos, autorius imtas lyginti su Johnu Irvingu ir net Charlesu Dickensu, o pats romanas vieno aštrialiežuvio kritiko pavadintas „nesantuokiniu Davido Fosterio Wallace‘o ir Thomaso Pynchono kūdikiu“ (skaitantiems rimtą šiuolaikinę amerikiečių literatūrą šie vardai – sudėtingo, daugialypio ir labai talentingai parašyto pasakojimo sinonimai).
„Niksas“ – tipiškas amerikiečių „didysis romanas“, užkabinantis daug aktualių temų, turintis istorinę perspektyvą, nagrinėjantis sudėtingus šeimos santykius, jame taip pat esama ir šiek tiek mistikos, ir net detektyvinė intriga. Trumpai tariant, visko po truputį.
Romano siužetas iš pradžių atrodo jau daug kartų girdėtas, o pagrindinis veikėjas Samuelis – įprastas JAV romano herojus. Samuelis kažkada buvo daug vilčių teikiantis jaunasis rašytojas, bet dabar jis nuobodžiaujantis anglų literatūrą mažame universitete dėstantis profesorius, jau 10 metų vėluojantis atiduoti savo „didįjį“ romaną, kurį leidėjas dėl šios priežasties ruošiasi paduoti teismą.
Vėl romanas apie vidurinio amžiaus baltąjį rašytoją vyrą dėstantį universitete ir turintį problemų su tėvais – pagalvotų skaitytojas. Ir neklystų. Bet viskas ne taip paprasta.
Romano veiksmą išjudina tragikomiškas įvykis – netikėtas išpuolis prieš respublikonų kandidatą į JAV prezidentus gubernatorių Parkerį. Išpuolio kaltininkė – „radikalė hipė prostitutė mokytoja“, 61 metų Fėja Andresen-Anderson, metusi gubernatoriui į veidą žvyro saują. Ji – Samuelio motina, dėl jam visiškai nesuvokiamų priežasčių palikusi šeimą, kai Samueliui buvo 11.
Samuelio leidėjas žinoma, griebiasi progos, ir pasiūlo jam parašyti sensacingą knygą apie motiną, kurioje jis išrėžtų visą bjaurią, nemalonią teisybę ir atskleistų tamsiąsias hipės-užpuolikės puses. Vaikystės nuoskaudos iki šiol kamuojamas Samuelis sutinka.
Samuelis kažkada buvo daug vilčių teikiantis jaunasis rašytojas, bet dabar jis nuobodžiaujantis anglų literatūrą mažame universitete dėstantis profesorius, jau 10 metų vėluojantis atiduoti savo „didįjį“ romaną, kurį leidėjas dėl šios priežasties ruošiasi paduoti teismą.
Sudėliojęs šiuos išeities taškus, romano autorius leidžiasi į pašėlusią kelionę. Romanas nuolat šokinėja tarp Samuelio vaikystės, 1968 metų studentų maištų Čikagoje ir JAV dabarties. Hillas mus nuveda ir į Antrojo pasaulinio karo laikų Norvegiją, ir į devintojo dešimtmečio Čikagos priemiesčius, ir net į Irako karo sūkurį.
Romano veikėjai tokie pat margi: mes sutinkame ne tik dešiniuosius populistus politikus ir kairiuosius radikalus. Beveik visi knygos personažai ryškūs, visiems duota erdvės, visi atrodo gyvi ir apčiuopiami. Mes žvilgtelime, kaip gyvena sergantis priklausomybe nuo kompiuterinių žaidimų, mes pasiklausome ciniško leidėjo monologų, stebime, kaip nuo neigiamo pažymio bando išsisukti tingi, nuolat telefono klaviatūrą maiganti ir meistriškai politinio korektiškumo taisyklėmis besinaudojanti studentė, mes susipažįstame su sadistišku, hipius mušti mėgstančiu policininku... Ir tai dar ne viskas.
Autorius įgudusiai žongliruoja savo personažais, o taip pat įvairiais pasakojimo stiliais: čia ir brendimo romanas, ir į pasakojimo vidurį įterpta apysaka apie jaunystės meilę, ir politinės bei kultūrinės 7-ojo dešimtmečio situacijos analizė.
Skaitant gali pasirodyti, kad tai labai juokinga, pikta, satyriškai kandi knyga – pirmus keliasdešimt puslapių nuolat kikenau. Tačiau tai nėra satyra, tai rimtas ir pakankamai gilus romanas, kuriame autorius nuo savotiškų humoro kupinų scenų sugeba pereiti prie tikrai skaudžių ir rimtų dalykų – Samuelio nuoskaudos ir pykčio, jo motinos traumos, jos tėvo ir Samuelio senelio istorijos. Visi šie personažai išsižadėjo kažko svarbaus, jie manė taip gelbstintys tiek save, tiek artimuosius, tačiau, deja, taip jie neteko tiek gyvenimo džiaugsmo, tiek prasmės.
Tą išsižadėjimą įkūnija mistiškas Nathano Hillo romano personažas – piktoji namų dvasia Niksas. Ši romano veikėjus persekiojanti dvasia tarsi perspėja, kad dalykai, kuriuos jie myli labiausiai, juos labiausia ir įskaudins. Todėl neverta prisirišti, neverta ieškoti atleidimo ir supratimo, nes tai atneš tik skausmą.
Atrodytų, kad pakankamai realistiniame romane ši dvasia atrodys ne vietoje ir keistai, bet taip nėra – ji pasirodo veikėjų regėjimuose, motyvuoja jų poelgius, bet autorius neleidžia romanui nusiristi į mistinį ar siaubo pasakojimą. Tai, jo manymu, būtų pernelyg paprastas kelias.
Kita vertus, knygos margumas, autoriaus noras sukišti į knygą viską, ką jis žino, matė ar yra girdėjęs, prislopina romano efektą. Skaitytojas užverčiamas informacijos ir personažų gausa, jam sunku įsigilinti į pagrindinę, Samuelio ir jo motinos istoriją, kur nuvertėja, sulėkštėja ir ima atrodyti tik dar vienu iš daugybės palaidų siūlų, o ne pasakojimo šerdimi.
Nepaisant to – įspūdingas ir tikrai vertas dėmesio debiutas.
