Mario Vargas Llosa „Penki kampai“
Mario Vargas Llosa yra vienas žinomiausių pasaulio rašytojų, 2010 m. Nobelio premijos laureatas. 2014 m. mirus Gabrieliui Garciai Marquezui, jis tapo įtakingiausiu Pietų Amerikos autoriumi. Tačiau jis ne tik rašytojas – niekam ne paslaptis, kad nemažai garsių Lotynų Amerikos autorių aktyviai dalyvavo politikoje. Ne išimtis ir M.V.Llosa: 7-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvęs kairiuoju, Fidelio Castro šalininku, jis vėliau keitė pažiūras ir 1990 m. kaip centro dešinės partijos kandidatas netgi dalyvavo Peru prezidento rinkimuose, kuriuos tais metais laimėjo Alberto Fujimori.
Ši biografinė įžanga reikalinga, norint suprasti naujausią, 2016 m. parašytą romaną „Cinco esquinas“ („Penki kampai“). Lietuviškai šį romaną labai greitai ir operatyviai išvertė Laura Liubinavičiūtė.
Taigi, jei kas nors tikisi tradicinio pasakojimo, tas nusivils. Nes naujausias M.V.Llosa romanas yra labai kontroversiškas, jį net romanu sunku pavadinti. „Penki kampai“ prasideda nuo erotinio dviejų draugių Čabelės ir Marisos nuotykio. Tačiau netrukus taip saldžiai prasidėjęs romanas virsta politiniu trileriu. Marisos vyras, vienas turtingiausių Peru žmonių, inžinierius Enrikė Kardenasas patenka į bėdą – jį imasi šantažuoti bulvarinio laikraščio redaktorius Rolandas Garo. Kardenasas pasamdo advokatą ir bando apsiginti nuo įsiplieskusio skandalo, tačiau reikalai pakrypsta dar blogesne linkme – randamas nužudyto Garo kūnas. Surasti žudiką imasi jo padėjėja ir įvairaus žurnalistinio purvo kapstytoja Chulieta Legizamona.
Savo romane M.V.Llosa supina tris temas: politikos, korupcijos ir bulvarinės žiniasklaidos. Jis ironiškai ir su pasibjaurėjimu aprašo paskutinį XX a. dešimtmetį Limoje, kai Peru valdė A.Fujimori ir Vladimiro Montesinos. O kad skaitytojui nebūtų itin nuobodu kapstytis po tolimos šalies vidines bėdas, romanas gausiai atmieštas erotinėmis ir švelnios pornografijos scenomis. Bet kuris kitas taip atvirai išdrįsęs rašyti autorius jau seniai būtų apšauktas ištvirkėliu, vulgariu diedu ir kitomis negražiomis pravardėmis, o knyga nurašyta į nepavykusių romanų šiukšlyną. Bet M.V.Llosa triukas pavyksta (na, bent iš dalies, nes skaityti puslapių puslapius atvirų meilės scenų, tiesą sakant, nėra labai įdomu). Erotiniai turčių žaidimėliai M.V.Llosa – tarsi rišamoji medžiaga, sulipdanti romaną į viena. Tiesa, skaitant vis dėlto lieka nemalonus įspūdis, tarsi pats autorius gašliai mėgautųsi tam tikrais vaizdais ir aprašymais.
Kas šiame romane gerai? Jame užmezgama ir išlaikoma intriga, autoriui pavyksta pavaizduoti gana platų Peru visuomenės pjūvį – nuo vargšų ir skurdžių, gyvenančių prastos reputacijos Limos rajonuose, iki visuomenės grietinėlės, pasiturinčių verslininkų, jų neturinčių ką veikti žmonų, šešėlinių politikų, landžių žurnalistų, policijos ir specialiųjų tarnybų. Nedideliame romane probėgšmais sutinkame daugybę personažų, kai kurie jų taikliai, kandžiai ir net pagiežingai aprašomi vos keliais sakiniais, kiti atskleidžiami šaržuotais, kiek dramatiškais dialogais. Trumpai tariant, viskas supuvę Danijos, t. y. Peru, karalystėje. Kas neima pinigų, tas ištvirkauja, kas neištvirkauja, tas rašo skundus ir bulvarinius straipsnius. O kas nedaro nieko panašaus – skursta kokiame užkampyje. Tikros žiurkių lenktynės.
„Penki kampai“ parašyti tipišku M.V.Llosa stiliumi – į puslapį sudedami kiek įmanoma daugiau įvairių požiūrio kampų, dialogų, epizodų, skaitytojui dažnai tenka pačiam susigaudyti kieno dabar eilė kalbėti ar pasirodyti. Ypač tai akivaizdu priešpaskutiniame skyriuje „Malūnas“, kur kiekvienas paragrafas nurodo į skirtingą siužeto liniją. Tai sukuriamas svaiginančio, greito, bet painaus pasakojimo įspūdis.
Tiesa, M.V.Llosa, kaip sakoma, užuolankomis nevaikšto, jis tiesiai pavardėmis ar perregimais slapyvardžiais įvardina tikrus istorinius asmenis, politikus, kultūros veikėjus. Jis su tokiu įniršiu ir aistra demaskuoja blogį ir, jo manymu, atlieka gerą darbą, kad vietomis ta rašytinė aistra nedaug skiriasi nuo jo romane sukurto bulvarinio dienraščio „Atvirai“ stiliaus. Skaitydamas kartais negalėdavau atsikratyti tam tikro déjà vu jausmo – lyg po kokį „Delfi“ portalą naršyčiau. Galų gale, jo aprašomi įvykiai ir nestebina (gal tas baisiausia) – tai ne tik eilinės Pietų Amerikos šalies, tai eilinės bet kokios šalies kasdienybė. Purvas, slypintis už fasado.
Perskaičius romaną, lieka labai keistas įspūdis: lūkesčiai prasilenkė su turiniu. Lyg ir viskas gerai, tačiau pati romano struktūra, jo stilius, jo tikslai nesusiveda į darnią visumą. Akivaizdu, kad romaną rašytojas sumanė kaip savotišką keršto ir demaskavimo aktą, suvedė sąskaitas su buvusiu prezidentu A.Fujimori, o iš tokių paskatų gerą tekstą parašyti sunku. Knyga įtraukia, kaip gerai parašytas žurnalistinis tyrimas, ji gali suvilioti erotinėmis scenomis (kas tokias mėgsta) ar satyriniais visuomenės vaizdais, tačiau ji lėkšta ir ankšta. Romanui trūksta erdvės. O ir stilius, tiesą sakant, įtartinas: dramatiška „muilo operų“ veikėjų kalba pramaišiui su reportažiniais sakiniais. Gyvumo ir tikslumo atsiranda tik aprašymuose. Romaną dusina ir primygtinis visa ko šaržavimas: veikėjai jame tik funkcijos, autorius pernelyg atvirai juos tampo už virvučių.
Skaitydamas niekaip neatsikračiau įspūdžio, kad skaitau serialo scenarijų. Nenustebčiau, jei kas nors imsis „Penkis kampus“ ekranizuoti – knyga prašyte prašosi kriminalinės muilo operos formato.
Gabija Grušaitė „Stasys Šaltoka“
Pirmasis G.Grušaitės romanas „Neišsipildymas“ pasirodė 2010-aisiais. Debiutiniu romanu buvo užsimota plačiai – parodyti globaliame ir skaitmeniniame pasaulyje gyvenančią savo bendraamžių (tuomet dvidešimtmečių ir truputį vyresnių) kartą. „Šita knyga patiks visiems, kurie perka ekologišką maistą, prie veidrodžio praleidžia bent tris valandas per dieną, mėgsta fotografuotis pusnuogiai, nežiūri televizijos, bet yra feisbuko vergai; dirba ką nors „prie meno“ arba yra buhalteriai, svajojantys „būti prie meno“. Žodžiu, visiems snobams, idiotams, hipiams, jupiams, visiems, išsibarsčiusiems po Milano, Londono, Honkongo gatves ieškoti išsipildymo, klaidžiojantiems po svetimas žemes, arba tiems, kurie yra svetimšaliai savo pačių namuose“, – rašė autorė. Romanas buvo sutiktas gana dviprasmiškai ir didesnio sujudimo tuomet nesukėlė.
Naujasis G.Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka“ kalba jau apie 30 metų sulaukusius bendraamžius: hipius ir jupius pakeitė hipsteriai, feisbuką – instagramas, o užsienyje praleistas dešimtmetis, pati laisvė keliauti ėmė atrodyti it prievolė ir rutina, o ne laisvė ar jos bei meilės paieškos.
Iš karto reikėtų pasakyti, kad antrasis romanas vientisesnis, labiau suveržtas, geriau parašytas, jame beveik nebėra blaškymosi, stilių kaitaliojimo, istorija turi aiškius rėmus ir pasakojama nuosekliai, siužetas plėtojamas logiškai ir net tam tikri mistiniai intarpai (kokie – sužinosite perskaitę patys), atrodo nepritempti ir vietoje.
Pagrindinis romano veikėjas ir autorės alter ego Stasys Šaltoka atsirado jos rašomame tinklaraštyje ir pamažu išaugo iki savarankiško romano personažo. Romano siužetas paprastas – Šaltoka 29-ojo gimtadienio rytą pabunda savo lovoje Niujorke su nepažįstama moterimi ir supranta, kad jo dienos gerai atrodo tik per instagramo filtrus. Ir reikia skubiai spręsti, ką daryti su gyvenimu – o ką gi daro su gyvenimu eilinės amžiaus krizės apimtas XXI a. hipsteris? Viską meta ir išvyksta kažkur, dažniausiai į trečiąjį pasaulį.
G.Grušaitės romano veiksmas iš Niujorko persikelia į Tailandą, vėliau – į Malaiziją (šalį, kurioje keletą metų gyveno ir autorė), į Honkongą. O mes skaitome vidinės tuštumos kamuojamo snobo ir jo dviejų draugų (ruso ir brito) vienerių gyvenimo metų kroniką.
Mano galva, šis romanas svarbus kaip tam tikra diagnozė – visuomenės, pasaulio, žmonijos. Tuo jis, žinoma, neišsiskiria iš milijono kitų panašiais tikslais parašytų romanų. Kiekviena karta pasaulyje turėjo tokį autorių: vieni Remarque`ą, kiti Brettą Eastoną Ellisą ar Douglą Copelandą. Tiesą sakant, „Stasį Šaltoką“ galima perskaityti ir kaip šio amžiaus gana cinišką Remarque`o „Trijų draugų“ parafrazę. O kuo „Stasys Šaltoka“ išsiskiria? Tam tikra, vos juntama, bet vis dėlto juntama, Rytų Europos melancholija ir sveiku praktišku protu (nepainioti su cinizmu!), gebėjimu peržvelgti medijų uždėtas kaukes. Na, ir gražiu žaidimu kalba ar naujakalbe (kaip kam atrodys).
Autorė sugeba parodyti tuos XXI a. žaidimus, kuriuos mes vadiname gyvenimu, – žaidimus paviršiais, susikonstruotomis virtualiomis tapatybėmis, kur žmonės ne miršta, o iškrenta iš konteksto ir yra tučtuojau užmirštami. Jos veikėjai – neprisirišę prie nieko, laisvi nuo įsipareigojimų, nekamuojami pinigų stygiaus, jų namai – visas pasaulis (tiksliau, jiems visur vienodai). Jie vartotojai ir greito vartojimo medijos produktų gamintojai. Nežinia, kokia Lietuvos skaitytojų dalis galėtų tapatintis su Stasiu Šaltoka ar Aleksu Lėrmontovu, bet tam tikra ir nors iš dalies – tikrai. Kitus šis romanas erzins, nervins, piktins, norėsis sviesti jį į sieną su visomis jame aprašomomis „first world problems“ ir kuo greičiau pamiršti. Bet mes esame tokie, ir tavo, vyresnysis skaitytojau, vaikai yra tokie.
Gal kalbos puristai ir įvairios jos gryninimo komisijos ir bambės, skaitydamos „Stasį Šaltoką“ – ką ten bambės, jas nuo romano teksto turėtų ištikti infarktas, bet man patinka, kaip autorė žaidžia su kalba. Ji ilgą laiką gyveno anglakalbėje aplinkoje ir šios kalbos žodžiai natūraliai prasiskverbė į kasdienį žodyną. Tai tokia kalba, kuria rašome socialiniuose tinkluose, tokia, kuria feisbuke rašau ir aš pats – lakoniška, ironiška, su daug angliškų frazių ir žodžių intarpų. Frazė turi būti taikli, aiški, taupi ir turėti maksimumą emocinio ar prasminio užtaiso. Švaistyti žodžių neverta – kas juos skaitys? Tokį principą autorė perkėlė ir į romaną. Ir jis veikia. Nes juo nepiktnaudžiaujama – kur reikia, kalba švari ir aiški. Ypač smagiai pateiktas ironiškas ir autoironiškas Stasio Šaltokos balsas, komentuojantis romano veikėjų poelgius ir biografijas (ieškokite jo skliausteliuose).
Taip, „Stasys Šaltoka“ taiko į trisdešimtmečių kartą (kaip ir kitas prozininkas Povilas Šklėrius) ir kai kurie dalykai man, dešimčia metų vyresniam, atrodo keistokai ar tiesiog neatrodo kaip problema ar tragedija. Laimė, romane esama ir universalesnių dalykų – gyvenimo prasmės paieškų niekas dar neatšaukė, tai amžinas „questas“, arba, lietuviškai kalbant, žygis ir paieškos. O jų autorė ir ėmėsi. Prisidengusi ironija, sarkazmu ir instagramo filtrais, bet ėmėsi. Skamba patetiškai? Na, aš keturiasdešimtmetis, man jau galima.
