M.Jastramskis sako, kad vakarais po darbo stengiasi vengti profesinės literatūros. Viena jo aistrų – fantastinės knygos.
Šį kartą 15min apie knygas kalbasi su M.Jastramskiu.
– Kaip prasidėjo jūsų skaitytojo kelias? Kas supažindino su knygomis ir ką skaitėte vaikystėje?
– Tikriausiai tėvai supažindino. Pagal namų legendas, anksti pradėjau skaityti – tarp trejų ir ketverių metų amžiaus. Tuo metu nebuvo tokio didelio literatūros pasirinkimo – dabar, manau, vaikams yra žymiai didesnės galimybės – bet bibliotekose būdavau dažnas lankytojas, o kai kurias knygas ne po vieną kartą imdavau.
Ką skaitydavau? Labai mėgdavau Astridos Lindgren knygas – topų topas buvo „Mes Varnų saloje“. Dar man buvo labai gaila, nes žinojau, kad yra daugiau knygų išleista, bet ne lietuvių kalba – tai Toves Jansson „Troliai mumiai ir jų nuotykiai“.
-
R.Šakalytė-Jakovleva: apie Pepę Ilgakojinę, ašaras skaitant A.Šlepiko knygą ir skaitymą vaikams
-
Aušra Kaziliūnaitė: apie įsimintinas knygas, poezijos vietą šiandienoje ir pradėtą rašyti romaną
-
Miglė Anušauskaitė: „Knygynuose kavinių ir kvepiančių žvakių vietą galėtų užimti knygos“
-
Vestuvių planuotoja Laura Vagonė: „Labai gaila tų žmonių, kurie neskaito knygų“
-
Donatas Puslys: „Yra daug prastos literatūros, bet jos yra visur“
Kitas etapas buvo, kai į rankas pateko leidyklos „Eridano“ išleistas fantastikos aukso fondas. Vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje, kai tik išleisdavo šias knygas, laukdavau, kada atveš į knygyną Ukmergėje, bėgdavau ir pirkdavau. Tas polinkis į fantastinę literatūrą iki dabar yra išlikęs.
– Koks dabar jūsų santykis su knygomis? Kokie jūsų skaitymo įpročiai?
– Mėgstu skaityti (juokiasi). Nežinau, ar visiems žmonėms taip nutinka, kad jie visą gyvenimą skaito tiesia linija – tiek pat, nes pas mane buvo skaitymo bangų. Bendraudamas su savo bičiuliai, pavyzdžiui, Pauliumi Ambrazevičiumi, žinau, kad irgi būta panašiai, jog įstojus į universitetą buvo tokia skaitymo duobė ir ji išlieka tol, kol pabaigi studijas.
Pastaruosius, sakykime, penkerius metus, pastebiu, kad perskaitau vis daugiau knygų – galbūt šiek tiek pasikeitė laisvalaikio supratimas, norisi ramiai pabūti su savimi ir daugiau ką nors sužinoti.
Mano skaitymo įpročiai gana paprasti – aš dažnai skaitau vakare, pora valandų, ir, jei jau imu knygą po darbo dienos, stengiuosi, kad ji nebūtų susijusi su profesija.
– Feisbuke skelbiate knygų apžvalgas, rekomenduojate kitiems knygas. O jūsų skelbiamose knygų nuotraukose dažnai matomas ir katinas. Jis jūsų skaitymo palydovas?
– Pas mane yra du katinai. Ir tai yra klikbaitas (juokiasi).
Mano katės mėgsta taip įsitaisyti, jei sėdi. Tad toks dalykas, kai aš bandau skaityti knygą, o katinas šalia ar ant manęs bando įsitaisyti – gana dažnas. Iš kitos pusės, jie į knygas gerai reaguoja – jei miega, gali šalia padėjęs knygą nufotografuoti ir dėl to nepyksta. Bet reikia pripažinti, kad tai yra klikbaitas.
– Jei reikėtų išskirti kelias jūsų įsimintiniausias skaitytas knygas, kokios jos būtų?
– Dažniausiai atrodo, kad geriausios knygos yra tos, kurias perskaitei per pastaruosius mėnesius arba vakar – nes labiausiai įsimena.
Jeigu imant nuo jaunesnio amžiaus iki dabar, tai man labai įsiminė George'o Orwello „1984“. Esu ją perskaitęs ne vieną kartą – maniškės knygos jau ir puslapiai byra, nes ji seno leidimo.
Prieš kelerius metus išgirdęs, kad Nobelio premiją laimėjo Kazuo Ishiguro, knygyne paėmiau jo knygą, iš karto užkabino – perskaičiau visas. Yra tokia, kurios nėra lietuviškai išleista. Tai „The Unconsoled“. Jos siužetas labai įdomus – pianistas atvažiuoja į neįvardintą Rytų Europos miestą atlikti koncerto, į kurį neatsimena, kad kažkas kvietė. Kai tu skaitai K.Ishiguro, negali pasitikėti viskuo, ką jis kalba, nekalbant apie interpretacijas, bet negali tikėti net ir faktais. Jo pasakotojas toks, sakykime, disocijuotas nuo realybės. Vieni sako, kad su šia knyga jis persistengė, kiti sako, kad ji labai poliarizuojanti, šedevras. Mano nuomone – tai šedevras.
Tęsiant apie anglišką literatūrą, tai man didelį įspūdį padarė Cormaco McCarthy „Blood Meridian“. Kai skaitai K.Ishiguro ar kitą kokį rašytoją, dažniausiai supranti visus žodžius. O su C.McCarthy yra taip, kad skaitant reikia žodyno, nes kai kurių žodžių net žodyne nerandi.
Galima ir daugiau knygų vardinti, bet sustosiu ties šiomis trimis.
– Paminėjote G.Orwelą. Pernai plačiai nuskambėjo nesusipratimas apie Seimo pirmininką Viktorą Pranckietį ir G.Orwello knygą „Gyvulių ūkis“, po ko knyga tapo itin perkama. Esate ją skaitęs?
– Esu skaitęs „Gyvulių ūkį“. Išties „1984“ ir „Gyvulių ūkio“ temos yra panašios. Sakyčiau, kad „Gyvulių ūkis“ yra galbūt suprantamesnis jaunesniam skaitytojui, nes ten per gyvūnus kalbama apie totalitarizmo pavojų, valdžios godumą, laivės temas. Šioje vietoje ne tai, kad nenoriu būti nepopuliarus, bet pasakysiu, kad „1984“ yra geresnis kūrinys – visais atžvilgiais.
– O kiek G.Orwello yra mūsų kasdienybėje? Kiek mes patys sutinkame tokio gyvulių ūkio?
– „1984“ ir „Gyvulių ūkio“ temos yra autoritarizmo, totalitarizmo grėsmė ir to poveikis žmogui, sugebėjimui džiaugtis žmogaus minties ir žodžio laisve, bendražmogiškais dalykais kaip sugebėjimas mylėti ir t.t. Šiuo požiūriu, dabartiniame pasaulyje yra daug grėsmių, bet manyčiau, kad mes kartais šiek tiek sutirštiname spalvas.
Lietuva, kad ir kaip keistai atrodytų, regione atrodo labai gerai pagal savo pilietines ir politines teises. Tai nereiškia, kad jos turi būti priimamos taip, jog kad ir kokie bus rinkimų rezultatai ir nuotaikos visuomenėje – viskas bus gerai. Ne, dėl to reikia stengtis. Bet iš kitos pusės, pavyzdžiui, mus lyginant su Vengrija, tai Vengrijoje tam tikri procesai nuo laisvės pusės į kitą pusę eina.
Manau, kad mes gyvename, be abejo, su trūkumais, gal ir nelabai kokybiškoje, bet demokratijoje.
– Feisbuke esate rašęs, kad turite savo subjektyvią knygų vertinimo sistemą, kurioje, pavyzdžiui, Paulo Coelho „Alchemikas“ gautų 0 balų, o J.Joyce'o „Ulisas“ – 10. Kaip vertinate knygas balais?
– (juokiasi)... tai buvo ne balų rašymas. Bet labiau diskusijos Lietuvoje, kas yra pop literatūra ir kas yra literatūra. Yra vos ne dvi lentynos – pop literatūra masiniam skoniui ir literatūra, sakykime, kuri vos ne kritikams skirta. Tai filologų, humanitarų daržas – tegul jie sprendžia. Mano požiūris yra toks, kad yra sudėtingesni kūriniai ir yra tokie, kurie paprastesni, populiariam skoniui.
Dažniausiai atrodo, kad geriausios knygos yra tos, kurias perskaitei per pastaruosius mėnesius arba vakar – nes labiausiai įsimena.
Bet iš tikrųjų aš perskaitęs knygą jai parašau balą – neigiamų balsų nesu parašęs, nes jei knyga man labai nepatiktų, aš jos tikriausiai nebaigčiau skaityti. Parašęs subjektyvius balus, niekam jų nesakau, turiu juos sau, kad galėčiau vėliau grįžti ir pasakyti, kokios knygos man tais metais labiausiai patiko.
Nors jei grįžtant prie klausimo apie skaitymo įpročius, esu toks skaitytojas, kad jei esu pradėjęs knygą ir ji man labai nuobodi – aš ją baigiu skaityti. Namuose yra tokia nuobodi knyga apie Sovietų Sąjungos biurokratinę istoriją, esu jos trečdalį perskaitęs ir kai prieinu prie knygų lentynos – pamatau ją ir kartoju, kad reikia baigti skaityti.
– Kaip renkatės knygas skaitymui?
– Vienas būdas, kai turi mėgstamą rašytoją ir skaitai jo knygas. Esu su K.Ishiguro taip padaręs – jis 8 knygas yra parašęs, visas perskaičiau. Jau minėtas N.Gaimanas, taip pat ir C.McCarthy esu perskaitęs 7 iš 10 knygų – einu per patinkančio rašytojo bibliografiją, skaitau ir aplanko geras jausmas. Niekur neskubi, bet kai pasibaigia visos jo knygos – būna liūdna (juokiasi).
Yra ir sąrašai, „1000 knygų, kurias turi perskaityti per gyvenimą“, tai tada turi tik jas ir skaityti, nes trūks laiko kitkam, bet aš sau nedarau spaudimo. Yra baltų dėmių, klasikos, kurios nesu skaitęs – pavyzdžiui, iki praėjusių metų nebuvau skaitęs Oscaro Wilde'o „Doriano Grėjaus portreto“. Tad pasitikrinu, ko nesu skaitęs iš klasikos.
Kartais pasižiūriu ir į tam tikras premijas. Mėgstu fantastinę literatūrą, tad kiekvienais metais pasižiūriu į dvi pagrindines premijas – „Hugo“ ir „Nebula“ – kas jose buvo nominuota. Atkreipiu dėmesį į Nobelio premiją – mėgstu apsakymus, tad žiūrėdamas Nobelio premijos sąrašus radau rašytoją Alice Munro. Dar „Man Booker“ premijos yra. O kartais tiesiog skaitau, ką draugai rekomenduoja.
– Esate fantastinės literatūros mėgėjas. Kokios šio žanro knygos labiausiai įsiminė? Ką rekomenduotumėte perskaityti?
– Gėda Lietuvoje tai prisipažinti (juokiasi). Kodėl aš taip sakau? Nežinau, kaip dabar yra knygynuose, bet visai neseniai mačiau, kad fantasy (fantastinė – aut. past.) ir science fiction (mokslinė fantastika) literatūra yra dedama prie vaikų literatūros. Pavyzdžiui, Andrzejaus Sapkowskio „Raganių“ randi prie vaikų literatūros, bet tai ne vaikų literatūra. Joje ir temos rimtos, ir įvykiai yra tokie, kurie vaikams, net nežinau, ar tinka.
Lietuvoje nėra populiarūs žanrai, nors man visada kyla klausimas – kur yra riba tarp fantastikos ir magiškojo realizmo? Kai mes kalbame apie fantastiką, galvojame, kad knygoje turi būti dideli laivai, vos ne „Žvaigždžių karai“ – tai būtų science fiction, o jei tai būtų fantasy – tai elfai, drakonai. Bet ši literatūra yra gerokai platesnė.
Viena mano mėgstama rašytoja yra Ursula K.Le Guin. Jos knygos – tai mokslinė fantastika, bet jos išsiskiria tuo, kad turi labai nedidelį karinių konfliktų ir smurto akcentą, kas yra dažnai sutinkama tiek fantasy, tiek science fiction žanre. Jos knyga „The Left Hand of Darkness“ man paliko nemažą įspūdį ir tai yra viena iš knygų, kurios aš turiu kelis leidimus – turiu tokią savybę, kad jei man patinka knyga, jos viršelis, pamatau naują leidimą ir nusiperku. O „The Left Hand of Darkness“ yra tokia knyga, kaip kad Ursula K.Le Guin sako: rašytojai jums meluoja, bet meluodami sako tiesą. Tai pasakojimas apie pasaulį, kuriame nėra lyčių, tad bandoma nagrinėti, kokios yra to pasaulio implikacijos. Tai yra fantastika, kuri – lyg minties eksperimentas.
Iš tokios standartinės fantastikos, kurioje yra kosmosas ir tyrinėjimai – „Nebula“ ir „Hugo“ premijų laimėtojos Mary Robinette Kowal „The Calculating Stars“ – įdomiai parašyta knyga. Ji pasakoja, kaip 1951 metais į Žemę pataiko asteroidas – taip sukeliama klimato kaita, bandoma teigti, kad jei tuomet žmonija būtų žymiai daugiau dėmesio skyrusi kosmoso užkariavimo programai, būtų anksčiau išskridusi į žvaigždes.
Dabar daug kas diskutuoja apie „Raganiaus“ serialą, ar tai bus naujieji „Sostų karai“, vėl perleidžiamos knygos, tad galima tikrai jas perskaityti – aukštos prabos fantasy.
Dar George'as R.R.Martinas. Jis pas mus yra žinomas dėl „Sostų karų“ ir visos jo knygų serijos „Ledo ir ugnies giesmė“, bet aš jį atradau gana seniai, tik pradėjęs skaityti gal antrą minėtos serijos knygą suvokiau, kad tai tas pats žmogus, parašęs vieną mano mėgstamiausių fantastinių apsakymų „Smėlio karaliai“. G.R.R.Martinas iki „Sostų karų“ buvo bene geriausiai žinomas dėl apsakymų ir apysakų.
– O kokia tikimybė, kad vieną dieną mes išvysime jūsų parašytą ne kokią nors akademinę knygą, bet, pavyzdžiui, fantastinę?
– Kadangi mano knygos apie politiką, tai beveik fantastinės (juokiasi).
Socialiniuose ir humanitariniuose moksluose yra šiek tiek kūrybos, nes nėra apibrėžtų dėsnių. Turiu prisipažinti – man patinka rašyti. Skirtingai nuo daugelio mano kolegų, esu tas žmogus, kuris ką nors feisbuke rašo ar portaluose kaip komentarus.
Nesakau – ne. Turint omenyje, kad nemažai fantastikos yra ir, pavyzdžiui, G.Orwello kūriniuose – jis kalba apie ateitį, tai distopija, nagrinėjamos laisvės, priespaudos, totalitarizmo temos yra artimos, jos niekada nepasensta, atrodo, kad yra arti. Nemažai fantastinės literatūros, kaip ir Ursulos K.Le Guin kūryboje, bando įsivaizduoti, kaip būtų socialinės ir politinės struktūros šiek tiek kitame pasaulyje.
Tad tikėtina, galbūt.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą „15min knygos“ remia Kultūros taryba.
