M.P.E.Martynenko: ir gerai, aš būsiu apgailėtinas ir pažeidžiamas

Interviu kalbėjome ne tik apie knygos „Praeis“ ypatumus ir nusikaltimus, bet ir visiems atpažįstamą kasdienybę.

– Dabar studijuoji aktorystę. Kaip iš tiesų atrodo tavo kasdienybė?

– Rutinos nėra. Galbūt atsikeli ir galiausiai užmiegi, bet neaišku, kelintą valandą. Ciklas kaitaliojasi, jis blaškomas, išdraikomas. Iš tikrųjų, kasdien mokaisi prisitaikyti prie naujų aplinkybių, personažo, sąlygų, režisieriaus. Dar nesugebu taip greitai adaptuotis, kaip patyrę aktoriai, nes esu žalias ir šviežias. Todėl į daug dalykų žiūriu kaip veršis į naujus vartus. Nors rutinos ir nėra, aš jos ilgiuosi. Galbūt ateis laikas, kada neturėsiu jokio darbo, tik rutiną (šypsosi).

– Kaip pasikeitei nuo tada, kai pradėjai rašyti? Kaip manai, koks esi dabar?

– Man sunku atrasti takoskyrą tarp rašymo ir kūrybos. Būdamas maždaug 7-erių į knygutę su vėžliuku užrašiau automobilių numerius, į kurių išmetamuosius vamzdžius grūdome po bulvę. Tada prasidėjo visokie eilėraštukai, tada nešvankūs eilėraštukai apie bendraklasius. O vėliau ėmiau rašyti daug laiškų, nes įsimylėjau be atsako. Koks esu dabar? Anksčiau bijojau būti pažeidžiamas ir dabar bijau, bet atsirado susidorojimo su tuo metodai. Kartais baimės mane nugali, tekstai nebeišeina į paviršių ir idėjos miršta neišsijudinusios. Prisimenu, man brangus klounados dėstytojas Žilvinas Beniušis yra pasakęs: „Nebijokite būti apgailėtini.“ Jis turėjo omeny, kad klounas scenoje yra pažeidžiamiausias padaras šioje žemėje. Pagalvojau, ir gerai, aš būsiu apgailėtinas ir pažeidžiamas. Taigi, scenos mene atsirado dvasinio, emocinio, intelektualinio ekshibicionizmo. O koks aš dabar? Bandau būti labai atviras ir man nesiseka (juokiasi)!

– Ar tu norėtum, kad ir kiti žmonės būtų labiau „ekshibicionistai“? Kaip tu reaguotum, sutikęs tokį patį kaip tu?

– Būtų vau! Galvoju, kad susidomėčiau, simpatizuočiau arba pradėčiau jo nekęsti (žiūrint į tai, koks to žmogaus tikslas). Beje, kartais studijuodamas pajaučiu, kad pozuoju. Visai neseniai mano specialybės dėstytojas Darius Meškauskas sakė, kad aktorius tarnauja teisybės jausmui, kuris atpažįstamas žmonėse, nesvarbu kur – spektaklyje vaikams ar tekste. Nesakau, kad nesu susitepęs visu tuo (šypsosi). Kaip aš reaguočiau? Mes jaučiame vieni kitus, o intencijas labai sunku užmaskuoti. Jeigu sutikčiau kitą ekshibicionistą, bandyčiau suprasti, kodėl jis nuogas. Manau, ši aplinkybė, motyvas, stimulas priveda prie gražiausių dalykų gyvenime.

Kartais baimės mane nugali, tekstai nebeišeina į paviršių ir idėjos miršta neišsijudinusios.

– Iš tavęs ir tavo kūrybos galima išgirsti daug mokslinių faktų. Žinau, kad esi studijavęs universitete. Ko ten neišmokai?

– Čia yra Sokratas, ir aš žinau, kad nieko nežinau. Tačiau pirmasis žodis, atsiradęs galvoje, buvo kraujas. Prisiminiau Leonido Donskio žodžius iš laikų, kai studijavau filosofiją. Jis sakė, kad universitetai šiuo metu užsiima dvasine, intelektualine nekrofilija. Galvojau, kad teisingai bičas pasakė, nes būtent pilnakraujiško gyvenimo man ir trūko. Įsivaizduoji, gyveni ir jauti kraujo skonį ant lūpų, ir nesvarbu, kad pirma skaniai valgei ir prasikandai, o vėliau dėl kitokių pažiūrų tau žiebė į snukį. Išmokyti gyvybės? Nežinau, ar čia akademinės institucijos jurisdikcija, ir nesakau, kad universitete to nėra, gal pats neaptikau. Tačiau teatro akademijoje iš tikrųjų susirenka tie pedagogai-vedliai, gyvenantys savo idėjomis. Iš jų gera mokytis, todėl jaučiuosi pilnakraujis.

– Kas tave labiausiai erzina?

– Tai, kad esu labai netobulas. Dėl šios priežasties jaučiuosi apgailėtinas, mažas, silpnas, nesugebantis. Man niekada nepavyksta būti tokiu, kokiu noriu būti būtent tą akimirką. O iš išorės? Mane erzina šio pasaulio netobulumas. Tikrai (juokiasi)! Kartais sutikęs žmogų matai, kad jam skauda, ir negali suprasti kodėl. Galėtume kažką daryti, bet taip ir liekame su savo gyvenimu rankose. Žinoma, kad erzina įkalinimas žmogiškume, juk kartais norisi pabūti gyvuliu arba Dievu, bet neišeina, nes esi susigniaužęs į žmogų.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Marius Povilas Elijas Martynenko

– Skaitydama tavo knygą pastebėjau, kad joje yra objektyvumo, realizmo ypatybių. Tavo pasakotojas yra patiriantis beprasmybę, netobulumą, jis gyvuliškas. Kodėl jis yra toks, koks yra?

– Aš jo nesirinkau, čia esu aš (juokiasi). Nežinau, gal yra kelios laikysenos, mąstysenos, eisenos per puslapius. Bet kaip aš matau viską? Kaip tai nusėda? Kaip aš kalbu pasauliui? Geras, man atrodo, kad žinau, koks bus trečiosios knygos pavadinimas. Dabar aiškinsiuosi, kodėl taip yra ir kodėl visa tai praeis (juokiasi). Nesuformuluoju gero atsakymo, bet vienoje knygoje skaičiau: „Esi tas, ką mąstai“. Iš esmės klausi, kodėl esu toks, koks esu?

– Teisingai, jeigu „autorius nėra miręs“ ir galime kalbėti apie tavo kūrinį iš tavo perspektyvos.

– Čia turbūt autorius nemirė (juokiasi). Galbūt po kiek laiko galėčiau atsakyt į šitą klausimą, bet aš dar gyvas.

– Dažnai esi kritikuojamas ir dėl savo „aštraus“ žodyno? Kokiais būdvardžiais pats apibūdintum?

– Vulgarus, profaniškas, ekspresyvusis debilizmas. O šiaip neseniai žiūrėjau anuos tekstus, nes radijas paprašė įskaityti. Atsiverčiau, bandžiau surasti tekstą be keiksmažodžių ir neradau nė vieno. Man artimas Alleno Ginsbergo požiūris, teigiantis, kad kasdienė kalba neturėtų kisti kūryboje. Galbūt daugiau randu ne kurdamas fikciją, o mane supančioje realybėje. Aišku, net ir ją regiu per savo asmeninę, žmogaus prizmę. Be abejo, švari kalba įmanoma, rašau ir lyriškus eilėraščius, kuriuose keiksmažodžiai nepritampa. Ar galima to atsisakyti? Pasakysiu, kad ne slemas, ne eseistika, o lyrika yra tikroji poezija. Tai viena intymiausių dalių, nes joje slypi santykis su savimi, pasauliu, objektais, dievybėmis. Beje, lyrika nėra vien akistata, tai pats išgyvenimas, bandymas įžodinti slėpinį. Bet net ten neapsieinu be ribų.

– Minėjai slėpinį, o knygoje „Praeis“ labai aiškiai komunikuoji su Biblija. Tad skalėje nuo 1 iki 10 – kiek esi religingas, tikintis, įsigilinęs į Bibliją?

– Man sudėtinga išsireikšti, nes tai labai įdomu, kelia žavesį ir nuostabą. Na, ir ne tik Biblija, bet kažkokia dvasinė, metafizinė, transcendentinė tikrovė. Neseniai per filmavimus susipažinau su aktoriumi Egidijumi Baku, pakvietusiu mane į krišnaistų šventyklą. Aš nuėjau ir stebėjau ritualus. Beje, savarankiškai skaitau Vulgatą, upanišadas, Koraną ir Bibliją.

Tai viena intymiausių dalių, nes joje slypi santykis su savimi, pasauliu, objektais, dievybėmis.

– Kuo tave traukia ritualas?

– Aš savęs niekada to neklausiau. Kas tokio įstabaus buvo Europos slemo čempionatuose? Beje, praėjusią vasarą domėjausi masių hipnoze, žinoma, ir dėl profesinių sumetimų (juokiasi). Kas tai yra? Kokie yra hipnotizuotojai? Man atrodo, kad tai žmogiškosios sąmonės ir pasąmonės tyrinėjimo žingsniai. Stebėdamas geriausius slemerius supratau, kad jie žyniai, šamanai, užkalbėtojai, įžodinę neregimąjį pasaulį. Iš tiesų, žodis yra niekas, erdvės virpėjimas, jis neturi dalelių. Gal skamba ir ezoteriškai, bet manau, kad tai – burtai (juokiasi). Nes vien virpindamas savo balso erdvę kitame žmoguje galiu sukelti pyktį, džiaugsmą, sukrėtimą, ir jis tą patį gali padaryti man. Nesakau, kad mes iškraipom tikrovę ar kuriame kitą, mes tiesiog atidengiam plika akimi nematomą lygmenį. Tai stebuklinga ir mane tai traukia.

– Apie ką iš tiesų tavo knyga?

– Dabar aš pasakysiu apie ką ji, bet atsakymas rytoj nebegalios. Turbūt apie beprasmybę, netobulą mane, netobulą pasaulį ir vis atsirandančią viltį, kad tas tobulumas pasireiškia, ir taip, jis pasireiškia. Tai knyga apie visas vulgarybes, profanaciją ir sakralumą. Manęs kažkada paklausė: „Ką jūs norėjote pasakyti šita savo knyga?“ Galvojau, kad norėjau pasakyti kiekvieną joje esantį žodį. Man patinka jos pavadinimas: apie visa tai, kas praeis, nes praeis.

– O ko nesupranta žmonės, kurie nesupranta tavo teksto?

– Galbūt jie supranta net per gerai (juokiasi)? Juk visi mano teiginiai baigiasi klaustukais, nes pats daug nežinau. Galbūt taip gimsta daugelis tekstų. Taigi, „nesuprantantys“ greičiausiai mato viską kitaip, t.y. labai gerai.

– Kur yra riba tarp vulgarumo ir eroso, elegijos?

– Iš tiesų, čia užmačia ir žodynas tėra priemonės, pasitarnaujančios tikslui. Vulgarumas dėl vulgarumo ir yra vulgarumas. O dėl brutaliai ir atgrasiai perteikto eroso – tai vienas iš romantikos veidų. Iš pradžių gal ir buvo smagu pasakyti riebų keiksmažodį, tačiau ima norėtis kažko naujo. Pavyzdžiui, išradau naujadarą – „abilobystė“. Čia kai sėdi du žmonės, kalbasi ir abudu pralobsta. Dar galvoju, kad bandydami savo ribas vaikai dažnai keikiasi, nes jaučia žodžių poveikį, jie bando valdyti pasaulį. Panašiai ir su šia leksika, kuria desakralizuojamas šis šventas pasaulis. Žmonės, piešdami ant uolų, tai darė jau labai seniai. Beje, mano grožis nėra gražus.

– Koks tau yra laisvas žmogus?

– Labai paprastai – žaidžiantis. Ką mes darome teatre? Juk žaidimo tikrovėje gali atmesti visus formaliosios logikos dėsnius. Man teko laimė savanoriauti stovyklose ir matyti žaidžiančius vaikus, kurie tiki šia sąvoka. Dar yra vienas žodis, sanskrito kalba reiškiantis dieviškąjį žaidimą –„Lyla“ (IAST līlā). Kaip galima pranokti, perrėžti Majos skraistę, iliuziją, apgaulę, dūmų debesį? Būtent žaidžiant, kada tikrovė kaitaliojama ir prie nė vienos neprisirišama. Tada supranti, kad tik žaidžiantysis yra tikras. Visas teatras, klounada, improvizacijos dėsniai tuo paremti, tai yra rimta. Manau, jog ši laisvė pranoksta patį žmogų, ir jis išsipančioja net nuo savęs.

Juk visi mano teiginiai baigiasi klaustukais, nes pats daug nežinau.

– Ar yra kažkas, ko nedrįsti atskleisti savo knygoje?

– Yra, ir už tai man grėstų baudžiamoji atsakomybė. Ko gero, jau ir taip gresia, bet yra neaprašytų epizodų. Tad į šitą klausimą neatsakysiu (juokiasi).

– Sakai, kad nerašai apie meilę.

– Mano meilė, santykis su kitu ir yra giliausias branduolėlis. Tą baisu liesti. Kartais atrodo, jei ir šitą išskrosiu, tai nieko iš manęs nebeliks. Beje, nerašau dalykų vien didesnių už mane patį. Iš kur tai kyla? Turbūt paieškos, nes kūryba gimsta arba iš meilės, arba iš jos trūkumo. Todėl galiu sakyti, kad nerašau konkrečiai apie meilę, nors tarp eilučių ji skamba. Visgi supratau rašantis tekstus, kurie negaišintų skaitančiojo laiko ir kuriuos pats norėčiau skaityti.

– O dabar įjunk savo fantaziją – kokia yra pati idealiausia pjesė, kurioje norėtum vaidinti?

– Monospektaklis, kuriame iš tikrųjų vaidintų publika. Bet tas paaiškėtų tik pabaigoje. Kaip gerai sugalvojau, dabar reikės šitą parašyti (juokiasi)!

– Beje, pakalbėkime apie narcisizmą. Ne kartą viešoje erdvėje jaunoji karta buvo apkaltinta, kad rašo vieną didelį eilėraštį apie savo vidinius išgyvenimus ir dar be formos. Bet tavo pasakotojas nėra tiesiog narcizas, jis analizuoja šią problemą.

– Visgi esu narcizas. Bet yra vienas ultimatumas, kurį iškėliau savo narcizui, ir tai siejasi su klausimu, kas mane erzina – aš kartais žaviuosi savimi. Man patiko Slavojaus Žižeko žodžiai apie žmoniją – jis sako, kad 99 procentai žmonijos yra nuobodūs idiotai. Nesakau, kad visiškai pritariu tam, bet iš tikrųjų man ir sunku, ir malonu nuostabauti. O sutikus žmogų, sužavėjusį mane labiau nei aš pats save (taip būna dažnai), tenka nukreipti žvilgsnį. Kartais pasitaiko klausimas: „Koks yra geriausias tavo kūrinys?“ Žinoma, tas, kurio neparašiau, ir taip visada bus. Net kai užsiversiu, jis vis tiek bus geriausias. Kaip visa tai sizifiška.

– Vadinasi, myli save?

– Skaudi pamoka buvo per scenos kalbos paskaitas, kai reikėjo pasirinkti tekstą skaitymui. Aš pasirinkau savo, pripažindamas narcisizmą. Beje, juk ėmiausi darbo, kūrybos, mokslų, kurie tarnauja man. O juk galėjau užsiimti altruistine veikla, nors tai irgi narcisizmo apraiškos. Taigi, skaitydamas aną tekstą supratau, kad kažkur giliai many slypi neapykanta sau pačiam. Iš kur ji atsirado? Galbūt todėl, kad vaikystėje buvau jos apsuptas ir nesijaučiu esąs tos meilės vertas. Manau, iš čia kyla narcisizmas, kuris nėra nuoširdi meilė, bet vergovė sau.

– Ką nuoširdžiai savyje myli?

– Kartais man atrodo, kad sugebu mylėti kitą žmogų, ir tai būna labai gražu. Iš tikrųjų, aš myliu save mylintį, tikrą. Kartais būna momentų, kurie tik praeina, ir tik tada suvoki tiesą. Taip, šitai ir myliu.