Pikaso
 |
| Dailininkas Pablo Picasso |
Karo metais Pikaso gyvenant Monrūže, vagys apšvarino jo namus; jie paėmė tik audeklų gabalus, o į paveikslus
 |
| Coco Chanel |
nekreipė dėmesio. Šiandien audeklai kainuoja daug brangiau nei 1915-aisiais, bet Pikaso paveikslų kaina pakilo gerokai daugiau nei patalynės drobė. Joks vagis nebeapsigautų. Kaip sako Labišas: „Yra šeimininkų drobės ir drobių meistrai šeimininkai.“
Nežinojau, ar tai genialumas; sunku sakyti „genijus“ apie žmogų, su kuriuo dažnai susitinki, bet esu tikra, kad jis yra kažkur šioje nematomoje linijoje, kuri amžių amžius jungė tokius vienus su kitais.
Metai, dešimtmečiai ėjo, o Pikaso išliko gyvybingas, labai gyvybingas. Jį atnešusi banga nenuslūgo. Jis nebuvo nei pamirštas, nei tapo dievaičiu, kas irgi labai svarbu. Išsaugojo protą, akrobato refleksus, baskų lankstumą (jo tėvas, piešimo mokytojas, buvo baskas).
Su juo išlaikėme rimtą draugystę. Mano nuomone – abipusę. Nepasikeitėme nepaisydami sukrėtimų. Prieš dvidešimt metų viskas atrodė žavu dėl daugelio priežasčių, bet pirmiausia dėl to, kad ne viskas buvo viešai prieinama, kad vagys nežinojo, kas toks yra Pikaso, kad politika nenuodijo meno.
Metai, dešimtmečiai ėjo, o Pikaso išliko gyvybingas, labai gyvybingas. Jį atnešusi banga nenuslūgo. Jis nebuvo nei pamirštas, nei tapo dievaičiu, kas irgi labai svarbu. Išsaugojo protą, akrobato refleksus, baskų lankstumą
Labai gerai sutariu su stipriom asmenybėm. Su didžiaisiais menininkais esu ir atsipalaidavusi, ir pagarbi; esu jų sąmonė. Jeigu atsiduria Harper’s Bazar žurnale, pranešu jiems apie tai. Jeigu pradedu dusti nuo susižavėjimo, tai todėl, kad jie netikri didieji menininkai.
– Apsaugojau tave nuo Pikaso, – sakydavo Mizia.
O man tereikėjo būti apsaugotai nuo jos pačios.
Kadangi ten, kur Mizia kadaise mylėjo, žolė daugiau nebeželia. Pikaso apsitvarkė, išmetė tai, kas nebereikalinga, bet aš neatsidūriau jo dulkių siurblio kelyje. Tas vyras man patiko. Iš tikrųjų man patiko jo paveikslai, nors nieko juose ir nesupratau. Buvau įkalinta, o tai tiko. Pikaso man buvo lyg algoritmų lentelė.
Jis griovė, bet po to ir atstatė. Į Paryžių jis atvyko 1900-aisiais, kai buvau vaikas ir jau mokėjau piešti kaip Engras, kad ir ką Sertas sakytų. Pasenau, o Pikaso tebedirba; jis yra nenuilstantis dailininkas. Mūsų susitikimas ir turėjo įvykti niekur kitur, o Paryžiuje (nebegyvename Overnėje, nei Malagoje ar Barselonoje).
Kai susipažinome, jis ką tik buvo grįžęs iš Romos su Sati ir Kokto. Buvo pastatytas baletas Paradas; šokėjai, aprengti jo žymiaisiais kostiumais iš išpjaustyto kartono, ritmingai judėjo Šatelė scenoje. Kubizmo ir koliažų era baigėsi. Dalyvavau po to jo revoliucijose, kurios sukrėsdavo Boėti gatvę. Mačiau, kaip jo darytos dekoracijos triumfuodavo. Paskui publika labai susidomėjo trikampe skrybėle ir Pulčinela.
Dažnai užsukdavau į jo alchemiko olą. Pas jį lankydavosi Apolineras, Hiugenso ir Ravinjano gatvėse gyvenę menininkai: arba mačiau juos pati, arba apie juos man pasakojo Reverdi ar Maksas Žakobas. Mačiau, kaip jis liovėsi buvęs išskirtine Manolo ir Peizano, Grenvico ir barono Molė nuosavybe ir tapo lygus su Stalinu ir Ruzveltu.
Mačiau Ambroziją Volar ir Rozenbergą sukant ratus aplink lobį, gaminusį lobius. Mačiau suvilioti besistengiantį Kokto, flirtuojančius dadaistus, jį liaupsinančius siurrealistus. Mačiau, kaip dingo Modiljaniai ir Chuanai Grisai, o Pikaso liko. Alachas didis, o Pikaso – jo pranašas. Jis taip pat ir demonas – grįš trikdyti jaunų dailininkų per spiritizmo seansus. Kai jo paveikslai kabos Luvre, jo gitaros naktį gąsdins budintį ugniagesį, o statulos, nepaisydamos sargų, tamsoje klaidžios po Egipto meno ekspozicijų sales.
