Autorius prisipažįsta, kad šią dilogiją rašė daugiau nei dešimtmetį, o bendras romano puslapių skaičius siekia daugiau nei tūkstantį puslapių. Pirmoji romano dalis ilgą laiką buvo tarp perkamiausių grožinių kūrinių, pateko ir į kūrybiškiausių praėjusių metų knygų dvyliktuką.
Po pirmosios knygos dalies kritikai negailėjo liaupsių M.Adomėno kuriamam siužetui, jo filosofinėms įžvalgoms bei sumaniai konstruojamam romantiškam žvalgybos pasauliui. Daugelis jų vienu balsu tvirtino – šis romanas yra tikras įvykis Lietuvos literatūros pasaulyje.
Pats autorius tvirtina norėjęs parašyti tokį kūrinį, kokius pats labiausiai ir mėgsta – sklidinus ne tik įtempto veiksmo, tačiau ir intelektualių apmąstymų, todėl ir jo romano herojai „jaučiasi tikrovėje kaip labirinte, nes jie mėgina iš užuominų, neaiškių žinučių bei kodų atkurti tiesą“.
Šeštadienio popietę sausakimšoje Vilniaus knygų mugės salėje apie šį romaną bei jo pasaulį M.Adomėną kalbino Aidas Puklevičius.
Šnipų romanas, atsiradęs tuštumoje
Paklaustas, kodėl šiai romano dilogijai pasirinko būtent šnipų žanrą, M.Adomėnas teigė, kad Didžiajam žaidimui, kuris ir narpliojamas romane, visiškai netiko detektyvo žanras. Taip pat ir fantasy – mat čia nebūtina remtis tikrove, tuo tarpu rašant romanus sąsajos su istorija bei dabartimi buvo tiesiog būtinos.
„Man labiau patinka rašyti apie tai, ką aš galiu atpažinti. Kadangi romanui mane įkvėpė realūs įvykiai, tad šnipų romaną pasirinkau kaip tinkamiausią formą atspindėti tam pasauliui ir idėjoms, kurias ir narplioju kūrinyje“, – kalbėjo M.Adomėnas.
Jis prisipažino, kad nėra skaitęs Umberto Eco romano „Fuko švytuoklė“, su kuriuo ne vienas kritikas bei skaitytojas jau yra palyginęs jo „Monetą & labirintą“. Tačiau kūrinyje galima rasti sąsajų su Michailo Bulgakovo, Gilberto Keitho Chestertono, Fredericko Forsytho ir kitų autorių tekstais, kurie vienaip ar kitaip persipina su asmenine patirtimi, išgyvenimais, atsiminimais ir vaizduotės dėka rašant perkuriami kaip visiškai naujas literatūrinis pasaulis.
A.Puklevičiui išskyrus romano detalumą ir vizualumą, M.Adomėnas pabrėžė tą šnipų romanų tuštumą, kuri yra Lietuvos literatūroje.
„Mūsų šalyje šio žanro išvis nėra. Taip jau sutapo, kad vienu metu pasirodė ir Bernardo Gailiaus romanas „Agentė“. Tačiau iki tol nieko nėra. Štai kodėl buvo būtina rašyti detaliai, vizualiai, kad skaitytojas imtų vaizduotis šį pasaulį ir jis taptų labiau apčiuopiamas“, – kalbėjo rašytojas.
Paklaustas, ar planuose turi idėjų ir rašyti ką nors naujo, M.Adomėnas prisipažino, kad jam labai patinka pats kūrybinis rašymo procesas, todėl tik atidavęs pirmąją „Monetos & labirinto“ dalį redagavimui, ėmėsi naujo kūrinio. Tiesa, apie ką jis bus – susirinkusiai auditorijai neišdavė.
Didysis žaidimas
Paklaustas, kaip keliais sakiniais galėtų apibūdinti šiuos savo du romanus, M.Adomėnas teigė, kad tai kūrinys apie Didįjį žaidimą, kuris tęsiasi XXI amžiuje, nors prasidėjo jau prieš šimtmetį tarp Vilniaus ir Maskvos.
„Didysis žaidimas – tai metafora. Ji rodo, kad istoriniai įvykiai neprasidėjo vakar. Mūsų Kovo 11-oji, Sausio 13-oji yra tai, kas užprogramuota prieš šimtmečius. Bet tai tik parodo, kad tai, ką darome šiandien, yra epochinės svarbos įvykiai, nes šiandien mūsų priimami sprendimai turės įtakos šiai žemyno daliai dešimtmečiams, o gal ir šimtmečiams į priekį“, – teigė M.Adomėnas.
Pasak jo, svarbia romano istorine ašimi tampa ir sąsajos su dabarties laiku, kuriame per istoriją galima mėginti suprasti totalitarinę Rusijos ideologiją, kurioje, kaip ir porevoliucinėje Rusijoje, buvo akivaizdžiai blaškomasi tarp racionalumo ir misticizmo.
„Kertine figūra čia buvo Stalinas bei jo slaptosios policijos viršininkai, kurie įvairias okultines ezoterikos praktikas perėmė kaip savo ideologiją ir tai panaudojo net ir Antrajame pasauliniame kare. Šia prasme okultiniai mokslai ir šiandieninėje Rusijoje yra naudojami daryti įtaką ir verbuoti žmones“, – kalbėjo rašytojas.
Į klausimą, kodėl totalitariniai režimai taip patiki magija, jis atsakė, jog tai susiję su pačių režimų prigimtimi. „Tokiu atveju kalbame apie ideologiją, kuri praranda sąlytį su tikrove. O praradus ryšį su sveiku protu – artimiausias kelias į paranoją ir tai yra akivaizdžiausia žvelgiant į Stalino atvejį“, – savo mintimis dalijosi M.Adomėnas.
Kalbėdamas apie Lietuvos tapatybę, kuri šiandien yra aiškiai suvokiama kaip Vakarų pasaulio dalis, rašytojas pabrėžė, kad tai, visų pirma, nulėmė krikštas, įvedęs mūsų kraštą į europinę civilizaciją.
„Tačiau per ilgus šimtmečius tą tapatybę reikėjo nuolatos tvirtinti ir ginti. Daugybės įvykių, apmąstymų, kovų dėka formavosi suvokimas, kad čia yra Vakarai. Istorijoje nebuvo vieno lemiamo taško, bet kiekviename tame taške viskas galėjo pasisukti ir į kitą pusę“, – kalbėjo rašytojas.
