Gruodžio 8 d. 18 val. Vilniaus literatų namuose, įvyks M. Adomėno romano pristatymo renginys. Jame autorių kalbins žurnalistas, politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka.
O kol laukiame knygos pristatymo, kviečiame skaityti pokalbį su autoriumi apie leidyklos „Baltos lankos“ išleisto romano kūrimą, knygoje gvildenamas temas ir bandymą perprasti Didįjį Žaidimą, tebevykstantį ir mūsų dienomis.
**
- Pradėdama kalbėtis apie knygą su jos autoriumi, visada susiduriu su bent dviem iššūkiais: pirma, kaip neišplepėti siužeto vingių, antra – kad ir kaip nuvalkiota, – vis tiek labai smalsu sužinoti apie knygos priešistorę bei idėjos genezę. Iš karto sakau, kad apie knygos siužetą ir jo vingius klausinėsiu mažai, pradedu nuo klausimo iš toliau: kaip kilo mintis parašyti tokį šnipų romaną kaip „Moneta & labirintas”?
- Atsakymas labai priklauso nuo to, kiek toli į praeitį žvelgsiu. Mano domėjimasis šnipų pasauliu ir susižavėjimas juo ateina ne vien iš romanų ir knygų, nors jos, be abejo, buvo labai svarbios. Pradžia turbūt Kembridže, kur teko mokytis ir dėstyti, – tai tokia vieta, kur susiliečia akademinis ir žvalgybos pasauliai. Pavyzdžiui, ten daugelis pagal nutylėjimą žino, kad kai kurie dėstytojai ar netgi vyresni studentai verbuoja kitus studentus į vieną iš Vakarų žvalgybų tarnybų. Vyksta gan uždari seminarai, į kuriuos atvažiuoja buvę žvalgybos vadovai ar netgi aukščiausio lygio šnipai. Viename susipažinau ir paskui turėjau progos bendrauti su Olegu Gordijevskiu – įspūdinga asmenybe, aukščiausio rango KGB karininku, perėjusiu dirbti britų žvalgybai. Taigi Anglijoje ir teko pirmąsyk prisiliesti prie to pasaulio.
Paskui, 2004-aisiais, grįžau į Lietuvą, į Vilnių, ką tik tapusį Europos Sąjungos ir NATO valstybės sostine, atsidūrusį naujai bręstančios geopolitinės įtampos paribyje. Įtampos, galiausiai virtusios konfliktu, o dabar jau ir atviru karu. Grįžęs mačiau, kaip Vilnius tampa miestu, nuo kurio pavažiavus trisdešimt kilometrų plyti jau visai kita geopolitinė erdvė, miestu, kuriame ima kirstis Vakarų žvalgybų ir čia veikiančių rusų, baltarusių žvalgybų interesai. Jis tiesiog mano akyse ėmė panašėti į Šaltojo karo laikų Vieną ar Vakarų Berlyną.
Šaltąjį karą miniu ne veltui. Juk tas laikmetis, jo mitologija mūsų vaizduotėje įgyja tam tikrą literatūrinį pavidalą ir įvaizdžius. Daugeliui turbūt atpažįstami tokie vaizdiniai kaip, pavyzdžiui, apsikeitimas šnipais apyaušriu kažkur ant miglos apgobto tilto per Geležinę uždangą, Berlyno sienos kirtimas nakties priedangoje, kai herojų kiekvieną akimirką gali iš tamsos išplėšti pasieniečio prožektorius, arba bėgimas nuo persekiotojų tamsiomis Vienos gatvėmis.
Ir būtent anuomet man kilo mintis, paskui jau nebeapleidusi, kad Vilniuje juk irgi vyksta tikrai ne mažiau įdomūs dalykai, tik jie dar neturi savo balso, literatūrinės išraiškos. Nėra kas juos aprašo, kas sukuria savotišką jų mitologiją, vaizduotėje įtvirtina jų vaizdinius ir simboliką.
- Taigi norėjote tuos dalykus įbalsinti. Ar nesuklysiu pasakydama, kad knyga yra tokia, koks yra mūsų gyvenamas laikas?
- Tikrai taip ir yra. Juk būtent paslėpta, šiek tiek normalumo šydo dengiama įtampa ir sudaro tą foną, kuriame gali skleistis šnipų romano drama. O tikrovė, kuri prasidėjo 2022 m. su nauju, atviru, milžinišku karu Europoje, jau savotiškai užveria poetinės galimybės langą tokiai klasikinio šnipų romano poetikai ir mitologijai, kurioje egzistuotų drama, įtampa ir susipriešinimas, bet tai nebūtų atviras karas.
Klasikinio šnipų romano šerdį sudaro užslopintos įtampos situacija – jam nedėkingas nei visiškos taikos metas, nei atviro karo situacija. Tarkime, kas nutinka Johnui le Carré, kurio ankstyvieji romanai tikrai mane įkvepia, po 1990-ųjų, kai baigiasi didžioji, jo romanams esminė Sovietų bloko ir Vakarų pasaulio geopolitinė priešprieša? Jis bando ieškoti dramos susidūrimuose tarp individo ir didžiųjų korporacijų, tarp visuomenininkų ir valstybės arba gyvena atsiminimais apie praėjusį Šaltąjį karą. Kitaip tariant, tą dešimtmetį, kai atrodė, kad pasaulyje fundamentaliai įsivyrauja taika, šnipų romanui vietos kaip ir nebeliko. Ir ji vėl atsirado, kai Rusijoje į valdžią grįžo Putinas, pradėjo augti geopolitinė įtampa, prasidėjo politinių priešininkų įkalinimai, Vakaruose esančių režimo priešų nuodijimai – ir žvalgybų kovos. Toji naujo šaltojo karo tikrovė sudaro galimybę toliau gyvuoti šnipų trileriui kaip žanrui ir yra labai poetiškai, literatūriškai produktyvi.
Man atrodo, labai svarbu pajusti, kad ir dabar mes esame didžiulio, galingo istorinio proceso esminė dalis.
Man atrodo, labai svarbu pajusti, kad ir dabar mes esame didžiulio, galingo istorinio proceso esminė dalis, ir jei sugebėtume pažiūrėti į laikmetį iš šalies, iš istorinės perspektyvos, esu tikras, pajustume, kad vėliau žmonės žiūrės į mūsų laiką ir sakys: tai buvo raktinis, lemiamas laikotarpis. O žmonės, kurie jame veikė, gal net patys nežinodami kasdien atliko epochinės svarbos žvalgybos, politikos ar karybos žygius. Savo knygoje bandžiau pagauti ir atskleisti herojiškumą mūsų kasdienybėje, prie kurio priprantame ir jau nebepastebime.
Na, ir dar vienas dalykas: kai esi filologas, profesionalus tekstų skaitytojas, galiausiai ima norėtis pačiam parašyti knygą, kurią norėtum perskaityti. Perskaitęs daugybę šnipų romanų pradedi galvoti, kad geriausias būdas pasirūpinti, kad turėtum ką skaityti, – tai pačiam pamėginti tai parašyti.
- Esate užsiminęs, kad „Monetą & labirintą“ rašėte dvylika metų. Išties ilgas laiko tarpas, per kurį įvyko daugybė dalykų. O kiek keitėsi, kaip modifikavosi pirmoji knygos idėja, kiek ji skiriasi nuo rezultato, kurį šiandien laikote rankose?
- Pats rašymas išties prasidėjo gan seniai – ir gan atsargiai – Sienoje, Italijoje, 2011-aisiais. Ten būdamas, rytais rašydavau pirmuosius juodraščius, o popietėmis su šeima važinėdavome po Toskaną ir tyrinėdavome įvairiausius jos paminklus.
Knyga tikrai labai smarkiai keitėsi. Suprantu, būna, kad žmonės visą knygos koncepciją iš karto turi galvoje ir tada sėda rašyti. Bet man taip nebuvo. Tai buvo siužetas, kuris vystėsi kartu keičiantis, bręstant patiems herojams ir atrandant naujus įvykius, naują tikrovę, atneštą istorijos raidos.
Tose pirminėse mintyse, sugulusiose į žodžius Sienoje, tebuvo tam tikros scenos ir pagrindiniai veikėjai – jų dinamika ir pagimdė romano veiksmą. Labai aiškiai mačiau personažus, veikiančius savotiškame prieblandos pasaulyje, kur žvalgyba susiduria su kasdiene tikrove, bet praktiškai gali veikti nematomai ir nepastebimai. Po ramiu kasdienybės paviršiumi slypintis dramos, paslapties ar net mirtino pavojaus pasaulis ir buvo ta pirminė, išeities, situacija.
Kas tie veikėjai? Pradėjau nuo tokio vaizdinio – vidurinės kartos vyras, kuris jaučiasi gyvenąs tarp kelių pasaulių: užaugęs sovietinėje praeityje, susidūręs su nepriklausomybės atkovojimo euforija, iš kurios pažadina nauja vis grėsmingesnio pasaulio tikrovė. Šalia jo – mokytojo figūra, ir paslapties, ir moralinio pavyzdžio šaltinis. Man labai rūpėjo parodyti mokytojo ir mokinio santykio dinamiką, kuri gyvenimiškai dažnai nelengva, galinti būti ir labai skausminga. Na, ir lygia greta – nelaimingos, neatsakytos veikėjo romantinės meilės linija. Taip atrodė pirminis veikėjų trikampis.
O paskui jau viskas klojosi į konkretų siužetą, nuolat grįžtant, permąstant, perrašant ir pildant. Įvykių kupinas gyvenimas irgi pildė knygą. Pavyzdžiui, 2014 m. prasidėjęs Rusijos karas Ukrainoje tampa svarbia knygos dominante, įsiliejančia į siužetą, ir tai, jau galiu atskleisti, bus ryšku antroje dalyje.
- Kas užkoduota knygos pavadinime? Kokia moneta ir koks labirintas turimas omenyje?
- Esu pastebėjęs, kad muziejuose man paprastai labai įdomios senovinės vazos, skulptūros, o štai monetų kolekcijas, kaip taisyklė, būdavau linkęs praleisti. Kol vieną kartą sustojau prie ekspozicijos dalies – regis, Neapolyje, – kur buvo sudėliotos ir dailiai apšviestos antikinės monetos. Ir tada man kažkaip nušvito, kiek gilus yra monetos įvaizdis, kaip jis eina per visą literatūrą: pradedant Borgeso Zahiru – moneta, kurios neįmanoma užmiršti ir kuri obsesiškai užvaldo mintis. Tuomet – moneta Melville’io romane, prikalta prie stiebo ir burianti ateitį. O kur dar tie trisdešimt sidabrinių, gauti Judo, ar tos trisdešimt sidabro minų, už kurias iš piratų nelaisvės mokiniai išpirko Platoną. Kuo toliau galvojau, tuo labiau man prabilo monetos motyvas.
Pačiame romane pasirodo dvi monetos: pirmoje dalyje iškyla viena, simbolizuojanti monetos kaip mesto burto motyvą. Čia monetos metimas tampa meniniu motyvu, bet kartu ir savotišku maginiu veiksmu, galinčiu nulemti istorijos kryptį: nuo to, kaip kris moneta, priklauso, kaip susiklostys žmonių likimai ir net šalių istorijos. Antroji, ne mažiau lemtinga ir pavaizduota knygos nugarėlėje, pasirodys jau antroje knygoje.
Na, o labirintas... Tai taip pat itin gerai atpažįstamas vaizdinys: nuo labirinto ant Lukos miesto Italijoje katedros pilioriaus iki labirinto Mantujos kunigaikščių rūmų lubose. Man labirintas yra tikrovės, kurioje herojai pasimeta ir ieško išėjimo, įvaizdis. Daug tikresnis labirintas nei bet kuris žmogaus rankų pastatytasis yra tas pasaulio tiesų ir paslapčių labirintas, kuriame, ieškodami kelio į tiesą, veikia žvalgai ir šio romano herojai.
- Po truputį pereikime prie šių herojų. Jau sakėte, kad iš pradžių omenyje turėjote tris veikėjus – apie juos galvodamas ėmėtės rašyti. Kuris šioje knygoje pagrindinis? Ar romano pradžioje į Nižnedvinską Šiaurės Rusijoje atvykstantis Lietuvos saugumo Giliosios geopolitikos skyriaus žvalgybininkas Tomas Narvydas? O gal svarbiausių romano veikėjų, jų motyvacijos ir veiksmų nesuprasime, jei nematysime jų kaip dueto ar net terceto?
- Romanas parašytas žiūrint vieno veikėjo akimis, iš jo perspektyvos. Ir, taip, tas veikėjas yra Tomas Narvydas. Romano pasaulis pateikiamas iš jo požiūrio taško ir jis neabejotinai yra pagrindinis visų įvykių dalyvis. Bet jo tapatybė ir savivoka būtų neįmanoma be dviejų kitų romano siužetui svarbių asmenų – be Leono Nevardausko, tiek akademinio Tomo mokytojo, tiek ir jo įkvėpėjo bei mokytojo žvalgybos pasaulyje, ir Monikos, Tomo jaunystės laikų meilės be atsako, su kuria jisai paskui susiduria naujajame, slaptųjų tarnybų pasaulio, kontekste.
Šis veikėjų trikampis – paties Tomo tapatybės pavidalas. Tačiau šalia minėtųjų dviejų reikėtų pridėti ir priešininką, paslaptingą personažą, kurio net vardas nėra žinomas, – jis vadinamas Akademiku. Pats romano pasaulis įveda daug daugiau asmenybių, bet šie keturi personažai esminiai – jie sudaro romano stuburą.
- Padėkite skaitytojams su tuo, pagrindiniu, personažu susipažinti. Jei jūsų paklaustų: Tomas Narvydas – koks jis?, – ką atsakytumėte?
- Atsakinėti ir vėl pradėčiau kiek iš toliau. Kartais šnipų romanus įsivaizduojame pagal holivudinių kino filmų suformuotą stereotipą: ten daug šaudo, gaudo, nesustodami bėga ir vejasi. Kyla įspūdis, kad būtent tokia ir yra žvalgybos pasaulio esmė. Prie šito įvaizdžio labai prisideda ir garsusis Jameso Bondo filmų personažas: juose pagrindinis veikėjas iš tiesų yra beveik be introspekcijos, jis tik veikia, mes iš tikrųjų nieko nežinome apie jo mintis ir vertinimus. Man norėjosi pabrėžti, kad, be veiksmo – žinoma, jo neatmetant, jis irgi svarbus, – šnipų pasaulis gyvuoja ir veikia idėjose, mintyse, paslaptyse; visa tai pirmiausia yra mąstymo pasaulis. Kad visų svarbiausia žvalgų užduotis – suprasti ir pažinti priešo mąstymą ir strategijas.
Todėl Tomas yra reflektuojantis personažas, jis supranta, kad didžiausios dramos vyksta ten, kur susiduria skirtingi pasauliai, skirtingos idėjos ir pasaulėžiūros, taip pat skirtingos ateities – kaip ir praeities – vizijos. Man regis, šių dienų tikrovė tą patvirtina. Jei svarstysime, iš kur atsirado Rusijos agresyvumas, pamatysime, kad jis kilo iš kitokio, negu laisvajame pasaulyje įprasta, įsivaizdavimo, kaip turėtų klostytis pasaulio ateitis, taip pat iš kitokio praeities perskaitymo – kai imperinė ir Sovietų Sąjungos praeitis suvokiama kaip įkvėpimas dabarčiai. Tomas yra žmogus, idėjų ir mąstymo pasaulyje patiriantis ne menkesnius nuotykius negu fizinėje tikrovėje.
Maža to, Tomas Narvydas, kaip ir daugelis mano kartos žmonių, yra pasidalijęs tarp sovietinės tikrovės, kurioje gimė ir praleido savo pirmuosius sąmoningo gyvenimo dešimtmečius, ir nepriklausomos Lietuvos tikrovės. Savo asmeniu jis susiuva tą sovietinę tikrovę ir atmintį su trapia dabartinio laisvojo pasaulio ir naujai kuriamos valstybės tikrove. Būti tarp dviejų pasaulių – svarbi jo tapatybės dalis; be tam tikros refleksijos bei bandymo apmąstyti savo praeitį būtų sunkiai suprantamas jo veikimas dabartyje, jo pasiryžimas aukotis, jo atsakymas į klausimą, kodėl jis leidžiasi vedamas slaptojo agento pašaukimo. Tai atliepia ir mano kartos savijautą bei laikyseną, kai turėti savo valstybę nėra savaime suprantamas dalykas, tai buvo ir tebėra stebuklingas įvykis, ir jo sukurtą tikrovę būtina sergėti ir ginti visomis jėgomis.
- Tiek jūsų klausantis, tiek perskaičius knygą, neslėpsiu, įspūdį daro kūrinio daugiasluoksniškumas: jį tikrai galima skaityti kaip nuotykių kupiną šnipų romaną, kuriame užtektinai atpažįstamumo, veiksmo ir intrigos. Tačiau jį galima laikyti ir iš literatūrinių, kultūrinių, skirtingų laikmečių nuorodų bei intertekstų supintu tekstu, jungiančiu skirtingas idėjas, pasaulėžiūras. Turbūt ne veltui ir knygos epigrafe, ir pačiame tekste nesyk nuskamba frazė „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu“?
- Taip, knygoje esama ne vieno sluoksnio. Yra sluoksnis, kuriame apstu veiksmo, įtampos, bėgimo ir kitų tokio tipo romanui svarbių atributų, bet yra ir viena sąvoka, man buvusi bene svarbiausia rašant knygą. Ta sąvoka, Didysis Žaidimas, bent jau į mano vaizduotę atėjo iš Rudyardo Kiplingo romano „Kimas“: ji visų pirma reiškia, kad dabar vykstantys veiksmai ir procesai yra žymiai didesnio, platesnio mūšio ar žaidimo dalis. Šis, pamatinis, mūšis nesibaigia nei sulig vienu istorijos epizodu, nei su viena žmonių karta, jis vyksta ilgai ir dėl labai svarbių tikslų. Matau tą Didįjį Žaidimą vykstant čia, Lietuvoje, kur vyksta kova dėl Europos ir laisvojo pasaulio ateities. Ta kova prasidėjo ne šiandien, net ir ne Putinui atėjus į valdžią. Ji vyko jau labai seniai – pavyzdžiui, Lietuvai sukylant prieš carų valdžią. Ar priešinantis Maskvos ekspansijai šešioliktame amžiuje, ar dar seniau. Visi tie įvykiai įsirašo į platesnę tektoninio vyksmo perspektyvą. Būtent tai taip pat mėginau pagauti ir atskleisti knygos puslapiuose.
- Ar ne dėl šios – Didžiojo Žaidimo – idėjos knygoje nemažai dėmesio skiriama tam, ką galėtume pavadinti alternatyvios Lietuvos istorijos idėja? Štai knygoje yra toks išraiškingas epizodas: veiksmas vyksta ankstyvajame 10-ajame dešimtmetyje Vilniuje, Tomas įstoja į Vilniaus universitetą, pradeda studijuoti, susipažįsta su būriu draugų ir kartu su jais lyg nekalto intelektualinio žaidimo imasi alternatyvios istorijos svarstymų – trumpai tariant, bando parašyti alternatyvius svarbių Lietuvos istorijos epizodų scenarijus, svarsto, kas būtų, jeigu būtų. Kiek iš tiesų ši idėja jums atrodo aktuali? O gal tai greičiau mozaikos detalė, reikalinga romano eigai ir intrigai užtikrinti?
- Tai kur kas daugiau nei vien mozaikos detalė – veikiau tai mozaiką organizuojantis principas. Juk iš tiesų klausimas „o kas, jeigu“ mums, lietuviams, nepaprastai būdingas: kas būtų buvę, jei Vytautas būtų gavęs karaliaus karūną? Kas būtų buvę, jei „Lituanica“ būtų atskridusi? Arba jeigu 1939–1940 m. būtume pasipriešinę sovietams?
Alternatyvios istorijos tema tampa struktūrine varomąja siužeto jėga. Tai klausimas, ar įmanoma perrašyti istoriją, kas lemia vienokį arba kitokį jos susiklostymą. Didysis Žaidimas susijęs su kryptimi, kuria pasuks istorija. Susimąstyti „kas būtų, jeigu“, mano galva, produktyvu, nes taip galima pamatyti ir baisių galimybių: pavyzdžiui, kas būtų buvę, jei nebūtume išdrįsę paskelbti nepriklausomybės? Gal iki šiol gyventume renovuotoje Sovietų Sąjungoje, kaip dabar gyvena žmonės Putino režime, – nes dabartinė Rusija yra tokia Sovietų Sąjunga po euroremonto.
Taigi tas nuolatinis alternatyvios galimybės iškėlimas įkvepia veikti, nes leidžia pajusti, kad istorijos kryptis priklauso nuo mūsų. Ir veikti siekiant mums vienintelės priimtinos istorijos tėkmės – tokios, kuri leis išsaugoti savo nepriklausomą valstybę ir gyventi laisvoje šalyje. O mano romano veiksmas iš dalies ir yra mėginimas parodyti, kaip veiksmingai atsiliepti į šį iššūkį, – kovoti už tikrovę, kurios norime. Istorija nėra nulemta, ji gali pakrypti ir visiškai kitaip – ir tik nuo mūsų priklauso, ar laimėsime tą mūšį.
- Mane dar intrigavo – bent jau tikrai skatino versti knygos puslapius, – kad norom nenorom romane atpažinsime pastarųjų dešimtmečių Lietuvos politinių realijų ženklus ar tam tikrus įvykių kontekstus, parafrazes. Taip ir norisi klausti: kiek romano siužete, vaizduojamuose įvykiuose esama tikrumo, o kiek – pramano?
- Ką tikrai galiu pasakyti – romanas nėra bandymas papasakoti apie konkrečius asmenis ir situacijas pakeistais vardais. Kita vertus, ta tikrovė, kuria mes gyvenome dešimtajame dešimtmetyje ar pirmaisiais šio tūkstantmečio metais, iš tiesų kupina situacijų, kurios yra literatūriškai vaisingos. O knygos juk nerašai vakuume: patirtis ir tikrovė, su kuria susiduri, neišvengiamai tampa įkvėpimo šaltiniu, savotiškai ateina ir atgula į tekstą. Todėl sąskambiai su tikrove yra neišvengiami, bet nereikia manyti, kad tai bandymas užmaskuotai aprašyti kokį nors konkretų įvykį. Ne – greičiau tai proga prisiminti ir įsitikinti, kad tikrovė, kurioje gyvename, pilna ryškių vaizdų, konfliktų, dramų ir personažų, kurie patys yra kaip literatūros kūriniai. Tai tampa įkvėpimu, jis transformuojasi per grožinę kūrybą – ir drauge leidžia pažvelgti ir į šių dienų tikrovę, pamatyti joje daug įdomių, intriguojančių, kone į legendas pretenduojančių epizodų.
- Romano veiksmas nusidriekia ne tik laike, bet ir erdvėje – nuo Rusijos šiaurės iki Italijos. Tikrai nemažai dėmesio tenka Vilniui. Jį vaizduojate kaip miestą, vienaip atrodžiusį nepriklausomybės priešaušryje, kai jo kiemais, žinodamas takelius ir vartelius, galėjai nepastebėtas perbėgti su „slaptais“ popieriais, kitaip – kaip devyniasdešimtinių pradžios Universiteto bendruomenės patiriamą miestą su kavinėmis ir aludėmis ar netikėtomis Šnipiškėmis, jose įsitvirtinusių gaujų reikalais. Kas jus įkvėpė kuriant Vilnių, jo vaizdinį skaitytojų mintyse?
- Gal kam bus netikėta, bet vienas iš įkvėpimo šaltinių man buvo Jurgis Kunčinas ir jo kurtas Vilniaus vaizdas – bohemiškas, savotiškai rizikingas, šiek tiek purvinas, šiek tiek desperacijos persmelktas vėlyvojo sovietmečio Vilnius. Tai drauge ir vaizdas Vilniaus, kuriame aš užaugau, – tie vaizdiniai man labai atpažįstami. Tam tikra prasme norėjosi pratęsti tokio miesto vaizdinio kūrimą, galbūt pridėti kiek kitokį atspalvį. Norėjosi suteikti Vilniui savitą vietos jausmą, vietos mitologiją, nes tai labai įspūdinga erdvė, joje tikrai gali vykti šnipų romano veiksmas. Man buvo gaila, kad Vilnius dar neturi šiuolaikinio romano, kurio veiksmas padėtų steigti jo legendas.
Kalbant apie įkvėpimus, dar norėčiau atkreipti dėmesį į pirmąjį knygos epigrafą. Jame sakoma, kad špionažas – tai savotiška filosofijos forma, nes žvalgai, kaip ir filosofai, tyrinėja žmones, peizažus, tekstus ir iš fragmentų atkuria paslėptą tikrovę. Vietoje žodžio „filosofai“ galima įrašyti ir „Antikos tyrinėtojai“, nes šie, kaip ir žvalgai, susiduria su fragmentiška tikrove, negailestingoje laiko tėkmėje pamesta, paslėpta ar sutrupėjusia į gabalus. Ir iš tų gabalų, iš tų fragmentų mes mėginame sudėlioti ir atkurti vaizdą, kaip gyveno žmonės prieš du tūkstančius ar pustrečio tūkstančio metų, ką jie mąstė, kaip jautė ir interpretavo pasaulį. Taigi čia jau mano klasikinio išsilavinimo ir darbo su Antika padiktuotas įkvėpimas – jaučiu tam tikrą analogiją su slaptųjų agentų veikla. Turbūt ne veltui pasaulyje tiek daug klasikų tampa žvalgybininkais...
Tiesos ieškojimo fragmentuotame pasaulyje įvaizdžiu galėtų tapti antikinė amfora, sudužusi į daugybę gabaliukų; klasiko tikslas – surinkti tuos gabaliukus į pirminį pavidalą, lygiai kaip žvalgo tikslas yra iš daugybės nuotrupų, išmėtytų įvairiose šifruotose žinutėse, tekstuose ir įvykiuose, surinkti į visumą, rekonstruoti tai, ką galvoja ir ketina daryti priešas.
- Užsiminėte, kad laukia antroji romano dalis. Ko tikėtis skaitytojams ir skaitytojoms?
- Dabar jau man tenka užduotis „neišspoilinti“ siužeto. Pasakysiu taip. Viena iš svarbių minčių, įvairiose gyvenimo srityse man vis sukirbančių, yra ši: istorija niekada nesibaigia. Kas galbūt atrodo kaip pabaiga, kaip pralaimėjimas, kaip padėtas taškas, iš tiesų yra pauzė ir proga pradėti iš naujo. Norisi parodyti, kad net didžiausio nuopuolio ir nevilties akimirką kiekviename žmoguje glūdi vidinės stiprybės rezervas, leidžiantis vėl pakilti ir mėginti peržaisti situaciją.
Tad ir situacija, susiklostanti knygos pabaigoje, nėra galutinė, o klausimas, kaip ji išsispręs, įkvepia antrai daliai. Juk niekada negalima dėti taško. Apie tai galvodamas prisimenu Chestertono esė apie „Rolando giesmę“. Ten jis rašo, kad niekas iš tiesų neprisimena, kaip baigiasi „Rolando giesmė“, ir trumpai tą pabaigą atpasakoja: Rolandas jau žuvęs, išdavikai nubausti, Karolis Didysis grįžta į savo rūmus – daugeliui atrodo, kad štai čia ir yra kūrinio pabaiga. Betgi ne! Iš tiesų paskutinės kūrinio eilutės kalba, kad, vos tik Karolis pavargęs užmiega rūmuose, angelas sapne jį pažadina žodžiais: „Karoli, Karoli, kelkis! Pagonys puola tavo kraštą iš Rytų!“ Jis ką tik laimėjo mūšį Vakaruose – ir štai girdime, kad iš kitos pusės kyla nauja grėsmė. Ir Karolis keliasi, raunasi žilą barzdą ir sako: „Dieve, koks sunkus yra mano gyvenimas.“ Chestertonas daro išvadą, kad istorija, politika, niekada nesibaigia. Kad viena pabaiga yra kažko naujo pradžia, o grėsmių vis kyla ir kyla. Tas bet kokio sprendimo ar veiksmo, pergalės ar pralaimėjimo negalutinumas – tai irgi vienas iš romano leitmotyvų.
