Atrodė, kad prievartos negali būti, mokyklos laikais užteko vieno tokio akto – Hermano Hesse romano Stiklo karoliukų žaidimas. Daugiau niekados. Neįsivaizdavau savęs besikamuojančio kaip Carlas Jungas: šis net raštuose kone gyrėsi, kad skaitydamas Jameso Joyce‘o Ulisą galavęsis su nuobodžiu ir įveikė jį tik didelių pastangų dėka, su saldžiais atkryčiais į miegą. Jei nesi Jungas, kam to reikia?
Bet kartą, per pogirtę užstalės diskusiją apie literatūrą Justas R. taip aršiai liaupsino Proustą (suprask, nieko didingesnio nesukurta), kad prisižadėjau perskaityti visą Proustą vien tam, kad išleisčiau orą iš jo hiperbolizacijos baliono: kuo kiti prastesni?! Ir šiandien atėjo laikas tesėti pažadą.
Birželio 23 d. Na taip, pažadą turėjau tesėti dabar, nes toks buvo deadline‘as – disertacijos rašymo pabaiga, poilsio pradžia. Vasara su Proustu turėjo tapti rekreaciniu užsiėmimu. Kurgi ne. 103 puslapiai, tik trečia diena, o man dingojasi, kad tvirtinti, esą Prarasto laiko beieškant esanti geriausia vasaros poilsio forma, yra toks pat nesusipratimas, kaip tikinti, kad pagirioms geriausia išgerti šimtą gramų.
(Scena su pyragaičiu, – dabar tai supratau, – jau tiek kartų visų virškinta ir pervirškinta, kad priėjęs iki jos, susiduri ne su arbatoje mirkomu pyragaičiu, o kažkokia ištižusia balzgana mase, ir tu gali tik ją flegmatiškai pamakaluoti pirštu, bet ne jo atsikąsti.)
Liepos 2 d. „Svano meilė“! Honoré de Balzacas, Stendhalis, Gustave‘as Flaubert‘as, Émile Zola, Guy de Maupassant‘as – visi jie čia susirinko vienan daiktan, idant pagaliau atskleistų, ką buvo nusinešę kapan. Deja, ši dalis mane kur kas labiau užsupo nei pirmoji, ir toptelėjo mintis su kartėliu: jei tik būčiau žinojęs, kad po pirmos dalies-skaistyklos esi pakeliamas į „Svano meilę“, dar vienuoliktoj klasėj būčiau perskaitęs visą Proustą.
 |
| Maxo Klingerio iliustracija./Gatvė. Iš ciklo „Pirštinė“. 1881–1898. Ofortas |
Liepos 6 d. Vėl užstalė. Vėl pogirtės kalbos apie literatūrą. Justas R. žvalgo akutėmis, laukia mano pirmosios reakcijos (tai mūsų pirmas susitikimas po to). Bet, smulkus niekšelis, aš gi matau, kad jis ir taip viską žino! Ir mes panirstame į ekstazę dalytis citatomis, apkalbėti personažus, susiginčyti apie ką visa tai ir kam visa tai, o Justas R., nors ir taip triumfuodamas, – taip, dar tik liepos 6 d., dar tik pabaigta Svano pusėje, o jis jau laimėjo, – nusprendžia mane pribaigti čia ir dabar: tu dar palauk, dar viskas priešaky, lyg skelbtų apie pasaulio pabaigą, kurią jis jau būtų regėjęs, patyręs ir išnešęs sveiką kailį. Hiperbolizacijos balionas išsipūtė dvigubai ir matau, kaip jis nuo kėdžių griauna šalia mūsų sėdinčius dar du kompanionus. Žinoma, neskaičiusius Prousto. Vienas atsikrenkščia, mėgina įsiterpti į pokalbį. Bet tai tas pats, kaip bandyti katiną atitraukti nuo valerijono lašų tempiant už vieno ūso. Trūkt, ir jis vėl laižo. Mes, du katinai, toliau iš pasitenkinimo murkiam – prieš save ir kitus.
Liepos 7 d. Justas R. vakar dar postringavo, kad Proustą pavojinga skaityti bet kam, kas turi nors menkiausių pretenzijų rašyti, kurti. Būsi nugesintas ir pastatytas į vietą. Užsinorėsi ir rankraščius sudeginti (sudegs, sudegs, nesijaudink), ir kompiuterį nuo saugomų tekstų išvalyti. Bet galima pasakyti ir antraip: tai panacėja nuo grafomanijos. Jei ne panacėja, tai bent stiprus antibiotikas. Nors antibiotikai, girdi, jau tampa neveiksmingi. Panašu, kad patologiniais atvejais tai galioja ir literatūrai: brazilui Paulo Coelho atrodo, kad Joyce‘o Ulisas yra niekalas.
Nusiunčiau Justui R. el.laišką: „Kai Virginia Woolf perskaitė Proustą, akimirkai ją apėmė baimė, kad Proustas pasiekė viską, ką galima pasiekti romanu...“ Taip, antibiotikus patariama gerti tik su reikalu.
 |
| Maxo Klingerio paveikslas./Susitikimas. Iš ciklo „Meilė“. |
Liepos 15 d. Neįtikėtina vieno sakinio prasmių sangrūda. Gali išvysti Proustą, tramdantį save, kad į vieną sakinį sudėtų kiek įmanoma mažiau. Maždaug: tiesiog nepadoru vienu sakiniu nušauti visus miško zuikius, užtenka pasitenkinti šešiais, septyniais. O kitam sakiny ir vėl – šūvis, išguldantis vargšus zuikius, anaiptol ne po vieną. Ir taiklūs šūviai pokši iš puslapio į puslapį, lyg vyktų lemtingas karas su prasmėmis ar zuikių sukilimo malšinimas.
Bet įdomiausia skaityti išryškėjusius epochos vandens ženklus – ko pats autorius, ko gero, neplanavo kūrinyje palikti ir nesitikėjo, kad vėliau bus atrasta. Bet istorijos vanduo užlieja visas knygas: homoseksualus jis gero tono maniera vadina iškrypėliais, o bordelius lyg tarp kitko pamini kaip savaime suprantamą higienos įstaigėlę. Dailininko Egono Schiele biografas Frankas Whitfordas rašo, kad XX a. pradžioje buvo išplitusi „prostitucijos epidemija“. Iš tėvų paveldėtus baldus Proustas atidavė vyrų bordeliui.
Liepos 17 d. Žydinčių merginų šešėlyje. Balbekas. Marselis, šitas liguistas hipochondrikas, pasižymi neįtikėtina traukos jėga. Lygiai taip pat galima klausti ir kodėl Sen Lu juo susižavėjo?, ir kodėl mes, skaitytojai, taip juo žavimės, nors esu tikras, kad pristigtų Sen Lu švelnumo ir neištvertume šalia jo ilgiau nei dešimt minučių? Bet sėdžiu, skaitau kaip jis kontempliuoja pro šalį tipenančias merginas, ir nesuvaldydamas katarsio garsiai kikenu. Ties šeštu krizenamu puslapiu mano moters (ji kiurkso šalia) kantrybė trūksta, ji plėšia knygą iš rankų: duokš, kas ten taip juokinga?! Reaguoju žaibiškai. Tvirtai sugniaužiu kietus viršelius ir knyga lieka tarp mano pirštų. Atskleisti tokį intymų skaitymą, lyg būti užkluptam besimasturbuojant. Grožis yra pažadų virtinė.
Liepos 22 d. Panašu, kad prasideda Stendhalio sindromas. O gal reiktų sakyti: Stendhalio sindromas, per du amžius mutavęs į pavojingą Prousto virusą, ir jis dabar plinta – kaip kitaip – oru su liepžiedžių arbatos aromatu? Vos tik atsiverčiu knygą (skaitymo greitis didėja, kulniuoju į Germantų pusę), dar kaip reikiant neįsiskaitęs, jaučiu pasitenkinimą vien iš pažado, kurį suteikia pirmi sakiniai.
Naktį klejojai, be priekaišto, greičiausiai lengvai susirūpinusi taria moteris, ir atrodo, kad tai nėra tik įgėlimas man už aną pakikenimą. Po vidurnakčio atsisėdu lovoje, atsigręžiu į sieną ir somnambuliškomis rankomis braukiu per tapetus, lyg išlygindamas susidariusias raukšles, lyg glostydamas kažkieno veidą, lyg vertindamas kaučiuku išmuštos sienos garso izoliaciją.
Liepos 23 d. Marcelis Proustas buvo homoseksualus (Wikipedia). Kažin, ar tai tikrai buvo vandens ženklai?
Liepos 28 d. Gal kiek ir pasikarščiavau. Sename dvare naktį, po oficialiosios dalies, pašnekesio prie milžiniško stalo metu viena moteris leptelėjo: kaip Prousto pyragaitis... Kažkoks šišas užėjo. Kam minėti tą pyragaitį? Kodėl visi taip įsikandę (ar yra dar kur kąsti?!) tą pyragaitį? Kodėl toks fundamentalus Prousto kūrinys, kurį galima skaityti kaip menotyros, istorijos, sociologijos, antropologijos ir dar kaip bala žino kokį veikalą, suprantamas vien kaip kulinarijos vadovėlis? Nebeatskiriu, ką išsakiau mintyse, o ką – garsiai, bet šitokią repliką apskritai įterpiau ne vietoj.
Ryte viskas atrodo kitaip. Gal ir tą pyragaičio, – taip, taip, pamirkyto į liepžiedžių arbatą, – sceną tenoriu dirbtinai nuvertinti iš grynos tuštybės, tarsi byločiau apie galimybę Proustą perskaityti naujai? Bet ar įmanoma dar Proustą skaityti taip, kaip niekas iki šiol jo neskaitė? Ar gali patikimai save apgauti, kad tuos intymius, perdėtai intymius pojūčius iš tiesų patyrei tik tu vienas? Kad Proustas ir siekė juos sužadinti, ir jie, užkonservuoti prarastame laike, plūduriavo dar šimtą metų, laukdami atitinkamų ir labai ypatingų dvasinių sąlygų, kai staiga įvyks trumpasis sujungimas, sužaižaruos, sukibirkščiuos išsiskleidžianti prasmė ir sudegins gyvą vieną ir vienintelį – tikrąjį – skaitytoją.
Norėtum! Pamakaluok pirštu po balzganą suvirškintą tyrę.
Proustas yra ne antibiotikai nuo grafomanijos, o nuodai – skaitymui.
 |
| Maxo Klingerio paveikslas./ Pagrobimas. Iš ciklo „Pirštinė“. 1881–1898. Ofortas |
Rugpjūčio 2 d. Gatvėje, darbe, tarp draugų ir pažįstamų aptinku personažus iš „Prarasto laiko beieškant“. Netgi tos pačios pavardės ryškėja! Šitie Prousto herojų ekvivalentai trukdo adekvačiai reaguoti į žmones, ir jeigu jau kokiam asmeniui priskyrei garbingą personažo titulą, tai jį ir vertini daugiau pagal tai, ką jis pasakė ar kaip pasielgė kuriame nors Prousto tome, o ne pagal tai, ką jis realiai šneka ar daro.
Įdomiausias – barono de Šarliuso atitikmuo. „Baronas“ labai kritiškas kitų atžvilgiu, nepraleidžia progos pademonstruoti išskirtinį skonį ir nuovoką, pabrėžia savo vertę. Viskas, kas geriausia, žinoma, plaukia iš jo.
Gali būti, kad istorija tėra burtažodis, kuriuo užkerimi žmonės, kad nežinotų savo tikrosios lemties tik dauginti jau tūkstantįsyk kitų kartotus gestus, poelgius, niekšybes, veidmainystes, ydas ir nuodėmes, kad yra tik kopijos, plagiatai, nuorašai, įstrigę nepaliaujamoje tų pačių judesių ir minčių kartotėje. Kadaise Eligijus Raila klausė, kodėl žinome apie daugybę nusižudžiusių menininkų, bet vargu, ar esame girdėję apie nusižudžiusį istoriką. Gal kaip tik dėl to, kad jie yra tie šamanai, įtikėję valdantys kerus? Kokioje gentyje galėtume įsivaizduoti nusižudantį šamaną?
Rugpjūčio 5 d. Tai ne Stendhalio sindromas. Tai gastroinkarnacija. Mano skrandis sublogavo ir ėmė elgtis taip, kaip pretenzingas (ir hipochondriškas, ir liguistas) Marselis: nemiga, perdėta jautra temperatūrų kaitai, išrankumas maistui (jokių pyragaičių! tik liepžiedžių arbata), pavargsta po ilgų pasivaikščiojimų, reikalauja padidinto dėmesio ir rūpesčio, visuomet, net ir labai ne laiku, trokšta apie save priminti pačiomis įmantriausiomis formomis.
Rugpjūčio 9 d. Baronas de Šarliusas – homoseksualus (Sodoma ir Gomora)!
Rugpjūčio 12 d. Traukinys Klaipėda–Vilnius. Vasaros sezonu sekmadienio reisas yra lyg siūlas, sudygsniuojantis visą Lietuvą, gal tik ant jo ir laikosi dvi, trys, keturios ar šimtai lietuvų.
Tai reiškia viena – nusivylimą: vagonas sausakimšas, negali būti nė minties apie galimybę skaityti Proustą. Keleiviai klega it pamišę – beveik tik jauni, arba su išsipūtusiomis kuprinėmis (iš festivalio Satta Outside), arba su dviračiais (iš Neringos). Bet greta prisėda priešpensinio amžiaus vyras, žvitriomis akutėmis (beveik žvalgo), išsausėjusiomis lūpomis, nervingais pirštais ką nors nuolat lukštenantis, rutuliojantis, maigantis. Kairės akies krašteliu dėbčioju į jį ir manyje palengva kyla panika: neatpažįstu jo, teisingai supratote, neatpažįstu, jo judesiai, manieros, veido mimikos nesukelia atpažinimo efekto – aš nerandu jo ekvivalento Prousto romane! Tai akivaizdus vienišius, sociofobas. Įmestas į jaunimo tirpalą, jis mėgina išsikapstyti perspaustu mandagumu, be perstogės sukiodamas kaklą bando imituoti tai, ką jis turbūt laiko šypsena, bet duočiau galvą nukirsti, kad aplink įsitaisiusioms merginoms (o aplink jį – vien merginos!) jau kirba nerimas. Bet tai nesvarbu, stengiuosi atsiminti, jei ne visiškai tokį, tai bent iš dalies panašų personažą. Juk turi būti! Ir kaip tik tą akimirką, kai atsijojau keletą potencialių kandidatų, jis ramiai atsistoja, iškelia rankas virš sėdynių, nusiima savo griozdišką juodą krepšį ir išsitraukia – šlepetes.
Žlungu, pasiduodu, jo pastangos prisijaukinti svetimą pasaulį mane įveikė ir aš save nuraminu, kad tokių personažų ir negalėjo būti rafinuotuose XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Prancūzijos pasiturinčiųjų sluoksniuose. Arba priešingai – visi iki vieno, nepaisant klasinės priklausomybės, anos visuomenės atstovai taip pat baimingai būtų subrazdėję į traukinį, taip pat nejaukiai būtų jautęsi tokioje dar neįprastoje žmonių tankmėje, kur jauti karštą kaimynų alsavimą (didmiesčių atsiradimo metas!), ir, ko gero, jei ne visi, tai bent dauguma, ir tikrai tarp jų – Marselis, būtų įsispyrę į šlepetes. Penkios su puse valandų kelionės.
Rugpjūčio 17 d. Visai be reikalo kinas yra taršomas už (neva) išstumtą skaitymo malonumą ar nustekentas vaizduotės galias. Ir gerai, kad išstumia, ir gerai, kad nustekena! Na, bent jau šiuo konkrečiu atveju.
Prieš kelias dienas pasiekiau tokią būseną (ar dėl Stendhalio sindromo, ar dėl Prousto viruso, ar dėl gastroinkarnacijos), kad ir filmų – pareiškiau – nebenoriu žiūrėti jokių kitokių, tik ekranizacijas. Režisierės Chantal Akerman La Captive pasitaikė pirmas. Esą turbūt sėkmingiausias bandymas ekranizuoti Proustą. Bet sėkmingiausias bandymas pasirodė taip stekenantis vaizduotę, kad iš tikrųjų privertė suabejoti ne tik filmu, bet ir jį įkvėpusiu kūriniu: iš hiperbolizacijos baliono, tuo metu užėmusio du trečdalius kambario (kas čia kieno kalinys?), išsruvo keli kubiniai centimetrai oro. Ir štai jau dvi dienos kaip Prousto neimu į rankas.
Ką pats Proustas galvojo apie kino meną? Neradau nieko apie tai. Bet kilo įtarimas, kad jis būtų tapęs dideliu 3D filmų gerbėju. Jie naikina bet kokį atstumą tarp sukurto vaizdo ir mūsų sąmonės, jie nebepasikliauna mūsų vaizduotės kompetencija, kaip valdingas viršininkas pastumia ją ranka į šalį ir iškošia: pasitrauk, pats viską padarysiu. Ar Proustui tai būtų patikę? Turbūt. Juk rašė 3D literatūrą.
Skiriu Justui R.
