Pristatysiu dvi knygas, susijusias su Vilniumi, vienu iš tų pasaulio miestų, kuris, tegul tai ir nuskamba kiek pompastiškai, ne vienam rašytojui (tiek lietuvių, tiek užsienio) yra tapęs akstinu atrasti save, savo pašaukimą.
Vilnius, kuris iš pirmo žvilgsnio nepribloškia savo grožiu ir didybe, yra iš tų miestų, kuris įsirango į sąmonę, nustebina netikėtai, iš pasalų, suranda kertelę gyvenime ir jau nebepalieka. Apie tą Vilniaus poveikį, apie tai, kaip jis atrodo rašytojų akimis ir pakalbėsiu.
Paul Monty „Vilniaus kelrodis: 1918-ųjų miesto veidas“ (vertė Aida Ivinskis)
Pirmoji mano pristatysima knyga – Paulo Monty „Vilniaus kelrodis: 1918-ųjų miesto veidas“, išleista Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos. Knygą iš vokiečių kalbos vertė Aida Ivinskis.
Visų pirma derėtų paminėti, kad ši knyga pirmąkart buvo išleista vokiškai 1918-aisiais ir skirta tuo metu Vilnių okupavusiems vokiečių kariams, na ir, žinoma, vokiškai skaitantiems vietiniams. Knyga niekada nebuvo versta į lietuvių kalbą, o ir vokiškai daugiau niekada nebuvo perleista. Bet praėjus lygiai šimtui metų mes pagaliau galime perskaityti šį unikalų istorijai ir literatūrai svarbų dokumentą.
Visų antra, knygos autorius Paulas Monty – tai tik slapyvardis. „Vilniaus kelrodis“ – dviejų žinomų vokiečių kultūros veikėjų, meno kritiko Paulo Fechterio ir teatrologo bei dramaturgo Montague`o Jacobso bendras kūrinys. Jis parengtas remiantis straipsniais, periodiškai nuo jo įkūrimo pradžios 1916 m. skelbtais vokiečių leistame laikraštyje „Wilnaer Zeitung“.
Visus šiuos dalykus vos ne ketvirtadalį knygos užimančiame įvadiniame straipsnyje atskleidžia labai įdomus ir išsamus kultūros geografo, Kanadoje gyvenančio mokslininko Laimono Briedžio straipsnis. Jame autorius ne tik išsamiai aptaria abiejų knygos autorių biografijas, bet ir nupasakoja Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečių okupuoto Vilniaus politinę ir kultūrinę situaciją, jame kurį laiką virusį vokiečių kultūrinį gyvenimą, aprašo, kaip vokiečiai suvokė miestą.
Miestas jiems buvo savotiškas Vakarų Europos forpostas – vienas iš paskutiniųjų taškų pakeliui į nežinomus ir paslaptingus Rytus. Tiesa, ir pats Vilnius buvo ne mažiau paslaptingas – slavų, žydų, lietuvių ir kitų tautybių kultūrų mišinys atrodė neįprastai ir egzotiškai; kaip jį apibūdina Laimonas Briedis – „mūsų dienų Babilonas, įsikūręs niekieno žemių pakraštyje.
Dar derėtų patikslinti, kad ši knyga nėra tipiškas kelionių vadovas ar turistams skirta brošiūra. „Vilniaus kelrodis“ skirtas kariams prablaškyti, knygos tikslas – kad jie nesijaustų itin svetimi nežinomame mieste, todėl į Vilnių žvelgiama labiau romantiko, nei pragmatiko akimis. Miestas pateikiamas subtilių, impresionistinių vinječių virtine, skaitydamas jautiesi tarsi vaikštinėtum po senų akvarelių parodą – ūkanoti toliai, minkštos spalvos, išskydę praeivių siluetai.
Kita vertus, autoriai labai pastabūs ir iš jų aprašo paaiškėja, kad per šimtą metų kai kurie Vilniaus bruožai, jo trūkumai liko tie patys. Jei tai, žinoma, trūkumai. Vokiečiams trūksta aiškumo, aiškaus miesto centro, aiškios tvarkos, pagrindinės gatvės: „ „čia trūksta miesto širdies – gyvenimo centro, apie kurį sukasi visi pagrindiniai dalykai, čia nėra stuburo – didelės, visą miestą maitinančios gatvės“. Mano galva, tai, kad iki šiol, ir po šimto metų Vilnius išliko gana decentralizuotas – jo privalumas, o ne trūkumas.
Bet pora dalykų pastebėta teisingai: „stebėtina, kad Neries upei (...) miesto gyvenime tenka labai menkas vaidmuo“. Na, tai, deja, nepasikeitė ir 2018-aisiais. Kita Paulo Monty pastaba atrodo it paimta iš šiandienos spaudos: „Galima sakyti, kad aikščių šia prasme Vilniuje nėra. Nė viena vieta nevadintina miestelėniškojo gyvenimo širdimi (...) Lukiškių aikštė – tai tik medžiaga tikrai aikštei įrengti, būdingas rusiškas erdvės eikvojimas jos nereformuojant; ji nesusijusi su aplinkiniais pastatais...“. Liūdniausia tai, kad po šimto metų, net ir perstačius aikštę, šios pastabos lieka tikslios beveik šimtu procentų.
Iš dalies čia ir slypi knygos žavesys – lyginime. 1918 metų Vilnius mažas, jaukus, žalias, nepatogus gyventi, ankštas, klaidus, mediniais šaligatviais. O kartu labai gyvas, klegantis, margas, tikras tautų katilas.
Tai itin puikiai pagauta apie gatvės gyvenimą pasakojančiuose skyriuose: nesibaigiantis praeivių šokis prasilenkiant, prekeivių elgesys ir šūksniai, miesto tipažai... Šios scenelės aprašytos talentingų, pastabios akies žmonių.
Autoriai tai pasiduoda lyrikai – skyriuje „Virš stogų“, tai, kad per daug nenusaldintų, mesteli kokią ironišką pastabą, kaip skyriuje „Krautuvė“. Daugiausia lyrikos – Vilniaus pakraščių aprašyme, žavimasi tiek unikaliu reljefu, tiek tuo, kad šis miestas – unikalus gamtos ir kultūros derinys. Žinoma, tos gamtos prieš 100 metų buvo gerokai daugiau, per šimtą metų jos gerokai sumažėjo, sparčiai mažėja ir toliau, tik norisi tikėti, jog galutinai gamtos iš miesto neišguisime.
Beje, knygoje nemažai archyvinių iliustracijų – tiek nematytų nuotraukų, tiek piešinių. Jie puikiai papildo tekstą.
O geriausiai pasakojimą apie šią knygą susumuoja įvado autorius: „Vilnius irgi „priklauso“ šiai klajūnų – atminties tremtinių – kategorijai. Modernybės blaškomas tarp skirtingų tautinių, valstybinių ir ideologinių sienų ir ne kartą per dvidešimtąjį amžių mainęs savo tapatybę bei kalbą, Vilnius niekada negali būti iki galo atrastas. Todėl ir mūsų grįžimas į Monty laikų Wilna yra tarsi klajonė po svetimą sapną, sugrąžinimas mums to, kas nebuvo nuspėta tapsiant mūsų namais.“
Francois-Henri Deserable „Toks ponas Piekielnis“ (Vertė Dainius Gintalas)
Apie ne iki galo atrastą Vilnių, jo gyventojus, apie Vilnių kaip atskaitos tašką, postūmį įkvėpimui, paieškoms rašo ir kitas mano aptarsimas autorius – jaunosios kartos prancūzų rašytojas Francois-Henri Deserable`is.
„Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos gatvės 16-ajame name gyveno toks ponas Piekelnis“ – ši Vilniuje gimusio garsaus prancūzų rašytojo Romaino Gary frazė iš romano „Aušros pažadas“ ir išjudina Deserable`io knygos „Toks ponas Piekelnis“, kurią iš prancūzų kalbos vertė Dainius Gintalas, o leido Rašytojų sąjungos leidykla, veiksmą.
„Toks ponas Piekelnis“ – autobiografinis romanas. Rašytojas atsiduria Vilniuj atsitiktinai, pakeliui į bernvakarį Minske. Atvažiavusiam į Vilnių traukiniu François-Henri pavagia piniginę, jis, pavėlavęs į Minsko traukinį, ilgai klaidžioja po miestą ir netikėtai aptinka paminklą Romainui Gary. Kaip rašo jis pats, „tam, kad gimtų mintis parašyti šią knygą, turėjo tiesiog tobulai susiklostyti būtojo laiko aplinkybės“.
Sukrėstas atsitiktinumų virtinės, prisiminimų, vedamas nostalgijos knygai „Aušros pažadas“, rašytojas imasi netikėto tyrimo – sužinoti ar Gary minimas ponas Piekelnis iš tikrųjų gyveno 16-ajame Pohuliankos (dabar – Jono Basanavičiaus) gatvės name. „Reikia mokėti nusilenkti atsitiktinumų kombinacijai – ji valdo mūsų gyvenimus“, rašo Deserable`is ir leidžiasi į trigubą kelionę.
Visų pirma, tai istorinė kelionė – bandydamas atsekti pono Piekelnio gyvenimą, rašytojas pamažu išskleidžia ir Vilniaus žydų istoriją, ir kraupią Holokausto tragediją. Jis kartu su Piekelniu tarsi nueina visą kelią – nuo pirmųjų nacių potvarkių Vilniuje, iki geto ir masinių žudynių, iki šūvio prie duobės ir lietuvių baudžiamųjų būrių. Šiais dalykais nesimėgaujama, autorius (kaip ir daugelis kitų rašytojų) bando suprasti, kodėl taip nutiko. Kartu, naršydamas archyvus, Désérable‘is prikelia ir visą Vilniaus miesto žydų gyvenimą, atgaivina turtingą, bet pamirštą ir ilgai ignoruotą miesto istorijos puslapį.
Antroji Désérable‘io kelionė – literatūrinė. Nemenką knygos dalį sudaro Romaino Gary gyvenimo ir kūrybos peripetijos. Autorius punktyru nubrėžia visą Gary gyvenimo trajektoriją, išskirdamas keletą jam svarbių, esminių punktų – gyvenimo Vilniuje ir motinos įtaką, Gary pomėgį mistifikuoti savo biografiją, rašytojo karjeros kelią. Deserable`iui, kaip pradedančiajam rašytojui rūpi, kas varo kūrybą į priekį, kas maitina kūrinius, kaip tikri faktai permalami rašytojo sąmonėje ir virsta fikcija. Galų gale, „pono Piekelnio“ autorius gana nuodugniai tyrinėja, kokia yra šlovės ir mistifikacijos kaina. Jis bando išsiaiškinti, kas aukojama rašytojo kelyje, ką prarandi ir gauni apsimetęs kitu – čia iškyla ir Romaino Gary alter ego Emilis Ažaras – prisidengęs šiuo slapyvardžiu Gary parašė nemažai romanų, mistifikacija nebuvo išaiškinta iki jo mirties, jam, kaip Ažarui, net pavyko antrąkart pelnyti Gonkūrų premiją. Taip naudodamasis ponu Piekielniu, Désérable‘is neria į Romaino Gary gyvenimą.
Mes sužinome, kad „Aušros pažade“ išdėstyta Gary gyvenimo istorija nėra patikima, kad faktai ir fikcija neišskiriamai susipynę, tad nežinia ir kas buvo ponas Piekelnis – tikras žmogus, personažas, kolektyvinis Vilniaus žydų simbolis?
Trečioji rašytojo kelionė – asmeninė. Jis atskleidžia ir savo gyvenimo, brendimo peripetijas. Deserable`is neslepia, kad paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje literatūra jam nė velnio nerūpėjo, jis buvo karštas ledo ritulio gerbėjas ir žaidėjas, net ketino daryti profesionalią karjerą. Jis aprašo ir savo asmeninį ryšį su Gary romanais – „Aušros pažadas“ buvo knyga iš dalies nulėmusi ir jo paties gyvenimo kelią, posūkį į literatūrą. Désérable‘is taip pat išveda ir paralelę tarp savo ir Romaino Gary motinų: tarp valdingos, vaidingos ir savo sūnaus šviesia ateitimi ištikimai tikėjusios Minos Kacewos ir savo mamos – nenorėjusios, kad sūnus taptų rašytoju, kreipusios jį į teisininko kelią.
Tad ši knyga ir savotiška padėka motinai, motinoms, rašytojų motinoms ir visoms motinoms, tikėjusioms, kad jų vaikai pasieks daugiau – taps gerbiami, garsūs, įžymūs, turtingi...
Na, o kaip Piekielnis? Ar jis buvo tikras? Ar išgalvotas? Šiokį tokį atsakymą rašytojas duoda. Bet ne tai svarbiausia.
Svarbiausia šioje knygoje – „pilkoji Vilniaus pelė“, mažojo žmogaus troškimas išlikti ir būti išgirstam, jo noras ir teisė turėti balsą. O literatūra juk yra viena iš terpių tokiam balsui, rašytojas – vienas iš tų, kurie tą balsą gali išsaugoti ir paskleisti. Tai ir atsakomybė, ir prakeiksmas, ir duotybė.
„Mažasis Romanas išgirsta pelės vardą ir iš paskos mes išgirstame Hugo, Rabelais juoką, atkartojamą Gary, garsų vidinį juoką, sumišusį su raudojimu: šio vardo atmintis, pagarbos duoklė jį turėjusiam žmogui Vilniuje, nereikšmingo ir užgaulaus gyvenimo laikas – visa tai laikosi ant plunksnos galiuko“.
