Columas McCannas „Taip sukasi pasaulis nuostabus“
1974 metų rugpjūčio 7 dieną gyvenimas Niujorko centre, Manhatane, sustojo. Visko matę ir prie visko pratę niujorkiečiai turėjo kuo stebėtis: tarp ką tik pastatytų bokštų dvynių ištemptu lynu ėjo žmogus. Tas žmogus buvo prancūzų akrobatas Philippe`as Petit. Jis ėjo 400 metrų aukštyje ištiestu 200 kg sveriančiu plieno lynu, balansuodamas 8 metrų ilgio ir 25 kg sveriančia kartimi. Kol sulėkusi viso miesto policija įkalbėjo jį nulipti, Philippe`as perėjo lynu pirmyn ir atgal aštuonis kartus ir užtruko 45 minutes. Jis buvo suimtas, bet visi kaltinimai akrobatui buvo atmesti, teismas tik įpareigojo jį Centriniame Niujorko parke surengti nemokamą pasirodymą vaikams.
Šis plačiai pagarsėjęs, neįtikėtinus žmogaus sugebėjimus ir valią demonstruojantis triukas sulaukė dėmesio tiek kine (2008 m. pasirodė dokumentinis filmas „Žmogus ant lyno“), tiek literatūroje – jis tapo garsaus airių rašytojo C. McCanno romano „Taip sukasi pasaulis nuostabus“ veiksmo šerdimi.
Akrobatas yra tie nematomi klijai, laikantys daugybę susipinančių žmonių gyvenimų aprašantį romaną.
Šis romanas yra priežastis, kodėl mes skaitome romanus: jis meistriškai parašytas, kupinas ryškių, smulkių detalių, kurios neužgožia plataus pasakojimo audinio
Dubline gimęs C. McCannas šiuo metu gyvena Niujorke, yra Hanterio koledžo kūrybinio rašymo profesorius ir šešių romanų autorius. 2009 m. išleistas romanas „Taip sukasi pasaulis nuostabus“, pelnė JAV Nacionalinį knygos apdovanojimą ir tarptautinę IMPAC Dublino literatūros premiją. Romanas laikomas garsiausiu ir meistriškiausiu autoriaus kūriniu.
Ir iš tikrųjų šis romanas yra priežastis, kodėl mes skaitome romanus: jis meistriškai parašytas, kupinas ryškių, smulkių detalių, kurios neužgožia plataus pasakojimo audinio.
Akrobatas – dangiškoji, efemeriškoji romano pusė, jis parodo, kaip gali pakilti žmogus. Kitas romaną jungiantis personažas – savotiškas airis-šventasis, pragmatiškas sielų gelbėtojas Koriganas, gyvenantis Bronkse tarp prostitučių ir narkomanų ir besistengiantis jiems padėti. Jo gyvenimą pasakoja jo brolis Kiaranas. Jo akimis matome Niujorko dugno gyvenimą, bandymus pakilti iš purvo, pastangas išlikti.
Romano užmojis stulbina: jame net 11 pasakotojų, 11 požiūrio taškų, daugybė susipynusių likimų, žlugusių gyvenimų. C. McCannas vienodai įgudusiai aprašo 38 metų prostitutės ir tuo pačiu amatu besiveriančios jos dukters kasdienybę, Vietnamo kare netekusios sūnaus turtuolės sielvartą, jaunų menininkų šeimos gyvenimą ar pirmųjų programuotojų ir programišių darbą.
Tačiau romanas neatrodo padrikas, nesuvaldomas ar išskydęs. Rašytojas žino, ką daro, visos detalės reikšmingos, visi likimo posūkiai pateisinami, visi atsitiktinumai paaiškinami ir veda prie kitų veikėjų. Kita vertus, jo struktūra nėra ir griežta, skaitant susidaro įspūdis, kad autorius rašė tekstą lengvai, kuo lengviausiai – o tai ir yra tikrosios meistrystės įrodymas.
Ir, žinoma, nereikėtų pamiršti svarbiausio veikėjo – miesto, magiškojo Niujorko, kuris čia pavaizduotas nuo pačių niūriausių iki pačių šviesiausių savo aspektų.
C. McCanno kalba rupi, vaizdinga, vietomis – labai lyriška, jis dažnai kaitalioja registrus, stilių, kalbėjimo manierą. Vertėja Milda Baronaitė sąžiningai su visu tuo susidorojo (esama keleto faktinių ir teksto suvokimo klaidelių, bet jos bendro įspūdžio negadina). C. McCanno „Taip sukasi pasaulis nuostabus“ – vienas geriausių šiuolaikinio romano pavyzdžių ir tikras malonumas skaitytojui.
Frédéricas Beigbederis „Oona & Salinger“
Esama autorių, kurie erzina savo epatažu, maivymusi, asmenybe, bet vis tiek juos skaitai, nes jie, rupūžės, talentingi rašytojai. Toks yra ir prancūzas F. Beigbederis. Kiekvieną jo romaną imdavau grieždamas dantimis, bet perskaitydavau, nes tarp narciziško puikavimosi savimi, savigailos, autoironijos ir kitų savistabos ir savigyros pratimų pasitaikydavo pašėlusiai gerų puslapių.
Naujausią F. Beigbederio romaną „Oona & Salinger“, Prancūzijoje pasirodžiusį pernai, mes jau galime skaityti ir lietuviškai. Tiesa, žanro apibūdinimas „romanas“ šiai knygai nelabai tinka. Pats autorius pratarmėje pavadina savo kūrinį „fakcija“ ir pateikia kito garsaus „fakcijų“ rašytojo Trumano Capote apibrėžimą: fakcija – tai „pasakojimas, kuriame naudojiesi visomis grožinės literatūros kūrimo priemonėmis, tačiau išlieki absoliučiai ištikimas faktams. „Joje viskas griežtai tikslu: veikėjai yra tikri, vietos egzistuoja (arba egzistavo), faktai – autentiški, o visas datas galima patikrinti biografijose arba vadovėliuose. Tačiau visa kita yra pramanas...“ – rašo ir autorius.
Tad apie ką ši fakcija? Kaip ir visi F. Beigbederio kūriniai – apie meilę, vyro ir moters santykius ir apie kūrybą bei rašymą
Tad apie ką ši fakcija? Kaip ir visi F. Beigbederio kūriniai – apie meilę, vyro ir moters santykius ir apie kūrybą bei rašymą. Autorius pasakoja vieną keisčiausių ir žaviausių meilės istorijų – apie garsaus JAV dramaturgo Eugene`o O`Neillo dukros Oonos ir kultinio JAV rašytojo, garsaus atsiskyrėlio Jeronme`o D. Salingerio santykius. Kai jie susitiko, jai buvo 15, o jam 21-i. Ji priklausė auksiniam Niujorko jaunimui, o jis buvo ambicingas, tylus ir niūrokas jaunuolis. Jų meilė truko vieną vasarą, bet negrįžtamai pakeitė J. D. Salingerio gyvenimą. Jis tapo atsiskyrėliu, Oona ištekėjo už 36 vyresnio, savo šlovės viršūnėje esančio Charlie Chaplino.
F. Beigbederis moka rašyti apie meilę: kai reikia – jis lyriškas ir švelnus, kai reikia – kandus, kartais stebi įsimylėjėlius beaistre entomologo akimi, kartais rašo aistringai ir įsijautęs.
Meilė – ne vienintelė knygos tema. F. Beigbederis puikiai parodo, kaip tėvai paveikia ir sugriauna vaikų gyvenimus (E. O`Neillas paliko savo dukrą, kai jai buvo dveji, noras susigrąžinti tėvą, jo šešėlis, jo smerkiantys laiškai persekiojo ją visą gyvenimą). Jis taip pat vaizdingai, įgudusiai maišydamas faktus ir kruvinus aprašymus vaizduoja II pasaulinio karo mėsmalę. Jis mėgaujasi kurdamas Prancūzijoje 1945 m. susitikusių J. D. Salingerio ir E. Hemingway dialogą. Jis pateikia visą skyrių Salingerio ir Oonos laiškų vienas kitam. Jis nupiešia margą ir gyvą prieškarinio Niujorko bohemos paveikslą.
Salingerio ir Oonos meilės istorijoje ataidi Romeo ir Džuljetos, Humberto Humberto ir Lolitos meilių atgarsiai. Rašydamas apie Salingerį su Oona, F. Beigbederis nepamiršta ir savęs: amžinajam plevėsai, skandalistui ir klubų lankytojui šiemet sukanka 50. F. Beigbederis taip kruopščiai palaikė šį savo įvaizdį, kad, pamatęs jo gimimo datą, iš pradžių nepatikėjau. Todėl nenuostabu, kad rašytojas, pasakodamas šią istoriją, ir Charlie Chaplino ir Oonos meilės istoriją, kalba ir apie save, ironiškai, bet su ilgesiu pasakoja apie vieną svarbiausių vyriško įkvėpimo šaltinių – jaunystės troškimą.
Nukrypdamas nuo pagrindinės pasakojimo linijos, F. Beigbederis nagrinėja įvairius vyresnių vyrų ir jaunesnių moterų santykių aspektus, ilgesingai aprašo kultines praėjusio amžiaus vidurio asmenybes, kai aktorės ir rašytojai buvo tikros žvaigždės, o ne keleto virusinių vaizdo įrašų ir „Facebook“ puslapių herojai.
Knyga stilistiškai labai marga, prikimšta įvairiausių faktų, veiksmas plėtojamas beprotišku tempu, o parašyta ji lengvai ir įdomiai. Idealus vasaros romanas, atsiprašau, fakcija.
Kęstutis Navakas „Begarsis skambutis“
Prisipažinsiu, kad naujausios K. Navako esė knygos viršelis mane nuteikia kažkaip kraugeriškai, žvelgiu į jį sukandęs dantis ir galvoju, ar čia aš nebejaučiu tos subtilios ribos tarp kičo ir meno, ar čia tyčia tas raudonis ironiškiems pižonams paerzinti? Laimė, tarp viršelių yra 214 psl. puikių tekstų; esė suskirstyti į du visiškai skirtingus skyrius. Pasak paties autoriaus, „pirmas – eseistiškai novelinis, antras – eseistiškai memuaristinis, kartais net per drąsus“.
Tariamų žanro ribų ne nepaisoma, jų tiesiog nėra, autorius rašydamas ne pertveria žanro gardelį iš naujo, o tiesiog jo nestato
Pirmoji K. Navako eseistikos knygos dalis – „Sudegusių vabzdžių dulkės“ yra savotiška jo naujausios poezijos knygos „100du“ tąsa, papildinys, plėtinys ar komentaras. Kaip jau kam atrodo. Šiame skyriuje vyrauja tokia pati melancholiška, minorinė tonacija, esė struktūra tokia pat eksperimentinė, kaip ir eilėraščių. Tariamų žanro ribų ne nepaisoma, jų tiesiog nėra, autorius rašydamas ne pertveria žanro gardelį iš naujo, o tiesiog jo nestato. Tekstuose prie skaitytojo beveik nesitaikoma, nesistengiama jo pamaloninti, jam ko nors paaiškinti, nekoketuojama su juo, regis, jei būtų įmanoma, K. Navakas tiesiog transliuotų pojūčius ir mintis į platųjį eterį, kiek atmiešdamas baltu triukšmu.
Konkretumo ir aiškių realybės kelrodžių šiuose esė nedaug. Todėl ir skaičiau juos kaip poeziją – mėgaudamasis pastraipomis, eilutėmis, metaforomis. Siurrealistinis svaigulys, persišviečianti į kažkokią anapusybę tikrovė, visa ko, kas supa, estetizavimas – štai kas tos vabzdžių dulkės. Ir, žinoma, literatūra ir menas. Šioje terpėje autorius jaučiasi taip laisvai, kad nespėji nardyti paskui, nuo kai kurių derinių ir viražų gali ir oro pritrūkti. Beckettas, Nabokovas ir bepročiai prancūzų poetai, uždaryti kambaryje su langu į apdulkėjusius vėlyvos vasaros medžius – štai kas tai.
Siekis viską sulieti, viską patirti vienu metu ir viską ne tik estetiškai, bet ir elegantiškai įprasminti šiuose tekstuose turbūt svarbiausias. Nes tikrovė ir taisyklės varžo. Vienintelės taisyklės čia – stiliaus ir gramatikos. Tai ta atomų lygio struktūra, sutvarkanti minėtųjų esė pasaulį.
Tiesa, kartais autoriaus siunčiami signalai pernelyg asmeniški arba keisti, gijos tarp paskirų minčių ir vaizdų paprastam nepašvęstajam neapčiuopiamos ir tada belieka gėrėtis ar piktintis paviršiniu teksto efektingumu arba tiesiog praversti puslapį, apsvaigus nuo begalinių minties kūlversčių.
Antras knygos skyrius „Tas, kuris aš“ pradedamas stipriai – daržovių literatūriniais portretais. Perskaitę jau niekada nebežvelgsite į morką ar svogūną taip, kaip anksčiau. Bet tai tik įžanga į ilgas klajones po atminties miestą (šiuo atveju daugiausia Kauną), atminties geografiją (Japoniją, Austriją ir kt.) ir asmeninę biografiją, kurios būta margos ir įdomios. Čia nebėra gilios poetinės refleksijos, šie tekstai – smagus ir šmaikštus šokis su kardais. Žinoma, ant prisiminimų ir žodinių portretų vis dar užmestas tankus kultūrinių nuorodų, citatų, palyginimų tinklas.
Antras skyrius – gera pažintinė kelionė po šlovingąją šlovingojo Kauno knygyno „Septynios vienatvės“ istoriją, po buvusiąją Laisvės alėją, po vinilinių plokštelių ar Kauno bohemos pasaulį. Tai įprastesni skaitytojui tekstai, sąmonėje susišaukiantys su R. Rastausko, G. Radvilavičiūtės ir kitų esė. Gyvenimiškos situacijos, anekdotai, reminiscencijos – margas, bet jau pažįstamas lietuviško esė audinys.
Geriausia šiame skyriuje – K. Navako pastabumas, atida detalėmis ir humoras, kuris, pasak G. Radvilavičiūtės yra „lingvistinio lygmens“, kartais žaismingas, dažnai balansuojantis ant banalybės ribos, virstantis aforizmais.
„Begarsis skambutis“ – tarsi dviveidis Janas: iš vienos pusės poetinės prozos eksperimentai, autorefleksija, iš kitos – šmaikšti memuaristika.