O jeigu kas eis pro šalį ir pamatys tave nuogą? Kad ir briedis – vis tiek kažkaip nejauku. O mokesčiai? Be to, tu neturi vairuotojo teisių. Be to, kaime stovi didžiulis namas, gyvenk ten, jei taip reikia.
Be to, žiūrėk, matei, kiek ten mažai knygų? O jei ir susivežtum visas savo, nebūtų kur jų ten padėti. Tau gi vien bibliotekai reiktų septyniasdešimties kvadratinių metrų (tavo manymu, kuklus skaičius). Su lentynom iki lubų. Ir tarno su šluotele dulkėms valyti. Ir tada įsisvajoji, kad viename kambaryje būtų tavo biblioteka, kurios viena siena būtų skirta poezijai ir poezijos antologijoms, kita – mokslinei fantastikai, trečia – prozai ir esė, o ketvirta… Ne, ketvirta būtų langas, su tokia jaukia plačia palange, ant kurios net gulėti galima. Gulėti ir skaityti. Ir kad už lango būtų medžių. Senų. Ir kad ant tos palangės tilptų šuo. Jis miegotų tau skaitant ir trūkčiotų letenomis per miegus, sapnuodamas pievoje vaikomą riebų kiškį ar kokią storašiknę kurapką.
Ai, o kitame kambaryje būtų žmonos biblioteka – su visais „Lietuvių kalbos žodyno“ tomais, etnografijos ir etnokultūros veikalais, visokiais šamanizmo ir gydymo žolėmis vadovėliais, su knygomis apie Sibirą ir Tolimuosius Rytus. Su lentyna mikologijai ir lentyna kokiai nors ropliologijai. (Tos lentynos jau būtų labiau tavo, bet tavo knygos gi vis tiek į tavo kambarį netilptų. Jos net svajonėse netelpa. Be to, juk turi būti šiek tiek bendrų interesų, ar ne?)
Ir tada įsisvajoji, kad viename kambaryje būtų tavo biblioteka, kurios viena siena būtų skirta poezijai ir poezijos antologijoms, kita – mokslinei fantastikai, trečia – prozai ir esė, o ketvirta…
Žmona, žinoma, eitų skolintis tavo bibliotekos knygų, tu, žinoma, raustumeisi jos lentynose.
(O, rausimasis svetimose lentynose – ypatingas malonumas. Dar malonesnis, jei atliekamas slapčiomis. Tai turbūt ateina iš vaikystės, kai, savižudiškai užsikėlęs vieną suklypusią taburetę ant kitos, rausdavaisi antresolėse, kur tėvas kraudavo į lentynas netilpusias (arba nuo tavęs slepiamas – nes atseit per anksti) knygas.) Paskui nepadėtum į vietą, tos jūsų bibliotekų knygos po truputį susimaišytų, glaustųsi viena prie kitos, apimtos bibliofiliško meilumo, o gal kartais ir apsistumdytų, kristų naktį lauk, dusliai dunksėdamos ir atsiversdamos ties pribraukytais pieštuku puslapiais.
(Atskiras klausimas, kas juos brauko, o kas ne. Tu – braukai, kad geriau atsimintum, bet vis tiek nieko neatsimeni. Ir kada nors atsivertęs vėl stebiesi – o kodėl čia šita durna mintis pabraukta? Kam ji tada man buvo reikalinga?)
Bendrai gyvenant ir bibliotekos turi apsitrinti, priprasti viena prie kitos, apsistumdyti ir susirikiuoti taip, kad viena kitai netrukdytų, veikiau padėtų. Turi susikalbėti tarpusavyje. Aišku, asmeninės tvarkos lentynose dažnai būna skirtingos: tavoji – intuityvi, sudėta viskas bet kaip, pagal įsigijimo laiką ar reikalingumą, tik žanrai netvirtai atskirti, bet ir jie kartais persimaišo. Poezija perbėga prie eseistikos, o dienoraščiai – prie mokslinės fantastikos. Pasikalba ten ir vėl išsiskiria.
Bendrai gyvenant ir bibliotekos turi apsitrinti, priprasti viena prie kitos, apsistumdyti ir susirikiuoti taip, kad viena kitai netrukdytų, veikiau padėtų.
Tu manai, kad knygos turi kalbėtis ir netikėtos jų dermės turėtų paskatinti tavo susidomėjimą, kai ištinka ta kiekvienam skaitytojui gerai pažįstama krizė, kai nesinori nieko, kai darniai surikiuotos knygos kelia tik apatiją ir bodėjimąsi, kai norisi kažko, ko net nežinai, ar esama, kai protui reikia naujų perspektyvų, bet neįsivaizduoji kokių. Tada, turbūt, reikia raustis lentynų gelmėse arba skaityti jau skaitytas (bet seniai) knygas: klasiką, o gal pasitikrinti, ar tas ir anas jaunystėje skaitytas autorius vis dar daro įspūdį (ir kokį būtent įspūdį jis padarytų dabar – tiesa, dažniausiai nusivili). Patikrinti Cortázarą, Melville’į, Rabelais, Čapeką, Henry’į Jamesą (ar išsitraukti kokį rudą „Pasaulinės bibliotekos“ ar spalvingą novelių rinkinių serijos tomelį – nėr nieko geriau nei depresyvių vengrų novelės ar kokie serbų apsakymai).
Žinoma, visada esama knygų, kurių neperskaitysi ir kurios išdidžiai stūkso (būtent stūkso, ne stovi ar guli) lentynose – tarkim, Diarmaido MacCullocho „Krikščionybės istorija“, Timo Mackintosho-Smitho „Arabs“ ar Mishos Glenny’io „The Balkans“. Tai tik keletas iš daugelio nepajudinamų bibliotekos uolų, fundamentas, kertiniai akmenys (o juk, žinia, iš namo kertinių akmenų neištrauksi taip paprastai – jis subyrės arba jį teks nugriauti).
Tokios knygos tai tarsi savotiškas tavo interesų žemėlapis, tam tikros susidomėjimo įvairiais dalykais koordinatės. Užmetęs akį į tavo lentynas, kiekvienas suprastų, kad tave domina Airijos istorija ir literatūra, Vengrija, Ukraina, Balkanų šalys, bibliotekų ir skaitymo istorija, taip pat psichologija, mikologija, kalbų istorija ir kitokie dalykai. Tiesa, tai nerodo nei enciklopedinio išsilavinimo, nei plačių interesų, o tiktai gerus norus ir laiko jiems įgyvendinti trūkumą.
Tu, šioje tikrovėje, jau nieko nebeatrasi, o ir džiovinti bei spirituoti nieko nesinori, norisi tik stebėti viską gyvai, žiūrėti, kaip krebžda ir kirba gamtos raidės, kaip dėliojasi į sakinius...
Todėl kartais įsivaizduoji save kaip kokį nusigyvenusį Turgenevo dvarininką su sodyba prie kokio beržyno ar stepės pakrašty, ar ekscentrišką, po viržynus su bloknotu besibastantį anglų džentelmeną iš XIX amžiaus. Būdamas dvarininku turėtum nepadoriai daug laiko visokiems niekams ir knygų skaitymui, tik va, tų knygų būtų nedaug ir gauti jų būtų sunku. O ir, pagal rusų klasikos logiką, greičiausiai tik gulėtum ant sofos arba girtautum, arba įsiveltum į kokį nereikšmingą meilės romaną su gretimame dvare gyvenančia našle. Taip prie knygų ir neprisėstum.
Gal tada geriau būti anglų džentelmenu, kuris grįžęs kruopščiai dėlioja herbariuman, ko prirovė bevaikščiodamas, čiupinėja visokius grybus ir kriaukleles, murma panosėje, sukioja sunkaus mėgėjiško mikroskopo rankenėles. Žiūrėk, ima ką ir atranda. Tu, šioje tikrovėje, jau nieko nebeatrasi, o ir džiovinti bei spirituoti nieko nesinori, norisi tik stebėti viską gyvai, žiūrėti, kaip krebžda ir kirba gamtos raidės, kaip dėliojasi į sakinius – dažnai svetima, nepažįstama kalba.
Bet nesi nei tas, nei anas, esi XXI amžiaus pradžios vidutinio kalibro lietuvių poetas ir knygų žiurkė, tad tikros tavo svajonės kuklesnės. Ir kartais pagalvoji, kad klaidžioti po tas bendras bibliotekas abiem su žmona anksčiau ar vėliau nusibos, todėl jums norisi atidaryti savo biblioteką – kur nors tarp švendrynų, kokioje nors buvusioje pirtyje ar sodo namelyje, ar kamaroje. O gal Naujininkuose.
Kartais pagalvoji, kad klaidžioti po tas bendras bibliotekas abiem su žmona anksčiau ar vėliau nusibos, todėl jums norisi atidaryti savo biblioteką.
Ir prisimeni pažįstamus, tiek rašytojus, tiek skaitytojus, kurie tau leisdavo naudotis neįtikėtinomis jų pačių kauptomis bibliotekomis – rekomenduodavo, skolindavo knygas, atiduodavo jas, o tu imdavai viską, nes tada dar buvai toks apytuštis indas, gerte gerdavai naujus vardus ir tekstus. Tie pažįstami buvo geranoriški, ne visada užsirašydavo, ką iš jų imdavai, ne visada reikalaudavo ir grąžinti. Bet tu nori grąžinti tą skolą, jei ne jiems, tai kitiems – tarkim, atidaryti nedidelę biblioteką amerikiečių poezijos, poezijos proza, airių poezijos vertėjams ir gerbėjams – knygų turi prikaupęs, kai kurios net dorai ir neatsiverstos liūdi lentynose. O gal kam praverstų labiau.
Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius ir žanrus, į kuriuos niekinamai atvėpę lūpą žiūrėtų žinovai. Gal, juos leisdamas, net kurį laiką klestėtum. Jau ir pavadinimą esi tai leidyklai sugalvojęs – „Niekas neleis“. Bet, kita vertus, kam tau, tinginiui, leidykla. Juk skaitytojų skaičius Lietuvoje baigtinis, kada nors jie visi pasibaigs – prisipirks tiek knygų, kad nebenorės nė vienos (o gal tiesiog nebegalės išeiti iš savo namų ir butų, užsibarikadavę naujai įsigyta literatūra).
Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius ir žanrus.
Štai taip viskas būtų, o gal ir bus, tik reikia pramokti dailidės amato (nes tikra biblioteka ta, kurią pasistatai savo rankomis), gi genai yra – diedukas meistraudavo viską: nuo grėblių ir kriaunų peiliams iki karstų ir koplytstulpių. Jau nekalbant apie statines, roges, stalus, kėdes ir pan. Reikia susikalti lentynas (arba tiesiog parsivežti iš kokios eilinės Vilniaus savivaldybės išparceliuotos bibliotekos – būtų ne pirmas kartas). Reikia užsisakyti kokį ekslibrį su buroku (ir kate). Reikia sugalvoti sistemą, kaip paimtos knygos sugrįžtų atgal (nes didžiausia rizika – žmonių užmaršumas).
Štai taip viskas būtų, o gal dar ir bus, nes dar ne vėlu, nes knygos namie jau krinta ant galvų ir verkia neskaitomos, nes norisi dalintis. Ir lieka tik vienas klausimas – Vilniuje ar ne Vilniuje? Kol kas tas klausimas dėl įvairiausių asmeninių nuostatų ir aplinkybių yra neišsprendžiamas.
Štai taip viskas būtų, nes norisi šiek tiek šviesios, gal naivokos asmeninės knyginės utopijos šiais varginančiais distopijų laikais.
Kas galėjo pagalvoti, gyvenimo nuėjęs pusę kelio, eilinį kartą įsitikini elementariais dalykais. Kaip ir tuo, kad tau geriau rašyti apie tai, ko nori, nei iš tikrųjų daryti. Rašyti, ne daryti.
Tik, pasirodo, utopijos be įdėto darbo nebūna. Kas galėjo pagalvoti, gyvenimo nuėjęs pusę kelio, eilinį kartą įsitikini elementariais dalykais. Kaip ir tuo, kad tau geriau rašyti apie tai, ko nori, nei iš tikrųjų daryti. Rašyti, ne daryti. O gal rašydamas darai. Tik greičiausiai kitiems. Pasiims kas šį tavo tekstą kaip instrukciją ir įgyvendins beveik pažodžiui. Ar pavydėsi? Truputį. Bet ir džiaugsies. Gal pas tą, įgyvendinusį, kada nors užsuksi į svečius. Ir vos pasisveikinęs įsispoksosi į lentynas, bandysi sukiodamas galvą įskaityti, kas ten sudėta, neišvengiamai lyginsi. O gal nutiks taip, kad vaikščiosite vienas pas kitą su knygų glėbeliais iš savų jau atidarytų bibliotekų – du keistuoliai. Bet turbūt laimingi.
