Willas Gompertzas „Ar tai menas? 150 modernaus meno istorijos metų“
Kaip pačiu pirmu sakiniu pastebi knygos „Ar tai menas?“ autorius W.Gompertzas, knygų apie meną prileista gausybė. Aš pats su šventa pagarba prisimenu ne kartą studijuotą monumentalią (bent jau man tada taip atrodė) E.H.Gombricho „Meno istoriją“. Tad, kuo ši Modernaus meno centro dailiai išleista stora knyga įdomesnė už daugelį kitų panašaus pobūdžio knygų, ką ji gali mums atskleisti naujo, kuo pagelbėti? Autorius teigia, kad siekė parašyti gyvą knygą, o ne akademinį veikalą, be išnašų, ilgų sąrašų.
Jei šiuolaikiniame mene šį tą išmanote, skaitydami knygą galite prarasti kantrybę, nes kam valgyti košelę, kai turite gerus dantis?
W.Gompertzui rūpi viena: „Kodėl visame pasaulyje modernų ir šiuolaikinį meną dauguma nustojo laikyti nevykusiu pokštu, pradėjo jo paisyti ir žiūrėti į jį pagarbiai?“ Knyga skirta žmonėms, kurie, kaip rašo autorius, „nesupranta, kaip daiktas, kurį, jų nuomone, galėtų padaryti vaikas, yra laikomas šedevru. Širdies gilumoje jiems regisi, kad toks darbas yra apgaulė, tačiau dabar, kai mados pasikeitė, atrodo nepriimtina tai viešai pasakyti“.
Jei jūs irgi taip manote – jūsų laukia įdomi pažintinė kelionė. Bet jeigu ne, jei šiuolaikiniame mene šį tą išmanote, skaitydami knygą galite prarasti kantrybę, nes kam valgyti košelę, kai turite gerus dantis?
Knygos autorius W.Gompertzas yra BBC meno redaktorius, jis septynerius metus buvo vienas iš „Tate“ galerijos direktorių. Jis rašė apie meną laikraščiams „The Times“ ir „Guardian“, o Niujorko žurnalas „Creativity“ („Kūrybiškumas“), neseniai išrinko jį vienu iš 50 kūrybiškiausiai mąstančių žmonių pasaulyje.
Knyga parašyta labai gyvai ir pagauliai, kai kur net pereinama prie grožinės literatūros – tarkim, kai autorius aprašo impresionistų pokalbį kavinėje ar Picasso surengtą pokylį Henri Rousseau garbei.
Tad nenuostabu, kad knyga parašyta labai gyvai ir pagauliai, kai kur net pereinama prie grožinės literatūros – tarkim, kai autorius aprašo impresionistų pokalbį kavinėje ar Picasso surengtą pokylį Henri Rousseau garbei.
Pokalbį apie šiuolaikinį meną autorius pradeda net nuo XIX a. pradžios, nuo impresionistų pirmtakų, o baigia Ai Weiwei ir garsiausiu „gatvės meno“ atstovu Banksy.
Knyga stebėtinai šiuolaikiška – joje aprašoma garsioji 2010 m. vykusi performansų menininkės Marinos Abramovič paroda, kiti vos keleto metų senumo įvykiai.
Knygoje yra beveik viskas: primityvizmas, fovizmas, Kandinskis, „Bauhaus“, dadaizmas, popartas, postmodernizmas ir paskutinis, itin kandus skyrius, pavadintas „Dabartinis menas: šlovė ir turtai“. Ties vienais meno reiškiniais autorius, manantis, kad visas šiuolaikinis menas išaugo iš Duchampo ir redimeido, o ne kubizmo ir tapybos, stabteli ilgiau, kitus vos pamini, bet, kaip sakoma, visiems objektyvus nebūsi. Nes tuomet kiltų klausimas, kodėl tiek daug vietos skirta Jacksonui Pollockui ir Pegei Gugenheim, kodėl beveik neminimi vokiečių ekspresionistai, kodėl tas, kodėl anas.
Šioje knygoje, kuri, kaip supratau, skirta supažindinti su šiuolaikiniu menu, stebėtinai mažai vaizduojamosios medžiagos – reprodukcijų, nuotraukų, piešinių.
Tiesa, šioje knygoje, kuri, kaip supratau, skirta supažindinti su šiuolaikiniu menu, stebėtinai mažai vaizduojamosios medžiagos – reprodukcijų, nuotraukų, piešinių. Tikriausiai norėdamas tai kompensuoti, autorius mėgsta išsamiai aprašinėti šiuolaikinio meno objektus.
Tik bėda ta, kad šiuolaikinio meno kūrinio aprašymai tokie pat beprasmiški, kokie dažniausiai būna kuratorių sukurpti šiuolaikinio meno parodų bukletai ir aprašymai.
Ko dar trūksta šioje knygoje? Galbūt išsamesnio konteksto: kaip per tuos 150 metų meno pokyčius lėmė technologiniai, ekonominiai, socialiniai ir kt. dalykai. Pritrūko ir platesnės šiuolaikinio meno recepcijos: kaip į jį buvo reaguota ir kaip bei kodėl ta reakcija keitėsi. O svarbiausia – šioje knygoje išdėstyta pati oficialiausia, europocentristinė, tiksliau – Vakarų Europos įvykių versija, apie Pietų Amerikos, Rytų Europos, Afrikos ar Japonijos meną ar jo įtaką beveik arba visai neužsimenama.
Pasak autoriaus, tai linksmi ir ciniški metai, per kuriuos menas tapo itin paklausia ir pelninga preke, o menininkai – rinkai paklūstančiais tos prekės tiekėjais.
Įdomiausias – paskutinis skyrius „Dabartinis menas“. Šiam laikotarpiui autoriaus randa itin taiklų pavadinimą – verslininkiškumas („Enterpreneuralism“). Pasak autoriaus, tai linksmi ir ciniški metai, per kuriuos menas tapo itin paklausia ir pelninga preke, o menininkai – rinkai paklūstančiais tos prekės tiekėjais.
„Per pastaruosius dvidešimt penkerius metus visuomenėje įvykusios didelės permainos liko žymiausių menininkų daugiausia nepastebėtos“, – konstatuoja autorius ir priduria, kad, jei kaip informacijos šaltiniu remtumės muziejuose rodomu šiuolaikiniu menu, atrodytų, kad jokių pastarojo meto visuomenės problemų ir pokyčių, pradedant terorizmu ir baigiant skaitmenine revoliucija, nebuvo.
Iš dalies autorius teisus, kita vertus, jam reikėtų išeiti prasivėdinti – palikti jaukias, akinamai baltas galerijos sienas ir, tarkim, panaršyti tame pačiame internete. Galbūt tai padėtų rasti socialaus meno?
Lea Singer „Koncertas kairiajai rankai“
Leidykla „Sofoklis“ pastaruoju metu vis dažniau iškapsto kokį nežinomą autorių. Šį kartą tai vokiečių rašytoja L.Singer (apie kurią jokiomis man suprantamomis kalbomis neradau beveik nieko, o vokiškai informacijos taip pat negausu) ir jos romanas „Koncertas kairiajai rankai“. Kiek pavyko sužinoti, minėtoji L.Singer studijavo dailės istoriją, psichologiją ir dar kažką, išleido keletą romanų.
„Koncertas kairiajai rankai“ – biografinis romanas apie Paulį Wittgensteiną. Jei nesate klasikinės muzikos žinovas ar mėgėjas, šis vardas jums nieko nesakys, bet tikriausiai būsite girdėję apie garsųjį Paulio brolį, ir jauniausiąjį šeimos vaiką, filosofą Ludwigą Wittgensteiną.
Jauniausiasis sūnus Ludwigas tapo garsiu filosofu, trys sūnūs nusižudė, Paulis tapo žinomu pianistu, bet visiems jiems teko kovoti su agresyvaus, arogantiško, griežto ir despotiško tėvo įtaka, o vėliau – ir su jo šešėliu.
Wittgensteinų šeima buvo viena turtingiausių, talentingiausių ir ekscentriškiausių Europoje ir tikrai pati turtingiausia Austrijoje (šeimos turtai Antrojo pasaulinio karo pradžioje, perskaičiavus į dabartinę valiutą, siekė 5, 5 mlrd. eurų). Šeimos galva, patriarchas Karlas Wittgensteinas turėjo 8 vaikus.
Jauniausiasis sūnus Ludwigas tapo garsiu filosofu, trys sūnūs nusižudė, Paulis tapo žinomu pianistu, bet visiems jiems teko kovoti su agresyvaus, arogantiško, griežto ir despotiško tėvo įtaka, o vėliau – ir su jo šešėliu.
Visi Karlo Wittgensteino vaikai buvo daugiau ar mažiau talentingi – grojo pianinu, smuiku, dainavo, tapė, domėjosi mokslo pasiekimais.
Vyriausioji sesuo Hermina buvo paskirta tėvo „meno direktore“ – ji pirko to meto dailininkų paveikslus, buvo tėvo architektė, patikėtinė, padėdavo verslo reikaluose. Antroji sesuo Gretl (Margerita) domėjosi medicina (būdama devynerių išsiuvinėjo ant pagalvėlės tikslų anatominį širdies atvaizdą), studijavo ją, vėliau užsiėmė interjerų įrengimu.
Wittgensteinų sūnus Rudolfas (Rudis) Wittgensteinas studijavo chemiją Berlyno universitete, domėjosi muzika, fotografija ir teatru. Jis buvo homoseksualus ir nusinuodijo bijodamas, kad tai bus paviešinta. Po savižudybės tėvas uždraudė namuose minėti Rudžio vardą, tai sukėlė didžiulę įtampą ir supriešino vaikus su tėvais.
Namuose buvo neminimas ir vyriausias Wittgensteinų sūnus Hansas – jis paliko namus ir dingo be pėdsakų.
Namuose buvo neminimas ir vyriausias Wittgensteinų sūnus Hansas – jis paliko namus ir dingo be pėdsakų. Hansas turėjo ypatingą talentą matematikai, seserys tvirtino, kad pirmas jo ištartas žodis buvo „Edipas“. Manoma, kad į Ameriką pabėgęs Hansas nuskendo plaukdamas kanoja.
Taip pat manoma, kad jis buvo homoseksualus, domėjosi Schopenhauerio filosofija (kas, aišku, nepatiko tėvui). Kita versija teigė, kad Hansas nusižudė pasekęs filosofo Otto Weiningerio pavyzdžiu.
Kodėl taip smulkiai pasakoju apie Wittgensteinų šeimą? Visų pirma sunku susilaikyti, tai viena keisčiausių ir unikaliausių šeimų, apie kokias man yra tekę skaityti. Antra – taip būsimam L.Singer skaitytojui tampa aiškiau, kokioje šeimoje teko augti ir su kokiais sunkumais teko susidurti pagrindiniam romano herojui Pauliui Wittgensteinui. Na, ir jo jaunesniam broliui (kurį Paulis laikė savo varžovu) Ludwigui.
Apsisprendusiam tapti pianistu Pauliui buvo labai nelengva. Juk iš tikrųjų Wittgensteinų šeimą vienijo tik muzika – visi šeimos nariai buvo muzikalūs, mokėjo groti įvairiais instrumentais, dainuoti, komponuoti. Todėl į Paulio tikslą buvo žvelgiama kaip į užgaidą, kuri greit praeis. Nepaisant gabumų ir išskirtinės kilmės, Paulio Wittgensteino gyvenimas visą laiką buvo kova dėl pripažinimo.
Juk iš tikrųjų Wittgensteinų šeimą vienijo tik muzika – visi šeimos nariai buvo muzikalūs, mokėjo groti įvairiais instrumentais, dainuoti, komponuoti.
Nežinia, kaip būtų susiklosčiusi Paulio muzikinė karjera, jei ne Pirmasis pasaulinis karas. Jame Paulis sužeidžiamas, praranda dešiniąją ranką, paimamas į nelaisvę ir kurį laiką praleidžia Sibire.
Romano autorė leidžia suprasti, kad tai buvo gera mokykla Pauliui, leidusi nusikratyti šeimos įtakos, surasti jėgų tęsti savąjį kelią.
Vienarankis Paulis nepraranda vilties ir drąsos skambinti taip, tarsi, pasak jo mokytojo Lešetickio, „kiekvienas garsas šiame kosmose skambėtų pirmą kartą, unikalus ir nepakartojamas“. Dėl valios ir ryžto Paulis Wittgensteinas tapo vienu žinomiausių tų laikų virtuozų. Koncertus kairiajai rankai jam kūrė Sergejus Prokofjevas, Maurice`as Ravelis, Paulis Hindemithas. Paulis specialiai užsakinėjo koncertus kairiajai rankai ir orkestrui, mokėjo kompozitoriams milžiniškas sumas (iš dalies ir dėl to, kad šie atsisakytų autorinių teisių į savo kūrinius).
Jis buvo kupinas prieštaravimų: kovotojas už tiesą, gyvenęs dvigubą gyvenimą, katalikas judėjas, kurio žydai nepripažino, Austrijos patriotas, priverstas emigruoti į Jungtines Amerikos Valstijas, talentingas pianistas, įrodęs, kad galima koncertuoti teturint penkis pirštus, iš turtingos šeimos kilęs vyras, vedęs aklą tramvajaus darbuotojo dukterį...
Iš tikrųjų Wittgensteinų šeima – tokia puiki medžiaga romanui, kad ir išgalvoti beveik nieko nereikia.
Iš tikrųjų Wittgensteinų šeima – tokia puikii medžiaga romanui, kad ir išgalvoti beveik nieko nereikia. Reikia tik šios medžiagos nesugadinti. Ar pavyksta tai L. Singer? Romanas parašytas kuo paprasčiausiai, pasakojimo maniera realistinė, jokių erdvės, laiko ar kitokių pasakojimo įmantrybių beveik nėra. Tai paprastas kaip du euro centai biografinis romanas.
Autorė su medžiaga susidoroja gana neblogai – į Wittgensteinų šeimą skaitytojas įvesdinamas tą skaudžią akimirką, kai atnešama žinia apie sūnaus Rudžio savižudybę. T.y. tada, kai šeimos darna tampa tik fasadu. Wittgensteinų šeimos narių portretai kuriami taupiais potėpiais, L. Singer humoras sausas, kandus ir tikrai taiklus, dialogai gyvi ir įdomūs.
Skaitytoją visų pirma turėtų sudominti ir XX a. pirmosios pusės Europos kultūrinio gyvenimo paveikslas, žymių to meto menininkų, muzikų ir rašytojų portretai. Pavardėmis nesimėgaujama, bet antra romano pusė vis dėlto ne tokia gyva ir pagauli kaip pirma. Autorė tarsi užsimiršta – nuolatiniai Paulio susitikimai su žymiais kompozitoriais ir jų ginčai dėl kūrinių, partitūrų, atlikimo ir užsakymų baigties datų netrukus ima įkyrėti.
Į patį herojų, ir Paulio, vidinį pasaulį labai nesigilinama, nelendama į jų sąmonę ar pasąmonę (tiesa, keliose vietose Wittgensteinų šeimos lūpomis pašiepiamas Freudas).
„Koncertas kairiajai rankai“ – tikrai neblogas romanas, norintiems pasiskaityti apie XX a. pirmosios pusės kultūrinį gyvenimą, mėgstantiems šeimynines sagas (tokias su daug pipirų ir kitų aštrių prieskonių) ir žymių žmonių gyvenimą. Jis it daili ir praktiška Vienos kėdė. Puikiai tiks vasarą