Šias dvi visiškai nepanašias lietuvių autorių knygas sieja tik kelionė, bet ir ta kelionė skirtinga. Vienoje knygoje jaunas žurnalistas ir Paryžiaus politinių mokslų instituto studentas Andrius Kleiva pasakoja apie metus, praleistus Japonijoje. O kitoje – menotyrininkas, kuratorius ir kritikas Kęstutis Šapoka keliauja į netolimą praeitį, į daugumai mūsų puikiai pažįstamą ir dažno su siaubu (tiesa, sumišusiu su nostalgija) prisimenamą dešimtąjį dešimtmetį, liaudyje vadinamą „gariūnmečiu“.
Andrius Kleiva „Kaip veikia Japonija?“
Pradėkime nuo kelionės į Japoniją ir apskritai nuo lietuviškų kelionių knygų situacijos. Lietuviai – noriai ir daug keliaujanti tauta, nepaisant mitų apie mūsų uždarumą ir nelankstumą (o tokių mitų yra), mes iš tikrųjų smalsūs, mėgstantys įvairias patirtis ir gana gerai visur pritampantys žmonės. Ir mėgstantys tas patirtis aprašyti. Čia nesigilinsiu į keliautojo ar klajūno įvaizdį lietuvių literatūroje, norintys apie tai sužinoti smulkiau, gali atsiversti LLTI leistą, 2010 metais pasirodžiusią Imeldos Vedrickaitės knygą „Kelionė. Keliautojas. Literatūra“ ir apie tai pasiskaityti.
Man labiau rūpi keliavimo patirčių, kelionių vadovų ir šalių pažinimo knygos. Jų gausu ir jas galima suskirstyti į keletą grupių. Gausiausia knygų grupė yra ta, kurioje autorius keliauja, norėdamas pažinti ne tiek šalį, kiek save. Tai asmeniškos savęs paieškos, kur autorius labiau rūpinasi savo vidiniais virsmais, patirtimis ir sielos būkle, nei aprašo tai, ką mato ar gilinasi į šalies vidaus gyvenimą bei papročius. Iš kelionės toks autorius būtinai grįžta dvasiškai praturtėjęs, nušvitęs ir pasikeitęs.
Nemažai knygų apsiriboja kelione po kurios nors šalies maisto valgymo papročius ir virtuves. Dalis knygų – šiek tiek beletrizuoti kelionių vadovai su virtine nuorodų, lankytinų objektų sąrašais ir patarimais. Ir turbūt viskas.
Kelioninės eseistikos mes taip pat turime nedaug – geriausi jos pavyzdžiai: Rolando Rastausko ir Eugenijaus Ališankos knygos.
O ko mes neturime? Beveik nėra grožinei literatūrai prilygstančios kelionių literatūros, tokios, kurią rašė ar rašo Bruce‘as Chatwinas, Paulis Theraux ar dabar itin populiarus Geoffas Dyeris. Beveik nėra ir knygų, kurios analizuotų šalį iš vidaus, giliau, kurioje asmeniniai įspūdžiai būtų atmiešti išsamesniais šalies gyvenimo, papročių, gamtos ir miestų aprašymais. Ir kad tai būtų padaryta talentingai. Į galvą visų pirma ateina vienas pavyzdys – Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiai“.
Ši ilga įžanga buvo reikalinga tam, kad lengviau apibrėžčiau Andriaus Kleivos knygos „Kaip veikia Japonija“ vietą ir ypatumus. Gražiai ir su meile išleista, puikiai autoriaus fotografijomis iliustruota ir japoniškais motyvais papuošta knyga neįtelpa nė vieną iš mano minėtų kategorijų. Ji – savotiškas hibridas, gal net vadovėlis šaliai pažinti. Autorius gyveno Japonijoje metus – šaliai išsamiai pažinti tai nėra daug, bet nėra ir labai mažai, jei nesnaudi, domiesi ir mokaisi. Autoriui smalsumo ir entuziazmo netrūko, kaip netrūko ir beveik japoniško kruopštumo ir darbštumo renkant ir sisteminant informaciją. Be to, jis stengėsi pasinerti į tokį gyvenimą, kokio turistai paprastai nemato arba neturi laiko pasižiūrėti.
Knyga suskirstyta į keliolika išsamių skyrių – juose pasakojama apie japonų požiūrį į aplinką, apie jų sudėtingą kalbą, apie mokymosi sistemą, apie darbo įpročius ir etiką, apie šeimą, apie vartojimo ir aptarnavimo kultūrą, apie pramonę... Beveik apie viską. Pasigedau tik skyrelio apie šiuolaikinę japonų kultūrą – kiną, literatūrą, vaizduojamuosius menus. Šiek tiek dėmesio skirta tik manga ir anime fenomenams. Kita vertus, galbūt Andrius Kleiva nenorėjo rašyti apie tai, ko nespėjo gerai pažinti, o ir japonų kultūra, ypač savo išoriniais pavidalais, mums pasiekiama, perprantama daug lengviau, nei vidinis pačių japonų pasaulis ar papročiai.
Informacijos kiekis knygoje – milžiniškas, bet ji pateikta gyvai, su citatomis, pokalbių intarpais, smagiais nutikimais, pavyzdžiais ir humoru (tiesa, pastarasis vietomis įkyrokas ir kartais jo per daug, bet gal čia manyje prabilo niūrus lietuvis).
Tačiau ši knyga nėra vien tik šalies analizė. Jos pabaigoje pateikiama keletas nedidelių interviu: keletas pokalbių su japonais (vienas iš jų – su lietuviškai pramokusiu ir Lietuvą pamėgusiu japonu), pokalbis su japone dėstytoja, pokalbis su Lietuvos ambasadoriais Japonijoje.
Negana to, visiems reiškiniams, dalykams, daiktams pateikiami jų japoniški pavadinimai. Ta japonų kalbos gausa nevargina, ji kiek egzotiška ir įdomi, be to autorius paaiškina kiekvieno termino ar sąvokos kilmę, svarbą ir reikšmę (o skyrelis apie japonų kalbą iš viso gundo tučtuojau eiti tos kalbos mokytis – nors nuolat pabrėžiama, kokia ji sunki net patiems japonams).
Autorius gana nuodugniai analizuoja japonų visuomenės sąrangą – tarpusavio santykius, santykius šeimoje, darbo kultą, mokymosi ypatumus, pasaulėvokos ir pasaulėžiūros dalykus. Labiausiai jis akcentuoja paties japono charakterį – jo uždaruma, tylos pomėgį, o kartu bendruomeniškumą ir tikslios vietos visuomenėje bei šalyje, gamtoje pajautą.
Kleiva bando rasti ir sąsajų, Japonijos ir japonų panašumų su Lietuva ir lietuviais. Viename interviu jis mini, kad Lietuvą ir Japoniją geriausia lyginti, minint abiejų šalių visuomenes. Autorius teigia, kad tiek lietuviai, tiek japonai „yra čempionai galvojimo, ką apie juos pagalvos kiti“. Štai koks, pasirodo, mūsų bendriausias sąlyčio taškas.
Tačiau ši knyga nėra vien tik šalies analizė. Jos pabaigoje pateikiama keletas nedidelių interviu: keletas pokalbių su japonais (vienas iš jų – su lietuviškai pramokusiu ir Lietuvą pamėgusiu japonu), pokalbis su japone dėstytoja, pokalbis su Lietuvos ambasadoriais Japonijoje. Šie pokalbiai padeda pažvelgti šalį kitu, ne tik autoriaus kampu, praplečia suvokimo lauką, pagyvina knygą.
Jei ir to dar negana – knyga užbaigiama nestandartiniu Tokijo ir aplinkinių vietovių gidu.
O aš baigdamas apie Kleivos knygą, norėčiau pridurti, kad autorius neapsimeta visažiniu, jis ne kartą pabrėžia, jog šaliai pažinti reikėtų ne vienerių metų. Norisi tikėti, kad į Japoniją jis dar sugrįš ir apie ją parašys, nes susižavėjimas ja ir pagarba tai šaliai juntama iš kiekvieno knygos puslapio (žinoma, nepamirštant pastebėti ir trūkumų).
Kęstutis Šapoka „Pušis, kuri juokėsi“
Nuo „laukinio kapitalizmo“ laikų Lietuvoje praėjo daugiau nei dvidešimt metų ir pagaliau lietuvių rašytojai ima tuos laikus, paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, apmąstyti ir reflektuoti. Tai dėkinga medžiaga autoriams, nes tokio jovalo, tokios beprotybės, tokio kičo ir laisvės sprogimo niekuomet nebuvo ir tikriausiai nebebus. Kita šio laikotarpio populiarumo priežastis ta, kad savo kailiu jaunystėje išgyvenę „gariūnmetį“ rašytojai kaip tik pasiekė tinkamą brandą, o ir laiko distanciją, kad galėtų tai aprašyti. Iš daugiau nei dvidešimties metų atstumo Gariūnų laikai atrodo beveik nostalgiškai, o jaunajai kartai – ir visai egzotiškai. Esama ir platesnių priežasčių – visame pasaulyje kyla „laisvojo dešimto dešimtmečio“ ilgesio banga, kuri juntama ir literatūroje, ir mene, ir estetikoje, ir dizaine.
Žinoma, labiausiai Lietuvoje tų laikų nostalgija išjudino fenomenu tapęs Rimanto Kmitos romanas „Pietinia kronikas“. Apie jį jau tiek rašyta, kad pakaks tik paminėti, jog autorius čia aprašo savo jaunystę to meto Šiauliuose.
Bet dėl platesnio konteksto reiktų paminėti dar dvi, mažiau ar beveik visai dėmesio nesulaukusias knygas: menininko Evaldo Janso „Odę rutinai“, Šiuolaikinio meno centro išleistą 2000-aisiais ir Čikagoje gyvenančio lietuvių kilmės amerikiečių rašytojo Karolio Žukausko 2009 metais pasirodžiusį romaną „Finding Moon in Sugar“ („Surasti mėnulį cukruje“).
Janso knyga – tikras Gariūnų Lietuvos bohemos gyvenimo dokumentas: necenzūruotas, su gertynėm, keiksmažodžiais, muštynėm, sapnais ir visa to meto siaubingąja autentika. Pasak apie ją rašiusio Andriaus Jakučiūno, „sunku ir įsivaizduoti veikalą, kuris galėtų įtaigiau atskleisti to laiko kavinių, renginių atmosferą, bendravimo klišes, anuomet dažnai lydėjusį beprasmybės jausmą.“ Deja, knyga bestseleriu netapo ir tykiai nugrimzdo užmarštin.
Karolio Žukausko arba Gint Aro romano likimas truputį kitoks: pasirodęs 2009 metais jis pateko tarp įdomiausių tais metais pasirodžiusių JAV knygų, o pačiame romane pasakojama apie aštuoniolikmetį amerikietį Andrew, kuris patenka į gariūnmečio Vilnių – romane aprašomas ir „Suokalbis“, ir vakarėliai, ir to meto realybė. Bet ir šis romanas, deja, nesudomino Lietuvos leidėjų.
Kęstučio Šapokos „Pušis, kuri juokėsi“ – apie tą patį, bet kitaip. Čia nėra jokio to meto bohemos „egzistencinio romantizmo“ ir pamėgtų kavinių, nors girtaujama nuolat ir gausiai. Beje, pasiskaičius apie tuos laikus rašiusius autorius ima atrodyti, kad visa Lietuva siaubingai gėrė (kas netoli tiesos) ir vartojo narkotikus. O tarp šių užsiėmimų – stumdė turkiškus megztinius.
Romano siužeto atpasakoti nėra prasmės – skaitytojas iš karto įmurdomas į to meto tikrovę, kur visi kažką pardavinėjo, kombinavo, vogė, dirbo šūdinus darbus, sukosi, kad išgyventų.
Kęstutis Šapoka iš pat pradžių ima žaisti ir sovietinės literatūros klišėmis. Trys jo romano skyriai vadinasi „Parduotos vasaros“, „Kaip grūdinosi plienas“ ir „Pušis, kuri juokėsi“. Nežinia, ką tai turėtų simbolizuoti – gal savotišką šių veikalų parodiją, išverčiant juos į dešimtojo dešimtmečio realijas, gal nuorodą į slinktį ar lūžį taip staiga įvykusį sovietinio žmogaus sąmonėje. Juk jis per keletą metų buvo priverstas radikaliai persiorientuoti – iš homo sovieticus tapti nepriklausomos kapitalistinės valstybės piliečiu.
„Pušis, kuri juokėsi“ – romanas apie to meto visuomenės dugną, apie pastangas nors kiek užsidirbti, išlikti naujomis ir žiauriomis sąlygomis. Romanas tiesmukas ir atviras, jame nenugludinti jokie kampai, niekas neretušuota – nei veikėjai, nei įvykiai, nei kalba. Tiesą sakant, kaip ir „Pietinia kronikose“ – pagrindinis Šapokos romano veikėjas ar bent jau aktyviausias veikėjas – pati kalba.
Autorius turi pagaulią ausį, gerą atmintį ir talentą atkurti įvairių Vilniaus pakraščių ir padugnių kalbą – čia skamba ir rusiškų darbininkų keiksmažodžių virtinės, ir Gariūnų turgaus prekeivės „tuteišiška“ šnekta, ir paprastų miesto „pacanų“ žargonas. Visas romanas parašytas šnekamąja to meto kalba ir skamba ne dirbtinai, o gyvai ir organiškai.
Romano siužeto atpasakoti nėra prasmės – skaitytojas iš karto įmurdomas į to meto tikrovę, kur visi kažką pardavinėjo, kombinavo, vogė, dirbo šūdinus darbus, sukosi, kad išgyventų. Kad ir kaip norėčiau išvengti „Pušies, kuri juokėsi“ palyginimo su amerikiečio Charleso Bukowskio romanais, vienu aspektu jo neišvengsiu – Šapokos romanas, kaip ir nemažai Bukowskio veikalų – tai nesibaigiančios sunkių, bjaurių, monotoniškų darbų aprašymų virtinė: veikėjai aria statybose, kerta mišką, renka šiukšles, o tarp darbų – linksminasi kaip moka. Dažniausiai geria.
Ieškantys kažkokių apibendrinimų, išvadų ar gilesnių refleksijų – šiame romane jų neras. Autorius siūlo išvadas pasidaryti patiems, jis nesiknaisioja veikėjų smegenyse, psichologinėse poelgių subtilybėse, neužsiima socialine ar kitokia kritika. „Pušis, kuri juokėsi“ – žalios to meto gyvenimo mėsos „šmotas“. Arba kaip protingiau pasakyta ant viršelio: „dokumentiškas autoriaus ir Lietuvos jaunų dienų koliažas“. Mes išgyvenom. Mes liudijam.
Tiesa, „Pušį, kurią juokiasi“ į metafizinį absurdo lygmenį pakylėja trys romane esantys intarpai, pavadinti „Kunigo Bronislovo Paltanavičiaus dvasinė kelionė: susitikimas su ateiviais“ – tikrų „YouTube“ socialiniame tinkle esančių pokalbių įrašų transkripcija.
Pavadinčiau juos „gariūnmečio“ „X-failais“, nes šie įrašai tiksliausiai atspindi mūsų piliečių galvose teliūskavusią ezoterinę košę – tikėjimą ateiviais, raganomis, žiniuoniais, o turbūt ir slaptą troškimą, kad iš nykios baltų kreivų plastikinių staliukų ir pigių prastų prekių aplinkos mus kas nors imtų ir išskraidintų į idealų, tvarkingą ir harmoningą pasaulį.
Deja, išskristi suvisam nepavyko net kunigui Bronislovui. O ką jau kalbėti apie mus, dabar žvelgiančius į tą praėjusią epochą su pasibjaurėjimu, nuostaba ir mazochistiniu ilgesiu veiduose.
